Balsavimas

Ar palaikote sprendimą savavališkai įjungti apšvietimą Imsrės pėsčiųjų take?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Skrydis virš Lietuvos ir Jurbarko, arba pasakojimai apie karo...

Skrydis virš Lietuvos ir Jurbarko, arba pasakojimai apie karo aviaciją (0)

2017-08-16

Pradedame spausdinti etnolgo dr. Arvydo Griškaus, Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro direktoriaus, straipsnį apie Lietuvos karo aviaciją. Autorius išryškina asmenybes ir faktus, padedančius suvokti aviacijos svarbą Lietuvos ir Jurbarko istorijai, visuomenės raidai, pilietiškumui, šalies gynybai, tradicijoms. Rengdamas straipsnį autorius naudojosi savo tyrimų medžiaga, surinkta rašant humanitarinių mokslų, etnologijos, disertaciją „Lietuvos karo aviacijos lakūnų gyvensena XX a. pabaigos – XXI a. pradžios socialiniame ir kultūriniame kontekste“, rėmėsi istorikų, žurnalistų darbais, interneto informacija, žmonių atsiminimais. Rugpjūčio 19 d. Jurbarke vyks aviacijos šventė Romualdui Marcinkui atminti, o rugpjūčio 24-ąją šio jurbarkiečio, karo lakūno ir futbolininko, Lietuvos rinktinės kapitono vardą rengiamasi suteikti rekonstruotam miesto stadionui.  

Informacija norintiems kilti

Kariuomenė yra mūsų nepriklausomybės simbolis ir ramstis, o aviacija itin svarbi jos dalis. Teigiama: kas nenori maitinti savo kariuomenės, maitins svetimą. Lakūnai mano, kad kariuomenė, neturinti laivyno ir aviacijos, tinkama tik paskui karvės uodegą vaikščioti. Jie džiaugiasi savo profesija: gerai, kai skraidyti liepia ir dar atlyginimą moka. Bendraudamas su lakūnais pastebėjau, kad daugeliui aviacija – tai gyvenimo būdas. Lakūnai pasižymi savitu mąstymu, elgesio normomis. Pacituosiu jų mintis (tekstas netaisytas): „Lakūnas turi biški žingsnį į priekį galvoti. Tas, kuris to neturi, nėra geras lakūnas. Tą reikia įdiegti. Nes dažnai reikia skristi, daryti, ant klaidos ribos. Turi žinoti, kaip tu darysi, kaip tu išsisuksi. Arba kažką darydamas, kad ir malkas kapodamas, galvoji, biški į priekį. Visada mąstai du žingsnius į priekį. Neleki stačia galva. Skrendi, žiūri, analizuoji, galvoji. Taip pat važiuoji: dega raudona, atleidi bėgį ir paskaičiuoji sekundes, kad nereiktų bėgio atjungti. Ritiesi, kad ant žalios pataikytum, ir dar įvertini, kada mašinos pradės judėti, netgi kad ten žioplys sėdi.“

Mėlynos dangų primenančios uniformos žavi žmones, o ypač moteris. Jos su nuostaba balse sako: „Man vyriška specialybė yra lakūnas. Nesuprantami, fizikiniai dėsniai. Lakūno darbas nerealus, antžemiškas. Man patinka ta tvarka, jų laikysena ir jų tvirtumas. Turbūt viskas dėl to, kad ne ant žemės.“

Tarpukario lakūnai prisimena, kad atėjus į šokius su uniforma, sėkmė būdavo garantuota. Gražinos Sviderskytės knygoje apie Romualdą Marcinkų vienas Karališkųjų pajėgų lakūnas kalbėdamas apie romanus su moterimis prasitarė: „Marcinkus buvo britų lakūnas naikintojas, nusivilčiau, jei nebūtų vieno kito ryšio turėjęs…“

Aviacija tai ne tik profesija, bet ir technologinė mintis, inžinerijos mokslas. Nors aviacijai pasaulyje jau daugiau nei 100 metų, karybos istorijai ir žmonijos raidai – tai naujas ir modernus sociokultūrinis reiškinys. Civilinė aviacija pakeitė žmogaus galimybes keliauti ir tapo svarbia transporto rūšimi, o karo aviacija per du pasaulinius karus atsiskleidė kaip nauja, moderni karinių pajėgų rūšis. Neatsitiktinai oro pajėgos tapo vienu iš svarbiausių didžiųjų valstybių galios svertų, naudojama aktyviai gynybai ir konfliktams spręsti bei politiniam spaudimui daryti. Lakūno paruošimas kainuoja milijonus, tačiau būtent karo aviacijos pasiekimai leido žmonijai pakilti į kosmosą, o tą pirmieji padarė karo lakūnai bandytojai.

Aviacija buvo reikšminga sritis laisvos, tarpukario Lietuvos socialiniam, kultūriniam, techniniam progresui. Į karo aviatorių gretas įsiliejęs JAV lietuvis Steponas Darius tapo daugelio sporto šakų, ypač krepšinio, propaguotoju. Futbolą šalyje populiarino kitas lakūnas – Lietuvos rinktinės kapitonas, žaidžiantis treneris jurbarkietis Romualdas Marcinkus. Lietuvos karo lakūnus galime laikyti motociklizmo pradininkais ir madų demonstruotojais. Jurbarkietis Rimas Bružas savo knygoje „Bikerstory.lt. Lietuvos motociklizmo istorija 1918-1940 m.“ pastebi, kad lakūnai prisidėjo prie šios techninės priemonės populiarumo. Net 46 lakūnai turėjo motociklus, kuriais važinėjo tarnyboje ir į tarnybą, dažnai dalyvaudavo varžybose ir tapdavo nugalėtojais. Jų lakūniška apranga: odinės striukės, lietpalčiai, batai, šalmai, akiniai tapo motociklininkų atributu ir simboliu.

Tarpukariu lietuviai lakūnai skraidė lietuviškos konstrukcijos, net Europoje pripažintais lėktuvais. Aviacijos vadas, lėktuvų konstruktorius generolas Antanas Gustaitis, dėstydamas Vytauto Didžiojo universitete Kaune, siekė kad būtų ruošiami ne tik aviacijos, bet ir kitų profilių inžinieriai. Be šių, grynai profesinių, dalykų tarpukario lakūnai, kaip elitinė kariuomenės grupė, įtakojo ir politinę situaciją laikinoje sostinėje. Jie aktyviai dalyvavo 1926 m. valstybės perversme bei 1934 m. bandymuose nuversti tautininkų valdžią. Stepono Dariaus ir Stasio Girėno žygis 1933 m., taip pat A. Gustaičio vadovaujamas trijų lėktuvų ANBO skrydis aplink Europą paskatino jaunimą skraidyti ir didžiuotis savo valstybe. Jeigu ne karas, Lietuva būtų gaminusi ne tik pasaulyje pripažintus sklandytuvus, bet ir orlaivius ANBO. Būtume turėję ir savo automobilius, ginklus.

Kartais mūsų šalies gyventojai pasišaipydami sako, kad turime tik vieną lėktuvą. Bet tiesa ta, kad dėka nors ir nedidelių, bet profesionalių karinių oro pajėgų, šalyje dislokuota NATO oro policijos misija.

Į aviaciją teigiamai pradedame žiūrėti susipažinę iš arti. Teko girdėti nuomonių, kad lakūnai tai stiprios valios, adrenalino fanatikai ir labai gabūs žmonės. Kad aviacija primena vaivorykštę, nes tai sritis, turinti daug spalvų. Ji gelbsti gyvybes arba jas naikina, tai sunkus darbas, bet ir fantastiškas pomėgis, ji gali kelti didžiulę baimę arba begalinį džiaugsmą pajutus svaiginantį aukštį... Ir visos šios spalvos ryškios, tobulai derančios tarpusavyje. Nė vienos negali išmesti. Gali mėgti aviaciją arba ne, bet abejingų ji nepalieka...

Todėl aviacija, o ypač karinė, domina net ir dabar, informacinių technologijų amžiuje, kai daugeliui skrydis keleiviniu lėktuvu yra kasdienybė. 2012 m. į karinių oro pajėgų organizuotą aviacijos šventę „Plieno sparnai“ pažiūrėti „vieno mūsų šalies lėktuvo“ Šiauliuose susirinko 50 tūkstančių žiūrovų...

Tirdamas lakūnų gyvenseną užfiksavau, kad tikram aviatoriui nesvarbu, kokios valstybės lėktuvas – jis domėsis juo, nesvarbu, kokia kalba skamba daina apie aviaciją – jis jos klausysis, nesvarbu, rusiškas ar angliškas anekdotas, posakis, jis būtinai jį pasakys... Nes tai aviacija.

Virš Lietuvos... Kaip viskas prasidėjo

Aviacija – pirmiausia tai svajonė skristi. Ne be reikalo danguje gyvena dievai, o angelai turi sparnus. Žmogus nuo pat senovės gerbė ir aukštino paukščius. Šaunūs berneliai mūsų tautosakoje vadinti sakalais, kaip ir dabar lakūnai. Neatsitiktinai kilimas karjeros laiptais, siekimas įgyvendinti savo tikslus siejamas su sėkmingu skrydžiu.

Mūsų šalies karo aviacija formavosi daugiau nei šimtą metų, pergyvendama skirtingas valdžias: carinės Rusijos valdymas iki nepriklausomybės paskelbimo 1918 m.; tarpukario Lietuva; 1940-1941 m. sovietmetis; vokiečių valdymas 1941-1944 m.; sovietmetis 1945-1990 m.; nepriklausoma Lietuva. Visi šie etapai skirtingi politiniu, idėjiniu, administraciniu požiūriu, kiekvienas savitai prisidėjo prie istorijos, tradicijų, skraidymo kultūros.

Lietuviškos aviacijos ištakos – Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje. 1650 m. Kazimieras Semenavičius parašė traktatą „Didysis artilerijos menas“. Tai buvo technologijų knyga apie prietaisus, kurie vėliau buvo pavadinti raketomis. Ji padarė perversmą to meto karyboje ir buvo gerai žinoma visoje Europoje. 1851 m. Aleksandras Griškevičius Kaune išleido knygą „Žemaičio garlėkys“ apie lėktuvą su garo varikliu. Vargonininkas Jonas Garulevičius sukonstravo sklandytuvą, su kuriuo Kaune 1911 m. skraidė caro kariuomenės poručikas Aleksandras Kulvinskis.

Lietuvos aviacijos formavimuisi reikšmingi ir bendri šios srities pasiekimai. Pirmą kartą žmonijos istorijoje 1903 m. broliams Orvilui ir Vilburui Raitams (Wright) orlaiviu su vidaus degimo varikliu pakilus į orą, prasidėjo pasaulinės aviacijos gimimas. Tai buvo lėktuvų eros pradžia, bet ne pirmieji žmogaus skrydžiai virš žemės. Žmonės jau XIX a. į dangų kilo savadarbiais oro balionais, cepelinais. Tikėtina, kad tuo metu kūrėsi ir aviacijos terminologija. Ji laikoma tarptautine, nors beveik visi svarbiausi žodžiai kilę iš prancūzų kalbos: aviacija (avia – paukštis), eskadrilė, pilotas, fiuzeliažas, asas. Tai nuoroda, kad kai kurių aviacijos tradicijų ištakų reikėtų ieškoti Prancūzijoje, kartu parodanti, jog aviacijos taisyklės, kaip ir tradicijos, neturi sienų.

Pirmasis pasaulinis karas padarė didelę įtaką aviacijai. Pirmą kartą orlaiviai panaudoti kaip atskira ginklo rūšis, atsirado ir nauja kovos bei gynybos erdvė. Aviacijos funkcijos Pirmojo pasaulinio karo metu ir techninės galimybės sąlygojo, kad per karą lakūnai dažnai žūdavo. Netgi asas, garsiausias to laiko lakūnas vokietis Manfredas von Rightofenas, pradėjęs savo įspūdingą karjerą 1916 m. ir numušęs 80 priešo lėktuvų, neskraidė nė trejų metų. Ne tik jis, bet ir kitų šalių lakūnai tapdavo gyvomis legendomis ir buvo šlovinami lyg kokie viduramžių riteriai.

Tarpukario Lietuva

Karas padėjo pamatus mūsų aviacijai. Virš Lietuvos skraidė rusų ir vokiečių dirižabliai, aeroplanai. Carinės Rusijos aviacijoje tarnavęs Pranas Hiksa tapo pirmuoju lietuvių lakūnu-instruktoriumi. Caro aviacijos pulkininkas, vėliau generolas, Šiaurės vakarų fronto aviacijos inspektorius Juozas Kraucevičius nuo 1921 iki 1927 m. vadovaudamas šalies aviacijai sukūrė struktūros pagrindus. Po karo pasamdyti vokiečių lakūnai buvo pirmieji mūsų lakiotojų ir skrajotojų (taip tarpukaryje vadinti lakūnai) instruktoriai. Jie perdavė ir karo metu buvusias aviacines tradicijas, terminologiją. Karo metu konfiskuoti lėktuvai, paskui nupirkti nauji tapo aviacijos parku. Aviacija pirmiausia telkėsi Kaune, laikinojoje sostinėje. Aleksoto apylinkėse iš vokiečių perimtuose angaruose buvo laikomi ir remontuojami pirmieji lėktuvai.

Susikūrusi karo aviacija tobulėjo, kito ir jos pavadinimai. 1919 m. sausio 30 d. suburtas Aviacijos būrys, tų pačių metų kovo 12 d. įkuriama savarankiška Aviacijos dalis (Karo aviacijos įkūrimo diena), o 1920 m. ji tampa Aviacijos korpusu. 1920-1921 m. pavadinama Oro laivynu, o nuo 1921 iki 1928 m. – Aviacija. Nuo 1928-ųjų iki 1940 m. nusistovėjo Karo aviacijos pavadinimas. 1992 m. atkūrus nepriklausomybę ir kariuomenę tapo Karinėmis oro pajėgomis – kaip ir visame pasaulyje.

Lietuviai ne tik skraidė, bet patys pradėjo projektuoti ir statyti skraidymo aparatus. Karo aviacijos karininkas Jurgis Dobkevičius sukūrė lėktuvus DOBI-1, DOBI-2, DOBI-3. Deja, šis talentingas lakūnas ir konstruktorius žuvo bandydamas savo lėktuvą būdamas vos 26 metų. Kitas lietuvis, karo aviacijos generolas, Karo aviacijos viršininkas (nuo 1935 iki 1940 m.), konstruktorius, inžinierius Antanas Gustaitis, sukūręs 9 modifikacijų lėktuvus ANBO, pagrįstai laikomas Lietuvos aviacijos tėvu, o jo lėktuvai – lietuviškos aviacinės kultūros simboliu.

Šių aviatorių dėka aviacija plėtėsi. 1927 m. įkurtas Lietuvos aeroklubas, kurio tikslas buvo ruošti lakūnus kariuomenei, ugdyti pilietišką visuomenę. Klubo globėjas buvo Karo aviacija, kurios dėka Lietuvoje formavosi ir mėgėjiška aviacija. Suteiktos galimybės skraidyti visiems, net ir moterims.

1931 m. įsteigta Antroji karo aviacijos bazė netoli Šiaulių esančiuose Zokniuose. Pastatyti du angarai ir perkelta 3-oji ir 4-oji eskadrilės, vėliau pajėgas sustiprino 5-oji eskadrilė. 1938 m. įrengtas aerodromas prie Panevėžio esančiame Pajuostyje, ten perkeltos 6-oji ir 8-oji eskadrilės.

1940 m. Lietuvos karo aviacijoje tarnavo 118 lakūnų, 65 žvalgai, per 20 oro šaulių. Mobilizavus Lietuvos aeroklubą ir Šaulių sąjungos pajėgas, aviacija galėjo sutelkti 133 lėktuvus. Iš viso tuo metu šalyje buvo 8 eskadrilės, planuojama 9-oji. Sukurta sistema paruošė pilietiškus lakūnus, aktyvius visuomenės veikėjus, inteligentus. Neatsitiktinai dalis jų dalyvavo pasipriešinimo kovose, pasitraukę į Vakarus rašė knygas, kita dalis, mažiau nukentėjusi nuo represijų, sugebėjo skraidymo dvasią išlaikyti sovietmečiu.

Okupacijos

Sovietams okupavus Lietuvą lėktuvai buvo sunaikinti, aerodromuose dislokuoti sovietiniai orlaiviai. Išnaudojant vietos gyventojus pradėti statyti nauji lauko aerodromai. Didieji Aleksoto, Zoknių, Pajuosčio, Kirtimų (Parubanok) aerodromai sėkmingai buvo naudojami vokiečių, vėliau rusų kariuomenių. Beje, vokiečiai pirmieji įrengė betoninius nusileidimo takus, praplėtė pagrindinių aerodromų infrastruktūrą.

Prasidėjus okupacijoms daugelis Lietuvos lakūnų neteko galimybės skraidyti. Okupantai suprato, kad aviatoriai yra išsilavinę ir veržlūs žmonės, todėl bandė pakirpti mūsų šaliai sparnus. Laimė, kad sovietmečio represijos nepalietė sklandytuvų konstruktorių Broniaus Ožkinio, Petro Motiekaičio, Balio Karvelio. Šie entuziastai aplink save subūrė aviacijos mėgėjus. Kurdami mėgėjiškos aviacijos pagrindus iš naujo gebėjo rasti bendrą kalbą su besikuriančiomis sovietinės sistemos organizacijomis.

1947 m. Sovietų sąjungos respublikų sostinėse įkurti aeroklubai. 1951 m. sukurta DOSAAF (rus. ДОСААФ), lietuviškai SDAALR (Savanoriška draugija armijai, aviacijai ir laivynui remti) – tarybinė masinė visuomeninė organizacija. Oficialiais organizacijos tikslais buvo įvardijamas tarybinių piliečių patriotinis auklėjimas, TSRS gynybinio pajėgumo stiprinimas, rengimas. Organizacijai buvo pavesta rengti masinių techninių profesijų, reikalingų ir karo metu, darbuotojus bei suteikti pirminį karinį paruošimą. Klubų daugėjo, norą skraidyti, sklandyti skatino garsūs Sąjungoje lietuviai konstruktoriai ir sklandytojai.

1958 m. įkuriama Lietuvos aviacijos sporto federacija. Vėliau Prienuose pradėjo veikti sklandytuvų gamykla.

Fenomenu reikia laikyti išsaugotą lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno atminimą, žinant, kad S. Darius buvo Lietuvos karo aviacijos karininkas. Tai nesutrukdė įsteigti sportinės aviacijos prizą, pavadintą Atlanto nugalėtojų vardu.

Šalia sportinės aviacijos Lietuvoje veikė agrocheminė aviacija. Vieno lakūno paskaičiavimu, tokių aerodromų buvo 114, iš kurių kukuruzninkai kilo barstyti trąšų virš kolūkių laukų. Kaip sakė pažįstamas lakūnas, Lietuva tapo ištisu aerodromu.

Aviacijos dvasia ir sukurta infrastruktūra išugdė pasaulinio lygio akrobatinio skraidymo lakūnus Stepą Artiškevičių, Vytautą Lapėną, Rolandą Paksą, Jurgį Kairį ir kitus. Lietuva buvo vadinama aviacijos respublika, nes sportinėse varžybose dažnai nugalėdavo grandus – Ukrainą ir Rusijos federaciją. Skraidymas tapo Lietuvos vardo garsinimu, o daugelis sąjunginių varžybų vykdavo mūsų aerodromuose.

1965 m. suteiktos galimybės mokytis Sovietų sąjungos aviacijos mokyklose sudarė sąlygas perimti kai kurias bendras sąjunginės aviacijos kultūrines formas ir išsaugoti lakūnų meistriškumą. Šis sprendimas tapo itin svarbiu faktoriumi kuriant Lietuvos karines oro pajėgas. Nemaža aeroklubų ugdytinių baigė Rusijos aviacijos mokyklas, tarnavo sovietinėje aviacijoje, o atkūrus nepriklausomybę sugrįžo kurti savo aviacijos.

Nepriklausoma Lietuva

Karinių oro pajėgų kūrimas 1991 m. buvo panašus į 1919 m. Karo lakūnai grįžo, perimti sovietiniai orlaiviai. 1991 m. pirmą kartą skrido lėktuvas su lietuvišku ženklu. Įkurtos trys aviacijos bazės – Šiauliuose, Panevėžyje, Kazlų Rūdoje. Vėliau, atsižvelgiant į galimybes, išliko tik bazė Šiauliuose, kur dabar budi NATO oro policijos misija.

Šiuo metu šalies oro pajėgas sudaro Sraigtasparnių eskadrilė, kuri atlieka civilines ir kariškas gelbėjimo funkcijas, dalyvauja sausumos pajėgų pratybose, vyksta į misijas užsienyje; Transporto lėktuvų eskadrilė, kurios pagrindinė funkcija – karių, amunicijos transportavimo operacijos NATO struktūrose bei šalyje, ir Lengvųjų atakos lėktuvų grandis, kuri yra daugiau treniruočių pobūdžio. Mūsų lakūnų meistriškumas vertinamas aljanso partnerių, kitų pajėgų kariškių, šalies gyventojų.

Virš Jurbarko rajono...

Pasakojimą apie Jurbarko krašto aviacijos istoriją pradėsime nuo žmogaus, apie kurį ilgą laiką mažokai žinojome. Tik dėka Gražinos Sviderskytės puikios knygos „Uragano kapitonas“ Romualdas Marcinkus tapo reikšminga Jurbarkui asmenybe. Nuosekliai keliaudami per visus istorinius laikotarpius prisiminsime kitus kraštiečius lakūnus, čia veikusius aerodromus, karo laikotarpio įspūdžius, pasienio subtilybes ir dabartines iniciatyvas – stovyklą „Sakale, lėk!“ Smalininkuose ir aviacijos šventes Jurbarke.

Tarpukario lakūnai

Lakūnas Romualdas Marcinkus gimė 1907 m. liepos 22 d. Jurbarko miestiečių šeimoje. Tėvas buvo policininkas, tetos vyras Jurgis Gepneris – Jurbarko miesto burmistras. Besimokydamas gimnazijoje Romualdas pamėgo futbolą. Paaugęs išvyko mokytis į Kauną, kur pabaigė šešias klases vokiškoje realinėje mokykloje. Čia aktyviai žaidė futbolą.

1926 m. įstojo į Karo mokyklos paruošiamąjį skyrių. Aviacija tuo metu tapo prestižine kariuomenės rūšimi. Romualdas pasirinko ją. 1932 m. tapo lakūnu-žvalgu.

Tarnaudamas aviacijoje, sėkmingai žaidė futbolą, buvo Lietuvos rinktinės narys, vėliau žaidžiantis treneris. Tapo parašiutizmo instruktoriumi ir vienu iš geriausių savo srities specialistų, gebėjęs atlikti tuo metu nuostabą kėlusius uždelstus šuolius.

1934 m. R. Marcinkui suteiktas pirmojo rango lakūno vardas. Tais pačiais metais jis dalyvavo garsiajame skrydyje aplink Europą trimis ANBO IV lėktuvais. Skridimui vadovavo pulkininkas leitenantas Antanas Gustaitis. 1939 m. Romualdui įteiktas garbingiausias karo aviacijos apdovanojimas – Plieno sparnai. Praėjus kelioms savaitėms kapitonas R. Marcinkus savo noru tarnybą karo aviacijoje nutraukė.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Romualdas pasitraukė į Vakarus tikėdamasis toliau skraidyti. Planavo patekti į Suomijos frontą, darė žygius, kad skraidytų Prancūzijos karinėse pajėgose, net galvojo apie lietuviškos eskadrilės sukūrimą. Likimo vingiai per Šiaurės Afriką atvedė į Britanijos karališkąsias oro pajėgas (RAF). Čia jam teko skraidyti garsiuoju naikintuvu „Uraganu“ (Huriccane). Kaip naktinis lakūnas, jis oficialiai numušė vieną vokiečių lėktuvą, bet tikėtina, kad ir daugiau.

1942 m. vasario 12 d. operacijos „Cerberis“ metu vokiečiams numušus lėktuvą, R. Marcinkus paimtas į nelaisvę ir uždarytas Stalag Luft III lageryje Žaganėje, Lenkijoje, netoli Zielona Guros. 1944 m. kovo 25-osios naktį kartu su kitais Sąjungininkų karininkais surengė pabėgimą išsikastu tuneliu. Pabėgo 76 įvairių tautybių belaisviai. Prie Šneidemūlio sugautas ir prie Dancigo sušaudytas. Palaidotas kapinėse prie Poznanės citadelės.

Pabėgimo dalyviai R. Marcinkų vadino išmintinguoju lietuviu. Apie šį žygdarbį 1963 m. sukurtas filmas „Didysis pabėgimas“ (iš Gražinos Sviderskytės knygos „Uragano kapitonas“).

Romualdo Marcinkaus gyvenimas – svarbi mūsų krašto istorijos dalis. Tai kovotojo ir veržlaus žmogaus istorija, žmogaus, visados kėlusio sau iššūkius – skristi, laimėti, kovoti, mokyti, būti laisvam.

Kitas mūsų kraštietis lakūnas Juozas Kasperavičius gimė 1912 m. rugpjūčio 17 d. Jokūbaičių kaime netoli Girdžių. Pabaigęs gimnaziją 1933 m. įstojo į Karo mokyklą. Nuo 1935 m. tarnavo artilerijos pulke. 1937 m. baigė Lietuvos karo aviacijos mokyklą ir buvo paskirtas į 2-ąją eskadrilę Kaune. 1938 m. jam suteiktas leitenanto laipsnis. 1940 m. J. Kasperavičius tarnavo 6-ojoje eskadrilėje Panevėžyje. Okupavus šalį sovietams, jaunas karininkas nebuvo represuotas, bet paliktas lietuviškoje eskadrilėje Joniškėlyje, vėliau Ukmergėje.

Prasidėjus karui lietuviai lakūnai susitelkė Pabradėje. J. Kasperavičius paragino kolegas neskristi į Rusijos gilumą, likti Lietuvoje. Lakūnams nusileidus prie Siesikų vokiečiai juos internavo. Trylika lakūnų, su jais ir Juozas, daugiau kaip pusmetį praleido vokiečių karo belaisvių stovyklose. 1945 m. kartu su broliu Antanu buvo suimtas sovietų. Pabėgęs prisijungė prie partizanų, turėjo slapyvardžius Šilas, Angis, Visvydas. 1946 m. rugsėjo 25 d. J. Kasperavičius-Šilas tapo pirmuoju Jungtinės Kęstučio apygardos vadu. 1947 m. nenorėdami gyvi pakliūti priešui, kartu su adjutantu Albinu Biliūnu-Džiugu susisprogdino. Partizanų vadų suvažiavime 1949 m. vasario 16 d. J. Kasperavičius buvo pagerbtas aukščiausiu partizanų įvertinimu – Laisvės kovos karžygio garbės vardu, apdovanotas 1-ojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi su kardais. 1998 m. jam suteiktas pulkininko laipsnis po mirties (iš http://genocid.lt/centras/lt/333/a/).

Svarbus etapas, suformavęs J. Kasperavičiaus pažiūras, pareigos jausmą, buvo tarnyba aviacijoje.

Lakūnas Pranas Tamošaitis gimė 1914 m. Jurbarke. Po penkių gimnazijos klasių įstojo į aviacijos puskarininkių mokyklą. Gavo paskyrimą į Šiaulių aviacinę grupę. 1939 m. gegužės 15 d. virš Rėkyvos ežero dalyvavo šaudymo mokymuose. Skrido kaip žvalgas su pilotu Broniumi Sadecku. Skrendant vėjo gūsis ištraukė iš antrojo piloto kabinos parašiutą, Pranas trenkėsi galva į lėktuvo stabilizatorių, prarado sąmonę ir jos neatgavęs nusileido ant žemės. Palaidotas Jurbarko kapinėse. (Pagal A. Liekio knygą „Lietuvos karo aviacija 1919-1940“.) Trumpa mūsų kraštiečio gyvenimo istorija atskleidžia, kad aviacija buvo ir yra pavojingas užsiėmimas, reikalaujantis susikaupimo ir atsakomybės.

Lakūnė Izabelė Plyčiutė-Baleišienė gimė 1923 m. Jurbarke. Tėtis Izidorius Plyčius buvo Lietuvos savanoris, sužeistas nepriklausomybės kovose, mama Ona Matusevičiūtė, kilusi iš Dūdlaukio kaimo (Eržvilko sen.). Tėtis, kaip savanoris, gavo ūkį Karžygių kaime, 5 km nuo Jurbarko, bet nebuvo linkęs ūkininkauti. Šeima persikėlė gyventi į Kauną. Besimokydama mokykloje Izabelė rado skelbimą apie galimybę skraidyti aeroklube. Sėkmingai įveikusi visus patikrinimus penkiolikmetė tapo jauniausia mokine. Po šuolių su parašiutu ji liko viena moteris iš septynių, nes kitos neišdrįso šokti iš lėktuvo. Perėjusi atranką ji gavo valstybinę stipendiją mokytis skraidyti. 1938 m. vasarą išlaikiusi teorijos egzaminus, sportinės eskadrilės vado instruktoriaus Leono Taunio išmokyta, Izabelė atliko savarankišką skrydį, vadinamą solo, ir pradėjo skraidyti be mokytojo.

Lakūnės sveikatą tikrino karo aviacijos gydytojai, dažnai tekdavo skraidyti kartu su karo aviacijos kariūnais, o sportinės eskadrilės lėktuvai stovėjo šalia karinių ANBO. Lakūnai bendravo ir aerodrome, ir už jo ribų. Su didžiausia pagarba Izabelė minėjo lėktuvų konstruktorių, aviacijos viršininką generolą Antaną Gustaitį, kuris aplankydavo sportinės aviacijos lakūnus. Jos teigimu, šis žmogus ne žodžiais, o darbais kūrė aviaciją.

I. Plyčiutės-Baleišienės skraidymą nutraukė sovietinė okupacija. Aerodromas buvo uždarytas. Pabaigusi mokslus, karo metu ji dirbo medicinos seserimi Vilniuje, vėliau emigravusi – pabėgėlių stovyklose. 1949 m. išvyko gyventi į Australiją ir tik 1997-aisiais aplankė Lietuvą. Noras skraidyti išliko visą gyvenimą, net išėjusi į pensiją ji kurį laiką tą sėkmingai darė. (Pagal Izabelės Plyčiutės atsiminimus www.plienosparnai.lt.)

Lakūnės tėvo pavyzdys, aeroklubo aplinka, pažintis su karo aviacija suformavo ją kaip asmenybę. Ši gyvenimo istorija – ne tik mūsų krašto aviacijos sudėtinė dalis, bet ir pavyzdys, kaip mėgstama veikla padeda siekti tikslo ir būti tvirtam net ir sunkiais momentais.

Šių žmonių istorijos, vienos daugiau, kitos mažiau, girdėtos jurbarkiečiams ir aviacijos mėgėjams. Krašto aviacijos istorijai svarbūs ir mažiau aprašyti, užmiršti objektai, įvykiai, kuriuos patyrinėjus arba ką nors apie tai žinantiems prabilus, sužinotume daug įdomių dalykų.

Aviacijos istorikas A. Liekis knygoje „Lietuvos karo aviacija 1919-1940“ mini, kad tarpukariu karo lakūnams buvo keliama užduotis skraidant apylinkėse surasti tinkamą aikštelę aerodromui įrengti. 1934 m. vasarą Karo aviacijos sąrašuose buvo 86 tokios aikštelės. Viena jų – Šilinės–Skirsnemunės slaptas aerodromas Nr. 37, 400x500 m ploto. Jis buvo 2 km į šiaurę nuo Šilinės.

Klaipėdos krašto miesteliai Smalininkai, Viešvilė tuo metu priklausė Pagėgių apskričiai. Smalininkuose prieš karą gyveno karo aviacijos atsargos leitenantas Albinas Kijauskas. Lakūnas buvo aktyvus miestelio gyventojas, dalyvaudavo šventėse, skaitydavo pranešimus. Viena smalininkietė prisiminė, kaip 1933 m. uoste žmonės ant pylimo laukė į Kauną parskrendančių Dariaus ir Girėno. Ar tikrai pro Jurbarką, Smalininkus planavo skristi Atlanto nugalėtojai, nesiimu teigti, bet skrydžio kryptis, nurodoma žemėlapiuose, atitinka.

Jurbarko kraštas tarpukario Lietuvos aviacijos žemėlapyje nėra išskirtinis. Vis dėlto tai sudėtinė ir reikšminga krašto istorijos dalis. Tai galimybė prisiminti, gerbti ir kurti tradicijas.

Antrasis pasaulinis karas

Po Klaipėdos krašto aneksijos ir Lietuvos okupacijos Jurbarkas tapo pasienio zona tarp dviejų diktatoriškų valstybių. Vienoje ir kitoje pusėje buvo stiprinami įtvirtinimai, statomi aerodromai, vėliau dislokuojama aviacija. Šalys slapta ruošėsi karui. Jurbarkas tapo savotiška nematoma fronto linija, kurios abiejose pusėse buvo telkiama karinė aviacija.

 Sovietų aviacija, dar vadinta Stalino sakalais, iš karto įsikūrė mūsų kariniuose aerodromuose: Aleksote, Zokniuose, Pajuostyje. Karinėje struktūroje Lietuva priskirta Pabaltijo ypatingajai karinei apygardai (PabYKA). Čia dislokuota 7-oji mišri aviacijos divizija, kurios vadas pulkininkas Pavelas Petrovas. Štabas įsikūrė Jelgavoje (Mitavoje). 10-asis naikintuvų pulkas dislokuotas Šiauliuose ir Mitavoje. 238-asis naikintuvų ir 9-asis greitųjų bombonešių pulkai – Panevėžyje. 46-asis greitųjų bombonešių pulkas – Gruzdžiuose. 241-asis šturmo aviacijos pulkas Mitavoje. 8-oji mišri aviacijos divizija visa įsikūrė Lietuvoje. Jos vadas buvo pulkininkas Vasilijus Guščinas, štabas Kaune. 15-asis naikintuvų pulkas dislokuotas Alytuje, Pociūnuose, Vinčuose. 31-asis – Kaune ir Karmėlavoje, 240-asis – Joniškyje. 61-asis šturmo aviacijos pulkas – Kėdainiuose, 57-oji mišri aviacijos divizija, vadovaujama pulkininko Kuzmos Katičevo, įsikūrė Vilniuje. 42-asis naikintuvų pulkas dislokuotas Vilniuje, Oranuose, Perlojoje. 54-asis greitųjų bombonešių pulkas – Kirtimuose, Kyviškėse. 49-asis naikintuvų pulkas Dvinske (Daugpilis). 237-asis naikintuvų pulkas – Oranuose.

Per trumpą laiką mūsų padangę užkariavo raudonomis žvaigždėmis paženklinti kariniai paukščiai, pakeitę mūsų padangių vyčius (Vytis – lietuviško orlaivio ženklas).

Kad įkurti aviaciją planuota ir Jurbarko rajone, atskleidžia kariuomenės štabo slaptas raštas divizijų vadams ir karo technikos viršininkui. Be kitų Lietuvos vietovių, minimas Eržvilkas ir Seredžius, ir įsakoma ten papildomai pasiųsti po 100 žmonių aerodromų statybos darbams. Telefonogramomis papildyta, kad „aerodromų vietas sužinoti pas gyventojus; susitalpinti savo nuožiūra, pasistengti butuose, nes mūsų palapinės blogesnės už jų, todėl galimi susirgimai“. (Pagal rytufrontas.net.)

Minėti aerodromai, pradėti statyti pirmosios okupacijos metu, buvo naudojami 1944 m. puolant Vokietiją.

Vokiečių oro pajėgos, žinomos Luftvafės (Luftwafe) pavadinimu, buvo dislokuotos kitoje Nemuno pusėje, nuo Palangos iki Vištyčio ežero. Tai pirmojo oro laivyno 1-asis aviacijos korpusas, kurio vadas buvo generolas Helmutas Fiorsteris. Luftvafės aviaciją sudarė 54-oji naikintuvų eskadra (JG54), ginkluota garsiaisiais Meseršmitais Bf 109E. 1-oji grupė karo išvakarėse bazavosi Lindentalyje (gyvenvietė, buvusi 5 km į pietryčius nuo dabartinio Slavsko). 2-oji grupė – Trakėnuose (dabar Kaliningrado srities gyvenvietė Jasnaja Poliana). 3-oji grupė – Karčiarninkuose (Blumenfeld, dab. Železnodorožnij). 53-osios naikintuvų eskadros 2-oji grupė karo išvakarėse bazavosi Naujininkuose (Neusiedl, gyvenvietė 20 km į šiaurę nuo dab. Krasnoznamensko). Jiems buvo skirta užduotis dengti iš oro armijų grupę, kuriai buvo numatytas Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) puolimas.

Kiek tolėliau – Pavandenė (Powunden, dabar Chrabrovo) ir Aichvalde (Eichwalde, dab. Debina Lenkijoje) – buvo dislokuota bombonešių aviacija. Štabas buvo Pavandenėje, eskadros vadas generolas majoras Karlas Angersteinas (Karl Angerstein).

Dėl to, kad Vokietija puolė netikėtai, o sovietai buvo nepasiruošę, mūsų kraštas nuo aviacijos antskrydžių stipriai nenukentėjo. Teigiama, kad vokiečiai puolimą pradėjo 3.15 val. Berlyno laiku, kai kurie autoriai mini 3.30 val. Pagal planą sovietinių aerodromų ir kitų karinių objektų bombardavimas turėjo prasidėti tuo pačiu laiku. Kapitono T. Rosivalo (T. Rossiwall) vadovaujami 26-osios sunkiųjų naikintuvų eskadros 5-osios eskadrilės sunkieji naikintuvai jau 2.57 val. Berlyno laiku atakavo Alytaus aerodromą. Pavyko rasti informacijos, kad PabYKA vadas tik 6.10 val. išsiuntė gynybos liaudies komisarui adresuotą raportą, kuriame informavo apie prasidėjusius kovinius veiksmus. Priešininko karinės oro pajėgos bombardavo Vindavos, Panevėžio, Šiaulių, Kauno aerodromus. 120 vokiečių lėktuvų kirto Lietuvos sieną atakuodami Kauno, Panevėžio, Kėdainių aerodromus. Manoma, kad „Stalino sakalai“ per pirmas karo paras Sovietų sąjungos teritorijoje neteko apie 1800 lėktuvų (duomenys įvairuoja) daugiau kaip 300 numušė Luftvafės naikintuvai, kiti buvo sunaikinti ant žemės.

Karui prasidėjus anksti ryte virš Jurbarko pasirodė vokiečių lėktuvai. Šiaurės vakarų fronto suvestinėje rašoma, kad 4.25 val. ant Jurbarko numestos bombos. Remiantis žmonių pasakojimais, prie Jurbarko atskridusius tris rusų žvalgybinius lėktuvus atakavo vokiečiai. Vienas buvo numuštas ir nukrito į Nemuno dešinįjį šlaitą, tarp krūmų.

Seredžiuje sovietai buvo įsikūrę Lietuvos kariuomenės patalpose. Birželio 22 d. kareivinėse teliko statomą lauko aerodromą saugojusi 32-oji aerodromo-techninė kuopa (apie 200 karių). Karininkai nuo pat ryto maudėsi Dubysoje, tad apie karą jiems pranešė Luftvafė. Netikėtai pasirodę vokiečių lėktuvai ėmė pikiruoti į ant kalno buvusias sovietų kareivines. Netrukus šios jau liepsnojo. Užsidegė ir poros arčiau gyvenusių ūkininkų namai. Su vokiečiais kovoti bandė nuo Kėdainių pusės atskridę nusenę vienmotoriai sovietų „kirai“ (naikintuvai I-153 ). Vokiečių aviacija netruko juos išblaškyti, vienas I-153 įkrito į vandenį.

Jurbarkas nuo aviacijos antskrydžių nenukentėjo dėl dviejų priežasčių. Vokiečiai turėjo pačią moderniausią ir geriausią taktiškai paruoštą aviaciją, o Sovietų sąjunga, nors turėjo daugiau aviacinės technikos, bet ji buvo sena, o kariuomenėje vykdyti „kadrų valymai“. Antra priežastis – rajone nebuvo veikiančių aerodromų ir aviacijos.

Frontui nuslinkus į rytus, keletą metų kovos virš Jurbarko krašto nevyko. Neramūs laikai prasidėjo 1944 m. rudenį. Karas grįžo į Jurbarką.

Apie šį laikotarpį dažnai pasakodavo tėtis ir dėdė. Jie atsimena, kaip bėgdavo slėptis nuo lėktuvų – vieni į rūsį, kiti į sodybos pakraštyje išraustas slėptuves. Man vaikystėje visad kildavo klausimas, ar pataikiusi į slėptuvę bomba galėjo sužaloti ten buvusius žmones. Stebino atsakymas – taip. Tada kildavo klausimas, kodėl slėpdavosi. Nesuvokiau, kad žmonės saugojosi nuo viską žudančių skeveldrų ir griūvančių pastatų.

Labiausia įsiminė liūdna istorija apie mamos kaimynus. Artinantis frontui Jurbarką vis dažniau pasiekdavo rusų lėktuvai, vykdavo ir oro dvikovų. Tą naktį jaunimas prie Mituvos degino laužus, rusų lakūnai pamanė, kad priešas, ir atakavo. Bombos pataikė į kalvio Urbonavičiaus sodybą netoli dabartinės veterinarijos vaistinės. Skeveldros kalviui sužalojo veidą, o jo žmoną sunkiai sužeidė. Kaip pasakojo dėdė, mano močiutė kaimynę aptvarstė skudurais, o senelis sužeistąją išvežė arkliais į Raseinius pas gydytoją. Ji ten ir mirė. Liko du vaikai. Kitos bombos pataikė į kitoje kelio pusėje esančios sodybos ūkinį pastatą, o prie dabartinės „Baltic Petroleum“ degalinės užmušė gyventojo karvę.

Apie aviacijos puolimą 1941 m. dėdė sakė: „Skrido ir praskrido.“ Jis tik atsimena, kad kelias dienas keliu nuo Smalininkų pro jų sodybą važiavo vokiečių kariuomenė, mašina paskui mašiną, sunku būdavo nueiti pas gyvulius į kitą kelio pusę...

Seredžiaus aerodrome karo metu bazavosi sovietmečiu išgirta prancūzų eskadrilė „Normandija – Nemunas“. Jos kovos kelias per Lietuvą prasidėjo 1944 m. Mikučionyse, paskui ji buvo dislokuota Alytaus aerodrome. Iš čia prancūzų lakūnai beveik 2 mėnesius vykdė karines operacijas prieš besitraukiančią vokiečių kariuomenę. Frontui traukiantis į vakarus, pulkui teko išskristi į naują aerodromą prie Antanavos ir į atsarginį Seredžiuje – jame eskadrilė prabuvo nuo 1944 m. spalio 6 iki spalio 10 d. Šis aerodromas buvo pradėtas įrengti 1940 m. Motiškių kaime, iškeldinus keletą šeimų. Karo metu buvo įrengtos duobės su uždengimais lėktuvams slėpti.

Sovietmetis

Jurbarke sovietmečiu veikė aeroklubas, o jurbarkiečiai turėjo galimybę išmokti skraidyti. Klubo dėka nemažas būrys „susirgo“ aviacija, o iš Kalnėnų lankos kylantys lėktuvai ir sklandytuvai vietos gyventojams tapo kasdienybe.

Po karo mieste susibūrė pirmieji aviatoriai. 1951 m. Sovietų sąjungoje įkūrus SDAALR, po jos sparnu Jurbarke atsirado aviacijos sportinis techninis klubas (ASTK). Kaip prisimena Vincas Kriščiūnas, klubas pradžioje turėjo guma pakeliamus sklandytuvus „Zylė“. Prasigyvenęs, apie 1960 m., įsigijo sklandytuvų KAI 12, kurie galėjo atlikti akrobatinius skraidymus. Bemotorių orlaivių pakėlimui naudotas čekiškas vilktuvas „Herkules“. Apie 1973 m. įsigyti penki sklandytuvai „Blanik L-13“. Užsiėmimus aeroklube pavasarį pradėdavo lankyti 30 žmonių, vėliau likdavo 20, sezoną baigdavo apie 12. Tais pačiais metais klubas įsigijo lėktuvą JAK-12. Klubo viršininkas buvo Jonas Baltrušaitis, lakūnu instruktoriumi dirbo Algis Daniliauskas.

1975 m. dėl įvairių priežasčių Jurbarko ASTK buvo uždarytas, o etatai atiduoti Kapsuko, dabartinės Marijampolės, parašiutininkų klubui. Griūvant sovietų sistemai aviacijos entuziastų dėka Jurbarko aeroklubą pavyko atkurti.

Jurbarkas buvo netoli sienos, todėl sovietmečiu Viešvilės miškuose įkurta raketinė bazė, o raketos nukreiptos į Vakarų Europą. Šiame dalinyje okupacijos pabaigoje buvo ir bepiločių lėktuvų. Viešviliečiai prisimena, kad sovietmečiu miškuose netoli miestelio nukrito lėktuvas, ta vieta iki šiol vadinama lėktuvine.

Viešvilės vaikų namuose užaugo Petras Muraška, kuris Sovietų sąjungos karinėse oro pajėgose skraidė transporto lėktuvo borto radistu.

Sovietmetis ir sovietinei karo mašinai dirbusi aviacijos sistema išugdė būrį dangaus mylėtojų, kurie sėkmingai įsiliejo ir dirbo nepriklausomos Lietuvos labui.

Atkūrus nepriklausomybę

Atkūrus nepriklausomybę, kurį laiką aerodromas buvo Kalnėnų lankoje, ir buvo sprendžiama dilema: aviacija ar karvės. Dėl šios ir kitų priežasčių Jurbarko aviacija persikėlė į kitą Nemuno pusę, į lanką šalia Kukarskės. 2003 m. minint skrydžio per Atlantą 70 metų jubiliejų čia surengta aviacijos šventė. Lakūnai Vladas Kensgaila ir Sigitas Noreika atskraidino „Lituanikos“ kopiją. Praskrisdamas šventę pasveikino Lietuvos karinių oro pajėgų lengvasis atakos lėktuvas L-39. Iš karinių oro pajėgų gautas lėktuvas „Vilga“. Netrūko ir asmeninių iniciatyvų, lėktuvų buvo įsigijęs ir tragiškai žuvęs lakūnas mėgėjas Aloyzas Šulskis.

Dabar aviacija rajone populiarinama įvairiomis formomis. Nuo 2015 m. turizmo klasteris „Jurbarko turai“ (dabar „Panemunių turai“) organizuoja aviacijos šventę „Virš Nemuno klonių“ lakūnui R. Marcinkui ir kt. aviatoriams atminti. Nuo 2002 m. Jurbarke rengiamas futbolo turnyras Romualdui Marcinkui atminti, dešimtajame turnyre 2012 m. grojo Karinių oro pajėgų orkestras ir futbolą žaidė Karinių oro pajėgų komanda. Memorialine lenta pažymėtas lakūno gimtasis namas Kalninės gatvėje.

2013 m. Jokūbaičių kaime, gimtojoje sodyboje, atidengta atminties lenta lakūnui ir partizanui Juozui Kasperavičiui.

Aviaciją ir tai, kad gyvename pasienyje, primena ir tarptautiniai incidentai. 1998 m. pasiklydęs rusų karinis sraigtasparnis nusileido Vytauto Didžiojo mokyklos stadione. 2005 m. Šakių r. laukuose nukrito rusų naikintuvas, pilotas parašiutu nusileido Jurbarko rajone.

Pasieniečių sraigtasparniai dažnai skraido rajono padangėje, o kartais virš Jurbarko, dar dažniau virš Smalininkų pakimba Lietuvos karinių oro pajėgų sraigtasparniai. Priežastis ta, kad Jurbarke gimė ir užaugo Lietuvos karinių oro pajėgų sraigtasparnių eskadrilės vadas majoras Eligijus Rukšnaitis. Šio lakūno dėka Smalininkuose jau penkerius metus organizuojama stovykla „Sakale, lėk!“ kurioje instruktoriais dirba Sraigtasparnių eskadrilės lakūnai.

Smalininkus šiuo metu galime laikyti karo aviacijos centru rajone. Čia 2011 m. sukirtus rankomis kultūros centrui, mokyklos vadovybei ir lakūnams užsimezgė bendradarbiavimas. Karo aviacija ir pilietiškumas tapo Smalininkų Lidijos Meškaitytės pagrindinės mokyklos ugdymo strategija, atnešusi teigiamų rezultatų ir įdomių patirčių. Nuo 2012 m. „jaunojo sakalo“ kursą kasmet išbando 80-90 vaikų. Mokyklos direktorių Artūrą Matukaitį, pavaduotoją Astą Danisevičiūtę bei mokyklos kolektyvą reikia laikyti aviacijos ambasadoriais rajone.

Jau 2012 m. virš pirmosios stovyklos ratus suko karinių oro pajėgų sraigtasparnis. 2013 m. įvyko šventė Dariaus ir Girėno skrydžio 80-mečiui paminėti. Prisimenant, kad Steponas Darius buvo 1923 m. Klaipėdos sukilimo vienas iš vadų, per stovyklos atidarymo šventę Smalininkų stadione buvo nusileidęs karinis sraigtasparnis MI-8. 2016 m. penktosios stovyklos „Sakale, lėk! uždaryme vėl dalyvavo karinis sraigtasparnis, tik šį kartą – naujas Karinių oro pajėgų pirkinys „Eurokopter AS365 Dauphin“. Moksleiviams neišdildomą įspūdį paliko ir 2015 m. virš tankodromo treniruočių metu pasirodęs sraigtasparnis, kuris ne tik demonstravo, ką gali, bet lynu nuleido ledų visiems „sakalams“.

Bendradarbiaujant sukurtos tradicijos. Lakūnai sveikina moksleivius Rugsėjo 1-osios ir Paskutinio skambučio progomis. Kariuomenės dienos proga organizuojama nepamokinė diena – lakūnai veda pilietiškumo pamokas, viktorinas, kartu su mokyklos bendruomene koncertuoja kultūros centre. Vyksta krepšinio turnyras Sraigtasparnių eskadrilės taurei laimėti. Smalininkų Lidijos Meškaitytės pagrindinėje mokykloje įrengta aviacijos garbės siena. Reikia pasidžiaugti, kad lakūnai tapo tikrais Smalininkų gerbėjais.

Lakūnai – linksmi ir išradingi. 2015 m. stovyklos pabaigoje Smalininkų seniūnui įteikė prašymą, kad lakūno kapitono Kazimiero Lomano vardu būtų pavadinta gatvė miestelyje. Po metų atidarant stovyklą į mokyklą vedančioje gatvėje jau buvo pastatyta nuoroda su minėto lakūno vardu. Tai tebuvo linksmas pokštas ir – siurprizas daug prie stovyklos prisidedančiam lakūnui Kazimierui.

Apie stovyklą, moksleivius ne kartą rašė spauda. Tikiu, kad lakūnų asmeninis pavydys, pristatoma istorija, vyriškas bendravimas prisidėjo prie daugelio vaikų pilietinio išprusimo, išugdė pagarbą vyresniam, atskleidė naujas perspektyvas renkantis profesiją, sukūrė tradicijas.

Mintys leidžiantis...

Avia prancūziškai – paukštis...

Aviacija – tai gyvenimo būdas ir „liga“, aviacija – tai skrydis, aviacija – tai vaivorykštė...

Karo aviacija – tai valstybės gynyba, pareiga, drausmė, pilietiškumas, pagarba. Karo aviacija – tai mėlynos uniformos ir kariniai orlaiviai, karo aviacija Lietuvoje – tai NATO ir šalies saugumas.

Karo aviacijos kelias – tai valstybingumo kelias, beveik šimtmetį palaikomas lakūnų ir aviacijos mylėtojų.

Mes privalome turėti pozityvų požiūrį į valstybės karines pajėgas, nes kokie mes, tokia ir mūsų kariuomenė. Mes privalome ja didžiuotis.

Nors ir Jurbarkas turi aviacinę istoriją, sunku rekonstruoti ar kurti aviacines tradicijas, jas išlaikyti neturint realaus pagrindo – aviacijos. Šiuo metu mes tik galime išsaugoti atmintį pažymėdami memorialinėmis lentomis lakūnų gimimo vietas, organizuodami futbolo turnyrą, šventes. Bet to neužtenka.

Geriausia, ką galime padaryti dabar siedami rajoną su aviacija, atnaujintą miesto stadioną pavadindami Romualdo Marcinkaus vardu. Jo vardo futbolo turnyras turi tapti prestižiniu, o stadioną gražu būtų papuošti ne tik memorialine lenta, bet plakatais su nuotraukomis, kuriose šis jurbarkietis būtų vaizduojamas ir skraidantis, ir žaidžiantis futbolą.

Nors šiuo metu aerodromai yra tik didžiuosius miestuose, o Jurbarkas su aviacija siejasi tik istoriškai, dangų virš galvos turime visi, todėl ir galimybė skristi išlieka.

Sakau kiekvienam: sakale, lėk, tik dangus – tavo laisvė, ir lakūniškai palinkiu – tegul pakilimų ir nusileidimų skaičius sutampa.

Ir štai puiki žinia – rugpjūčio 24 d. bus atidarytas atnaujintas Jurbarko stadionas ir jam bus suteiktas lakūno Romualdo Marcinkaus vardas. Manau, kad tai padės palaikyti ir naujai kuriamas aviacijos tradicijas, pavyzdžiui, stovyklą Smalininkuose „Sakale, lėk!“



« Back

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook