Balsavimas

Ar tenkina požeminių šiukšlių aikštelių įrengimo kokybė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Net svajonių šalyje ilgesys neblėsta

Net svajonių šalyje ilgesys neblėsta (0)

2016-07-17

X teatrų festivalyje „Senjorai ir jaunystė“ viešėjo svečiai iš Kanados – Toronto teatro studija „Žalios lankos“. 2014 m. Čikagoje, XIII išeivijos teatro festivalyje užsimezgusi kanadiečių ir Jurbarko Konstantino Glinskio teatro pažintis pratęsta jau Jurbarke.

Teatro ištakos

Teatro studija „Žalios lankos“ susikūrė 2004 m. Artistus priglaudė Toronto Prisikėlimo parapija ir Lietuvių namai. Studijos įkūrėjai – Laisvis Širvinskas, Darius Stasiulevičius ir Daiva Botyrienė.
L. Širvinskas – profesionalus aktorius, 1988 m. baigęs Lietuvos valstybinės konservatorijos Aktorinio meistriškumo katedrą. Jurbarke viešėjęs D. Stasiulevičius – teatro mylėtojas ir vaidina dar nuo mokyklos laikų. Dariui teko dalyvauti spektaklyje su Toronte viešėjusia aktore Nijole Narmontaite. Į Lietuvą atvyko ir Daiva Botyrienė – dabartinė teatro vadovė, su teatru susieta dar nuo vaikystės – lankė Mokytojų namų teatrą, o studijuodama Kauno technologijos universitete dalyvavo Studentų teatre, kuriam vadovavo įžymūs Lietuvos aktoriai bei režisieriai Leonardas Zelčius, Vytautas Grigolis, Sakalas Uždavinys.
Teatro studijos „Žalios lankos“ ištakos – garsieji Toronto „Aitvaro“ ir Hamiltono „Aukuro“ teatrų sambūriai. Šiems sambūriams sunykus, teatro jaunimas nusprendė įkurti naują studiją.
Pasak D. Botyrienės, studiją pavadino „Žalios lankos“, nes jaunoji artistų karta buvo pilna energijos ir noro laisvai lakstyti po lankas bei įgyvendinti visas ,,žalias” svajones.
Teatro studija vaidina Kanados lietuvių bendruomenėje, nemažai keliauja. Apie naują spektaklį greit sužino lietuvių išeiviai įvairiuose Kanados miestuose, Amerikoje ir kviečia atvykti.

Vakarienė vištidėje

2014 m. Čikagos XIII teatro festivalyje, kur Toronto teatro studijos artistai susipažino su jurbarkiečiais, buvo parodytas premjerinis prancūziškos komedijos ,,Vakarienė vištidėje“, arba „Viešnia be suknelės“ spektaklis. Su šiuo spektakliu torontiečiai atvyko ir į Lietuvą.
D. Botyrienė rado patrauklų prancūzų rašytojo Marko Kamoleti kūrinį anglų kalba. Pjesę į lietuvių kalbą išvertė ir padėjo režisuoti ilgametis Toronto ir Hamiltono teatro sambūrių narys Algirdas Kynas. Jam pasitraukus dėl ligos darbą perėmė pati Daiva.
Pasak režisierės, spektaklis buvo statomas sunkiai, norėta nuleisti rankas, tačiau sužinoję apie festivalį Čikagoje artistai susiėmė ir komediją pastatė. „Nespėjome nei Toronte parodyti – į sceną su šiuo spektakliu pirmą kartą žengėme Čikagoje ir buvome net apdovanoti“, – juokiasi antrasis studijos režisierius D. Stasiulevičius.
Spektaklis gal niekuo nenustebina, nemoko, tačiau žiūrovai gali atsipalaiduoti, iš širdies pasijuokti. Liepos 6 d. Jurbarko kultūros centro didžiojoje salėje komediją žiūrėjo nemažas būrys jurbarkiečių. Dviejų dalių painus šeiminis, šmaikščių dialogų ir netikėtų siužeto vingių pilnas spektaklis žiūrovų priimtas itin šiltai.
Pasak teatro „Žalios lankos“ vadybininko Lietuvoje Ričardo Songailos, šis kūrinys pastatytas 50-yje pasaulio šalių adaptuojant kiekvienos šalies tradicijoms. Jurbarką pasiekė būtent lietuviams išeivijoje skirta versija, todėl spektaklyje dar minimi litai ir „cepelinų į namus“ paslaugos.
Po pasirodymo Jurbarke vieno iš spektaklio meilužių – Bernardo vaidmenį atlikęs D. Stasiulevičius, teatro festivalio „Senjorai ir jaunystė“ rėmėjų apdovanotas geriausio aktoriaus nominacija, o virėja Siuzeta – iš Jurbarko kilusi Milena Ivaniuk pelnė „Geriausios aktorės“ titulą.

Viešnagė gimtinėje

Teatro studijoje „Žalios lankos“ vaidina 10 lietuvaičių, yra ir vaikų grupė. Į Lietuvą atvyko aštuoniese: spektaklyje vaidinantys Daiva ir Narimantas Botyriai, Darius Stasiulevičius, Ieva ir Arūnas Paransevičiai, Milena Ivaniuk, šį kartą už kulisų likusi Rita Stasiulevičienė ir jaunoji Lina Botyrius.
Teatro artistai kilę iš įvairių Lietuvos vietų – Jurbarko, Vilkaviškio, Kauno, Druskininkų, o Arūnas – išeivių išeivis, nes jo gimtinė Punske. Mėgėjiškai teatre vaidinantys lietuvaičiai įgiję skirtingas profesijas dirba įvairius darbus – tarp jų yra inžinierė, kirpėja, socialinė darbuotoja, gelbėtojas-gaisrininkas, namų remontininkas, dažymo įmonės savininkas.
Lietuvaičiai Torontą pasiekė skirtingais keliais: Daivos dar seneliai buvo ten emigravę, tad išliko ryšiai su šia šalimi, Narimantas pirmiausia atsidūrė Kolorade, bet likimas atvedė į Torontą („Kad sutikčiau Daivą“, – juokiasi vyras.), Milena į užjūrius išvyko paskui vyrą, nusprendusį ten ieškoti laimės.
Įsikurti Kanadoje labai padėjo lietuvių bendruomenė ir parapija. „Bažnyčia mus visus vienija, aplink ją buriasi visi išeiviai. Bažnyčia netgi laiduodavo valdžiai už naujai atvykusius lietuvaičius“, – parapijos reikšme neabejoja D. Botyrienė.
Teatro studijos artistai ne visi gyvena Toronte. Ieva ir Arūnas Paransevičiai į repeticijas važinėja iš Londono (miestas Kanadoje, Ontarijo provincijos pietuose) – kelionė į vieną pusę užtrunka 1,5 val. Noras pabūti su tautiečiais, meilė vaidybai atstumą daro įveikiamu.
Teatro studijos reikšmė išeivių bendruomenėje – neįkainojama: čia puoselėjama švari lietuvių kalba, jos mokosi studiją lankantys vaikai. Kanados lietuvių bendruomenė rengia šeštadienines mokyklėles ten gimusiems išeivių vaikams, todėl jie puikiai kalba lietuviškai. Paauglė Lina Botyrius Lietuvoje vieši pirmą kartą, tačiau puikia lietuvių kalba beria, kaip jai čia patinka, koks skanus maistas, bet Kanadoje – jos visas gyvenimas, mokykla, draugai, todėl sunku būtų gyventi Lietuvoje.
Kad grįžti būtų nelengva, vienbalsiai tvirtino visi studijos nariai – gyvenimas sukurtas ten, Kanadoje išeiviams atsivėrusios didžiulės galimybės leido siekti ir pasiekti savo svajonių.
„Kanada – svajonių šalis. Čia puiki socialinė sistema, čia lengva gyventi“, – nebijo pripažinti išeiviai, tačiau, kad tėvynės ilgesys ir meilė neapleidžia nė minutę, taip pat tiesa.

Mato pokyčius

Po daugelio metų sugrįžus namo Lietuva atrodo kitokia – gražesnė, sutvarkyta, žavinti savo gamta, pilimis, išpuoštais miestais. „Galima atpažinti tik gatves, vieną kitą pastatą, o kitkas – labai pasikeitę“, – stebisi D. Botyrienė.
„Važiuodama panemunių keliu, kaip ir vaikystėje, ties Šilinės ąžuolynu ir žiedu miesto pradžioje, jau nekantravau – Jurbarkas yra čia pat“, – kažkada dažną kelionę prisiminė jurbarkietė Milena Ivaniuk.
Ir dabar Jurbarke gyvena jos giminės, turi namą, čia palaidotos močiutė ir mama – ryšiai su gimtine tebėra stiprūs. Jurbarke prabėgo Milenos vaikystė, vėliau su mama išsikrausčiusi į Kauną čia leisdavo visas vasaras.
1997 m. vyrui sumanius atrasti Ameriką, paskui išvyko ir ji. „Atrodo, kad tai buvo vakar“, – beveik 20 už Atlanto praleistų metų M. Ivaniuk prabėgo labai greit. Dabar į viską žvelgdama kitomis akimis Milena gali sakyti, kad Jurbarke prabėgo geriausios jaunystės dienos.
Kaip Milenai svarbu buvo pabūti Jurbarke, taip ir kiekvieną kitą teatro studijos narį traukė gimtieji kraštai. Viešnagės programa įtempta – spektakliai parodyti ne tik Jurbarke, bet ir Kauno lėlių teatre, Marijampolėje (čia pasižiūrėti komedijos atėjo 700 žmonių), Kelmėje, net Punsko klojimo teatrų festivalyje.
Marijampolėje kanadiečiai dalyvavo renginiuose, skirtuose teatro pradininkams Stasiui ir Tijui Čaikauskams atminti, pasirodė LRT laidoje „Labas rytas“, nemažai keliavo – aplankė ne tik Jurbarko apylinkes su piliakalniais ir pilimis, bet ir Šakių kraštą, gurkšnojo vyną Kidulių vyninėje.
Jautrių akimirkų buvo be galo daug: graudulys ėmė ne tik sulaukus gėlių iš seniai matytų giminaičių, bet ir drauge su būriu jurbarkiečių vieningai giedant „Tautišką giesmę“ Jurbarko dvaro parke Valstybės dienos proga.
Lietuvos himnas skamba ir Kanadoje – ir liepos 6-ąją, ir per visus didesnius lietuvių bendruomenės renginius. Kol užatlantėje skamba graži lietuviška kalba, o gimtinėje yra laukiančių, prisimenančių ir kviečiančių atvykti – ryšys nenutrūks, o draugystė, užsimezgusi tarp Toronto ir Jurbarko teatrų, tik stiprės bendrais darbais ir projektais.

Jūratė Stanaitienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook