Balsavimas

Ar pritariate valdininkų išvykai į mokymus Ispanijoje?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Apie šviesų šviesaus atminimo laisvės kovotoją

Apie šviesų šviesaus atminimo laisvės kovotoją (0)

2017-11-01

Kryžiaus Šapališkės miške statytojai: Vytautas Lekutis, Rimantas Jokimaitis, Antanas Kisielius, Petras Gervylius, Vytautas Mačiulis, Bronius Petraitis. 1991 m. rugpjūčio 1 d. V. Lekučio asmeninio archyvo nuotr.

Nevalia pamiršti, kas iškovojo mūsų tautai laisvę. Tokios nuostatos laikosi kraštotyrininkas Vytautas Lekutis, vis primenantis visuomenei pagarbos ir atminimo nusipelniusius kraštiečius. Rugsėjį sukako 95-eri metai, kai gimė pokario pasipriešinimo kovų už Lietuvos laisvę dalyvis Antanas Kisielius.

Antanas Kisielius buvo Pavidaujo partizanų būrio vadas, 1947-aisiais sužeistas ir 25-eriems metams ištremtas į Sibiro lagerius.

Iš Kavolių kaimo Girdžių seniūnijoje kilęs A. Kisielius baigė Jurbarko gimnaziją ir mokytojavo Pašaltuonyje. Bet neilgai, nes kai du jo brolius pašaukė į Lietuvos okupantų armiją, visi trys išėjo į mišką, tapo partizanais ir kovojo už laisvę.

„Su Antanu buvome geri pažįstami. Susipažinome jam jau grįžus iš tremties ir apsigyvenus Trapėnuose, Kaliningrado srityje. Ten dirbo elektriku, naktimis. Sovietinė valdžia į Lietuvą jo neįleido“, – sakė V. Lekutis ir pasakojo, kad A. Kisielius buvo labai išsilavinęs, apsiskaitęs, mokėjo keletą užsienio kalbų. Ir gimnazija anais laikais suteikdavo puikų išsilavinimą, bet didieji jo universitetai buvo lageriuose.

Apie lagerių universitetus byloja ir sąsiuvinis, kurį po A. Kisieliaus mirties (jis mirė 2010 m., palaidotas Jurbarko kapinėse, netoli paminklo partizanams) Vytautui atidavė Filomena Kisieliutė-Bertulienė – buvusi mokytoja, partizano Gaudento Kisieliaus dukra.

„Įdomus tas sąsiuvinis. Antanas jį rašė jau sugrįžęs į Jurbarką, nuo 1996 m. Ranka persirašė Brazdžionio rinkinį „Per pasaulį keliauja žmogus“, laiškus, kuriuos gavo būdamas tremtyje. Jam rašė mąstytojas ir filosofas Justinas Mikutis – daugiausia apie knygas, ir siuntė knygas vokiečių, prancūzų kalba... Beje, Mikutis buvo ir vienas iš Antano slapyvardžių“, – pasakoja V. Lekutis ir pastebi, kad A. Kisieliaus rašysena buvo itin preciziška.

Kraštotyrininkas dėkingas mokytojai F. Bertulienei ir už atiduotas A. Kisieliaus knygas – jos išraiškingai byloja apie šviesią Lietuvos laisvės kovotojo asmenybę. „Antanas turėjo dar Smetonos laikų Naująjį Testamentą, ir kažkas jam pavogė. Tada paprašė, kad gal Girdžių klebonas jam, kaip parapijiečiui, padovanotų. Ir klebonas Viktoras Šauklys, be žodžių, padovanojo išleistą 1989 m. Austrijoje, lietuvių kalba“, – pasakoja V. Lekutis, pats perdavęs tą knygą tada dar Trapėnuose gyvenusiam A. Kisieliui.

Pas Vytautą atsidūrė ir partizanui priklausiusi Valentino Gustainio – tarpukario laikraščio „Lietuvos aidas“ redaktoriaus, vėliau ELTA direktoriaus – knyga „Iš Lietuvos filosofijos palikimo“. Priešlapyje A. Kisielius įrašė, kad su knygos autoriumi 1952-1953 m. kartu kalėjo ypač griežto režimo lageryje Karagandoje. Taip pat – autorinė A. Kisieliaus knyga „Blėsta laužų žarijos“ – su jo paties nupieštu viršeliu, įklijuotais lapais su teksto papildymais. Išleista ta knyga buvo 1999 m., iš Jurbarko kilusio istoriko Rimanto Jokimaičio dėka.

„Rimantas Jokimaitis 1990 m. leido žurnalą „Žaltvykslė“ ir spausdino A. Kisieliaus atsiminimus, bet neminėdamas pavardės, o tik slapyvardį – Mikutis. Paskui tie atsiminimai sugulė į knygą „Blėsta laužų žarijos“. Per Jokimaitį ir susipažinome – Antanas iš Trapėnų atvažiuodavo dviračiu į Jurbarką, ir aš jį aplankydavau“, – pasakoja V. Lekutis. Kraštotyrininkas savo užrašuose pasižymėjo, kad 1990-ųjų vasario 13 d. Trapėnuose, Karaliaučiaus krašte, buvo kartu su A. Kisieliaus kovos draugu Adolfu Kvedžiu-Girėnu.

„Tada Antanas pasakojo ir apie tai, kad savo sūnaus neleido į rusišką mokyklą Trapėnuose, bet kas rytą kėlė jį valtimi į Viešvilę, žiemą eidavo ledu. Sakė, jei negalėdavo persikelti per Nemuną, tai pats namuose mokė sūnų, ateidavo ir daugiau vaikų. Vienintelį sūnų, kurio susilaukė su žmona Nastia, irgi tremtine, Antanas pavadino savo būrio vado, buvusio Eržvilko gimnazijos direktoriaus Henriko Danilevičiaus slapyvardžiu – Vidmantas. Sūnus jaunas mirė“, – tai vėl V. Lekučio atsiminimai.

Kraštotyrininkas iš paties partizano girdėjo apie jo sužeidimą ir suėmimą. Buvo žiema. NKVD kariuomenė siautė miške, gaudė partizanus. A. Kisielius buvo peršautas į krūtinę. Patys enkavedistai jį atnešė prie laužo, apdengė miline. Tik, žinoma, ne Antanui gero linkėdami, o norėdami, kad išliktų gyvas ir galėtų jį ištardyti. Bet partizanas nieko neišdavė, todėl pateko į lagerį.

A. Kisieliaus kraštiečiai galėjo aplankyti jo atminimui skirtą parodą, kurią Girdžių bibliotekoje parengė bibliotekininkėVilija Stoškienė. Parodoje eksponuota medžiaga iš V. Lekučio senų spaudinių kolekcijos.

1991-aisiais A. Kisielius kartu su V. Lekučiu Šapališkės miške ieškojo savo būrio bunkerio, bet nerado. Rado kitą, šalia jo pastatė kryžių, kuris tebestovi ir primena laisvės kovas ir kovotojus, kuriems Lietuva buvo svarbiau už gyvenimą.

Danutė KAROPČIKIENĖ



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook