Balsavimas

Ar patiko miesto šventė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Jurbarko žydų bendruomenė: ženklai ir prisiminimai

Jurbarko žydų bendruomenė: ženklai ir prisiminimai (1)

2016-09-21

Vesdama ekskursijas po Jurbarką Nijolė Paulikienė turistams pasakoja ir apie žydus, nes negalima praleisti kelis šimtmečius čia gyvenusių žmonių istorijos. Informaciją gidė surinko ir teberenka iš knygų ir iš senųjų jurbarkiečių.

Jurbarke gyvenusią didelę žydų bendruomenę dabar beprimena Kauno gatvė, anksčiau vadinta Didžiąja ir Vilniaus, ženklai apie genocido vietas ir kapinės. Kai birželį mūsų mieste apsilankė Izraelio ambasadorius Amiras Maimonas, jurbarkiečiai pradėjo aktyviau iš užmaršties kelti istorinį žydų bendruomenės paveldą. Spalio pabaigoje viešojoje bibliotekoje bus surengta Izraelio diena, vėliau mieste turėtų atsirasti žydų atminimą įamžinančių objektų.
Daug apie Jurbarko žydus gali papasakoti mokytoja ir gidė Nijolė Paulikienė. Ji net puoselėja svajonę apie žydų muziejų ir kuria to muziejaus viziją.

Atminimas apie žydus dar tyliai guli vieno kito senojo jurbarkiečio atminties kertelėje, užasfaltuoto grindinio akmenyse, slepiasi perdažytuose senamiesčio fasaduose. Prieš Antrąjį pasaulinį karą žydai sudarė 42 proc. Jurbarko gyventojų, po karo gyvų buvo likę 76.
„Žydų bendruomenės Jurbarke nelikę. Nėra surinkta atsiminimų, nuotraukų. Net ir kalbėti šia tema ne tik sovietmečiu, bet ir dabar nepatogu, nors apie žydus kalbant abejingų nebūna. Vyresnieji nesigiria žydiška prigimtimi, o jaunimas apskritai nesidomi genealogija“, – sako gidė. Bet jau aštuoniolika metų vesdama ekskursijas po Jurbarką turistams ji pasakoja ir apie žydus, nes negalima praleisti kelis šimtmečius čia gyvenusių žmonių istorijos.
Pati gidė nematė miesto, kai jame buvo net kelios sinagogos, Kauno gatvėje stovėjo mediniai žydų namai, iš jų krautuvėlių sklandė saldūs hamentašenų ir beigelių kvapai, skambėjo jidiš... Informaciją N. Paulikienė surinko ir teberenka iš knygų ir iš pirmų lūpų – senųjų jurbarkiečių, gyvenančių ne tik Jurbarke.

Visuose miesteliuose

1765 m. Jurbarko kahale (taip vadinta iki XX a. pr. veikusi žydų bendruomenių vietos savivalda), kuriam priklausė ir Šakiai, Virbalis, Sintautai, Naumiestis, gyveno 2333 žydai, o visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, tų metų surašymo duomenimis, buvo 422 žydų bendruomenės, pusėje jų buvo per 500 gyventojų.
„LDK oficialioji politika saugojo žydus nuo išpuolių, susipriešinimo ir negatyvios visuomenės nuomonės. Didelės jų bendruomenės buvo ir Plungėje, Kėdainiuose, Žagarėje, Kaune, Raseiniuose... Ir Jurbarko rajono visuose miesteliuose gyveno žydų – ir Seredžiuje, kur gimė Holivudo žvaigždė Alas Džolsonas, ir Veliuonoje – ten išlikęs sinagogos pastatas. Smalininkuose XIX a. gyveno 78 žydai, sako, buvę vokišku papročiu labai puošnūs, o žydės netgi važinėjusios automobiliais“, – pasakoja N. Paulikienė.
Kuo giliau ji neria į žydų temą, tuo įdomesnių aptinka dalykų. Pavyzdžiui, poetas ir diplomatas, Paantvardėje gimęs Jurgis Baltrušaitis išgelbėjo garsiojo modernisto Marko Šagalo kūrinius, o Chaimas Sutinas, vienos prancūzės meno istorikės teigimu, galbūt yra kilęs iš Smalininkų, ir Nijolė jo paveiksluose atpažįsta savo vaikystės miesto medžius ir takelius.
„Kur tik koks judėjimas, ten kurdavosi ir žydai. Pagrindiniai požymiai, rodantys, kad miestelyje buvo didelė jų bendruomenė, – tai sinagoga, kapinės, pirtis su ritualiniu baseinėliu (mikva), ritualinė skerdykla. Pavyzdžiui, Vilkijoje (Kauno r.) buvo pirmoji prie Nemuno muitinė ir gyveno didelė žydų bendruomenė, prie Nemuno mūrinės sinagogos pamatai dar išlikę. Antroji muitinė buvo Jurbarke, ir jau XVI a. ji stovėjo tarp žydų namų“, – pasakoja gidė.

Gražiai sugyveno

1642 m. Lietuvos ir Lenkijos valdovas Vladislovas Vaza Jurbarko žydams suteikė specialią privilegiją – leido laisvai gyventi mieste, pirkti ir statytis namus, turėti sinagogą ir kapines, laikyti parduotuves, gaminti degtinę ir alų...
Jurbarko žydai nebuvo tik smulkieji prekybininkai, jie XIX a. turėjo savo kontoras Rygoje, Karaliaučiuje, Varšuvoje, Maskvoje, per muitinę keliaudavo milijoninės vertės prekės. Pavyzdžiui, 1885 m. įvežta prekių už 5430446 sidabro rublius.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje buvo 19 garlaivių, 15 motorlaivių, 39 baidokai – trečdalis laivų priklausė Jurbarko žydams. Iš Jurbarke važinėjusių 5 autobusų ir 8 sunkvežimių pusę valdė Jokūbas Goldė.
Didelis verslininkas buvo Girša Feinbergas, Jurbarke turėjęs malūną, lentpjūvę, o nuo 1921-ųjų – ir elektrinę, kuri apšvietė ne tik sinagogą, bet ir evangelikų liuteronų bažnyčią, gaisrinės pastatą ir visą Kauno gatvę. Tačiau 1940 m. liepos 7 d. nuo elektrinės kilęs gaisras sunaikino ne tik Fainbergo turtą, bet ir du trečdalius miesto – sudegė visi mediniai namai, stovėję nuo dabartinės seniūnijos iki pat bažnyčios.
XIX a. pab. – XX a. pr. skurdas ir emigracija neaplenkė ir žydų – jie kraustėsi į JAV, Palestiną. Dar baisiau buvo akultūrizacija ir asimiliacija dėl carizmo metais mokykloje privalomos rusų kalbos. „Asimiliacija ypač grėsė jaunimui, kurį visada traukia naujovės. Ir žydų jaunimui nesvetimos buvo socialistinės idėjos – taip reiškėsi jų priešprieša tėvams: jauni nenorėjo tik skaityti Talmudą ir eiti į žydiškas mokyklas“, – pasakoja N. Paulikienė.
Jurbarko žydai ir lietuviai gražiai sugyveno – kartu dirbo, kartu mokėsi jų vaikai, kai buvo uždaryta žydų mokykla. Žydai dalyvavo ir Lietuvos nepriklausomybės kovose, o 1918 m. Jurbarko miesto taryboje buvo 15 lietuvių, 13 žydų, 4 vokiečiai ir vienas rusas. Paskutinis Jurbarko burmistras kalbėjo 6 užsienio kalbomis, tarp jų ir jidiš.

Sinagogų miestas

Daug kas žino Jurbarke buvus puošnią medinę sinagogą, nors jos išliko tik nuotraukos, o mūrinė, ir dabar tebestovinti Kauno g. 64, tik pakeitusi paskirtį, mažai kieno atpažįstama.
„1786 m. pirklio Iciko Taubės iniciatyva Jurbarko žydai pradėjo statytis sinagogą. Ji stovėjo už dabartinio gėlių turgelio, buvo tamsi, nedažyto medžio, gausiai papuošta drožybos elementais, aukšta – kas plaukdavo Nemunu, pirmiausia pamatydavo ją. Sinagogos kieme vykdavo turgūs, bet 1867 m. turgaus aikštė labai sumažėjo pastačius mūrinę sinagogą“, – pasakoja gidė.
Mūrinė šildoma sinagoga buvo žieminė, nes sinagoga skirta ne tik melstis ir studijuoti Torą – visais metų laikais čia vykdavo ir žydų bendruomenės susirinkimai.
„1926 m. Jurbarke buvo dar 5 sinagogos: siuvėjų, jaunimo, vežikų, didmenininkų, jos buvo privačiuose namuose. Žydų bendruomenėje buvo tam tikra hierarchija – visuomeninis statusas priklausė nuo to, kiek metų buvai studijavęs Torą – žydų šventraščius, ir tik pagal tai, o ne pagal turtą galėjai turėti vietą ne tik sinagogoje, bet ir visuomenėje“, – pasakoja N. Paulikienė.
Deja, parodyti turistams gidė nelabai ką turi – gražiąją medinę sinagogą 1941 m. okupantų verčiami nugriovė patys žydai. Norint parodyti bent jos vietą tenka vesti turistus į ne itin išvaizdų gėlių turgelį, o jame negali nematyti priešais stūksančio bjauraus, vadinamo buitiniu, pastato. Buvusios žydų kontoros Kranto g. 7 išlikusį rūsį galima pamatyti užėjus į ten įsikūrusią piceriją, neblogai išsilaikę raudonų plytų sandėliai šalia, bet aplinka apšnerkšta. Po Kauno gatvės namais išlikę rūsiai, kuriuose prekybininkai sandėliuodavo druską. Tebėra šulinys, buvęs sinagogų kieme, tik dabar apaugęs piktžolėmis ir apstatytas šiukšlių konteineriais. Namas Kauno g. 64 – buvusi mūrinė sinagoga savo išore žydų maldos namų nebeprimena, nors dar 1975 m. darytose nuotraukose tas namas – su originaliais arkiniais langais.

Mitai ir anekdotai

Žydų bendruomenė gyveno gana uždarai. Pas lietuvius jie mažai svečiavosi, nes negalėjo valgyti nekošerinio maisto, iš nekošerinių indų, ir patys į svečius retai kvietė. Uždarumas padėjo išsaugoti tapatybę. Tačiau kaimynai, negalėdami iš arti pažinti kitataučių gyvenimo, kūrė mitus. Vienas jų, kad visi žydai – turtingi.
Dar carizmo laikais žydams buvo uždrausta gyventi kaime, todėl žemės jie nedirbo – lietuviams tai buvo keista. Keista, kad šeštadienį – šabo dieną jie išvis negali nieko dirbti. N. Paulikienė yra girdėjusi pasakojimų, kad jau penktadienio vakare senas žydas eidavo gatve belsdamas į parduotuvių palanges, kad vyrai eitų melstis. O moterys tvarkydavo namus ir ruošdavo maistą šabo dienai, nes šeštadienį negalima net degtuko uždegti. Užtat lietuviukai ir už tokią paprastą paslaugą galėjo užsidirbti beigeliui ar ledams.
„Teologijos daktaras Valdas Mackela žydų tautą yra pavadinęs etikos genijais. Jie turi net 613 Dievo įsakymų. Hebrajų kalboje ypatingą vietą užima veiksmažodžiai ir asmenvardžiai – tai irgi nusako šios tautos būdą. Žydas neklaus, „kodėl aš turiu daryti?“, bet „ką turiu padaryti“. „Šalom“ reiškia ne tik pasisveikinimą, bet ir „būk ramus, gyvenk kaip rojuje!“ Senieji jurbarkiečiai atsimena, kaip maloniai, nieko neįžeisdami žydai bendraudavo. O anekdotus apie save mėgsta kurti ir patys žydai“, – sako žydų kultūra ir palikimu Jurbarke besidominti N. Paulikienė.

Skaniai ir sveikai

Žydų moterys – labai geros šeimininkės, valgius gamina ilgai ir sudėtingai. Jų posakis „Nevirk ėriuko jo motinos piene“ visiškai atitinka sveikos mitybos principus.
Viena buvusi jurbarkietė gidei pasakojo, kad gyveno viename name su žydais, o tėvas turėjo bendrą su jais verslą – limonadinę. Žydai vaišindavo lietuviukus macais, dideliais riešutais ir cime, kuri labai kvepėjo ir buvo neapsakomai skani. Nijolė išsiaiškino, kad cimė – tai cimesas, vegetariškas arba su mėsa troškinys. Dedama morkų, džiovintų slyvų, razinų, spaudžiama apelsinų sulčių, troškinama visą naktį, o šabo rytą jau valgoma.
Pernakt žydės troškindavo ir kugelį – vis dėl to paties, kad šeštadienį nieko negalima dirbti. Taip kepti iš jų išmoko ir lietuvės, tik žydų kugelis, žinoma, be kiaulienos. „Ir bet kaip paskersto gyvulio mėsos žydai nevalgo, todėl sinagogų kieme buvo skerdimo namelis, o bendruomenė išlaikė riezniką, mokantį skersti paukščius košeriniu būdu“, – pasakoja N. Paulikienė. Pasak jos, būtent dėl to skerdimo namelio Kauno gatvė dar ir sovietmečiu vadinta mėsgatviu.
Gidė išmoko kepti hamentašenus – pyragėlius su aguonomis ir uogiene, ir beigelius – juos pirma reikia apvirti, turistus pavaišina imberlachais – morkų saldainiais su imbierais.
„Neabejoju, kad ir jurbarkietės nemažai maisto gaminimo įpročių perėmė iš žydžių. Pavyzdžiui, kimštą lydeką, kurią moka pagaminti beveik visos moterys. Žydės žuvį sumaldavo, kad šabo metu nereikėtų dirbti – išrinkinėti ašakų“, – sako N. Paulikienė.
Izraelio dienos renginiai vyks spalio 26 d. Jurbarko viešojoje bibliotekoje. Be viso kito, numatyta pasižvalgyti ir po žydų virtuvę, gal net paragauti žydiškų patiekalų. Jurbarkiečiai, kurie prisimena, žino receptų, gal moka pagaminti, prašomi pasidalyti – užeiti į biblioteką arba paskambinti vyriausiajai metodininkei Linai Lukošienei tel. 45 115 arba (8 686) 53 233.

Danutė Karopčikienė



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook