Balsavimas

Ar STT įtarimų sulaukę ir nuo pareigų nušalinti savivaldybės administracijos vadovai turėtų atsistatydinti?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Tremties traukinio ratų bildesys atsirita iki šiandienos

Tremties traukinio ratų bildesys atsirita iki šiandienos (0)

2016-06-22

Atmintiną dieną į Jurbarko krašto muziejų užsukusi tremtinė Florida Čelkytė (dešinėje) ir muziejininkė Adelija Meizeraitienė vartė gimtinės ilgesio pilnus tremtinių laiškus.

Prieš 75 metus apsiniaukęs ir lietingas birželio 14-osios, šeštadienio, ankstus rytas aušo lydimas siaubo: nelaukti naktiniai svečiai – represinių struktūrų pareigūnai ir Raudonosios armijos kariai vertė žmones iš lovų, atliko kratas, laipino į sunkvežimius ir vežė į ešalonų telkimo punktus. Dabar birželio 14-osios aušrą pasitiko iš žvakių sudėlioti žodžiai LIETUVA.

Tai, kas nepamirštama

Tarybų Sąjungai 1940 m. birželio mėn. okupavus Lietuvą, imtasi represijų prieš okupacinio režimo priešininkus. Lietuvos Respublikos politikai, tarnautojai, įstaigų darbuotojai, organizacijų nariai, karininkai, mokytojai, dvasininkai, ūkininkai, verslininkai ir kiti aktyvūs, turėję nuosavybės asmenys buvo pripažinti priešiškais ir pavojingais.
Tremtini asmenys buvo suskirstyti į 10 kategorijų, joms numatytos trijų rūšių represijos: įkalinimas GULAG’o lageriuose, karo belaisvių stovyklose, apgyvendinimas specialiose gyvenvietėse prižiūrint NKVD.
Trėmimai – tai administracine, neteismine tvarka vykdytas organizuotas, prievartinis ir masinis žmonių ir šeimų išvežimas iš nuolatinių gyvenamųjų vietų ir įkurdinimas okupacinės valdžios nustatytose atšiauriose, netinkamose gyvenimui ar mažai apgyvendintose TSRS vietovėse. Tremiant žmones buvo siekiama izoliuoti neva priešiškas okupantams gyventojų grupes, konfiskuoti turtą, nutautinti Lietuvą.
Pirmosios masinės Lietuvos gyventojų represijos įvyko 1939 m. rudenį iš lenkų atimtame Vilniaus krašte. Nuo 1940 m. birželio iki 1941 m. birželio 14 d. buvo suimti 6606 žmonės, iš jų 3565 išsiųsti į TSRS lagerius ir kalėjimus. Slaptas pasirengimas masiniam Lietuvos gyventojų trėmimui prasidėjo netrukus po krašto inkorporavimo į TSRS sudėtį. Trėmimų išvakarėse, birželio 13 d., TSRS NKVD išleido telegramą, kurioje patikslino galutinį iš Lietuvos tremtinų žmonių skaičių – 21214 – ir nurodė jų tremties ir kalinimo vietas.
1941 m. birželio 14-osios rytą pagal iš anksto paruoštus sąrašus žmonės pradėti rinkti iš namų ir vežami į telkimo punktus. Į mašinas ar vežimus buvo grūdami seneliai ir naujagimiai, ligoniai ir nėščios moterys, o į bėgančiuosius – šaudoma. Punktuose tremtiniai skirstomi į dvi kategorijas: „A“ kategorija – šeimos galva, juos vežė į karo belaisvių stovyklas, „B“ kategorija – šeimos nariai keliavo į specialias tremties vietas.
Tremtiniai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Latvijos, Estijos, Vakarų Ukrainos, Vakarų Baltarusijos ir Moldovos gyvuliniuose vagonuose keliavo į Krasnojarsko, Altajaus, Novosibirsko, Komijos, Kazachstano ir kitas tolimas sritis.
Birželio 14–18 d. iš Lietuvos buvo deportuota apie 17500 žmonių – 4663 suimtieji ir 12832 tremtiniai. Tremtis tapo didžiule tautos tragedija ir netektimi, pavadinta „juoduoju birželiu“.

Vieningi ir budrūs

Gedulo ir vilties dienos išvakarėse jurbarkiečiai po šv. Mišių Jurbarko Švč. Trejybės bažnyčioje rinkosi į Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) surengtą akciją birželio 14-osios trėmimų aukoms atminti.
Savivaldybės aikštėje susirinkę LPKTS Jurbarko skyriaus nariai, rajono vadovai ir skaudžiai Lietuvos istorijai neabejingi gyventojai iš degančių žvakių sudėliojo žodį LIETUVA ir sugiedojo Lietuvos himną.
Žvakių liepsnelės tiesė šviesos taką į auštantį rytą, kai prieš 75 metus prasidėjo masiniai trėmimai į Sibirą.
Gedulo ir vilties dienos paminėjimas įvyko ir Jurbarko senosiose kapinėse prie paminklo tremtiniams. Mažėja žmonių, menančių tremties pradžią, mažėja ir norinčių paminėti ir prisiminti tai, kas įvyko prieš daug metų. Vos pora dešimčių jurbarkiečių – įvykių liudininkų, LPKTS narių, istorikų, savivaldybės ir kultūros darbuotojų – atėjo į jautrų, pasakojantį apie tremties kančias renginį.
Po saulės kaitrą sklaidančiais senų medžių kupolais ilgesingas tremties dainas atliko Jurbarko kultūros centro dainavimo studijos kolektyvas, vadovaujamas Rūtos Šličkutės, sopulio ir vilties pilnas eiles skaitė Konstantino Glinskio teatro režisierė Danutė Samienė.
LPKTS valdybos narys, atsargos majoras Algirdas Genys susirinkusiesiems priminė istorijos kelius, atvedusius į didžiausią Lietuvos tautos tragediją – trėmimus.
Šiurpą kėlė A. Genio pateikti procentai ir skaičiai: mirė 54,5 proc. ištremtų į lagerius vyrų, neišgyveno ir 17,6 proc. ištremtųjų į atokias vietoves lietuvių, kurių 70 proc. sudarė moterys ir vaikai. Vos 33 proc. tremtinių grįžo į Lietuvą.
Išvežtųjų skaičiai stulbina: 1941 m. birželio 14 d. išvežti 17485 gyventojai, 1945 m. liepos ir rugpjūčio mėn. tremtinių dalią patyrė 1959 šeimos, kurias sudarė 8226 asmenys, per 1948 m. užkoduotą pavasario trėmimą išvežta apie 40 tūkst. lietuvių, gražiai skambantis „Bangų mūšos“ kodas slepia 1949 m. ištremtas 8817 šeimas, arba per 29 tūkst. žmonių, dar 16 tūkst. neteko gimtinės 1951 m. Manoma, kad buvo ištremta per 130 tūkst. Lietuvos gyventojų – ne tik lietuvių, bet ir nemažai Lietuvos žydų.
A. Genys pasidžiaugė Lietuvos jaunimo organizacijos tarybos rengiamomis ekspedicijomis „Misija Sibiras“, per kurias sutvarkyta apie 90 lietuviškų kapinių Sibire, įamžintas tremtinių atminimas.
Tačiau tremties pasekmė šiandienai – traumuota visuomenė. Atsargos majoras citavo buvusio LPKTS pirmininko Povilo Jakučionio žodžius, kad daug žmonių nebesupranta valstybės ir pilietiškumo svarbos, nebeturi moralinių vertybių ir dėl dabartinės moralinės, identiteto krizės kalta tremtis, kuri pražudė mąstančią visuomenės dalį.
LPKTS Jurbarko skyriaus ilgametis pirmininkas, 92 metus einantis Petras Gervylius prisiminė tremties pradžios dieną atėjęs į Jurbarką ir sutikęs kaimyną, kurio tetėną Eičių jau buvo suėmę sovietų kariai. „Jurbarko gatvėmis važinėjo sovietiniai kariniai sunkvežimiai, kuriuose susigūžę su ryšulėliais rankose sėdėjo pažįstami ir nematyti jurbarkiečiai“, – prisiminimais dalijosi P. Gervylius.
Tremtis – šimtmečio tragedija, kai geriausi Lietuvos vaikai buvo išblaškyti po pasaulį, nukankinti, išniekinti, sumesti į šulinius, durpynus, bandant juos ištrinti iš atminties.
„Šiandien mūsų pagarba jiems – malda prie simbolinio paminklo“, – sakė LPKTS Jurbarko skyriaus garbės pirmininkas ir palinkėjo būti budriems, nes buvęs tautos priešas vėl šlykščiai kelia galvą.
Prie obelisko tremtiniams ir Laisvės gynėjų paminklo padėtos gėlės, uždegtos žvakės. Partizanų kapavietes atmintinos dienos išvakarėse trispalvėmis vėliavėlėmis papuošė Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijos mokiniai, paraginti istorijos mokytojos Birutės Genienės.

Laiškai iš Sibiro

Nedidelę parodą „Ilgesio aidas iš tremties“ surengė Jurbarko krašto muziejaus darbuotojai.
Senoviniais baldais ir rakandais iš muziejaus fondų apstatytas kampelis – lyg senos lietuvio trobos atvaizdas. Ant palangių žydi pelargonijos, galima prisėsti ant siuvinėtais kilimais užtiesto suolo po kraštietės tautodailininkės, buvusios tremtinės Julijos Baranauskienės paveikslu „Ramanšyros miškatundrė“ ir pavartyti laiškų, kurie keliavo tremties keliais iš Sibiro į Lietuvą ir atgal, kopijas.
Šias laiškų kopijas muziejui leido pasidaryti kolekcininkas Juozas Urbonas. Jo kolekcija „Sibiro laiškai“ sulaukė ne vieno apdovanojimo. Tai laiškai iš kalėjimų, skirstymo punktų ir trėmimo vietų, jie leidžia bent bendrais bruožais susidaryti tremties sąlygų lageriuose vaizdą.
Laiškai, išvengę cenzūros ir į Lietuvą skrieję iš Karelijos, Komijos, Magadano, Irkutsko ir kitų vietovių, datuoti 1944, 1949, 1955 metais, pilni tėvynės ilgesio, kuris slepiasi už gamtos ir buities vaizdų aprašymo, paprastų buitinių scenų ir domėjimosi sveikata. Ne viename laiške džiaugiamasi, kad pagaliau galima rašyti lietuviškai.
Nepagailėjusiems laiko ir pasiryžusiems perskaityti šiuos laiškus Gedulo ir vilties dienos minėjimas nebebus tik dar viena atmintina diena kalendoriuje.
Tremtinė Florida Čelkytė, kurios tremtyje siuvinėtas kilimas puošia suolą, atmintiną dieną taip pat užsuko į muziejų. Moteris tremtyje praleido daug metų, ten liko ir sovietų valdžiai suteikus galimybę išsikelti kitur – daug ir sunkiai dirbdami žmonės savo gyvenimus susikūrė ir Sibire, ten užaugino vaikus, tačiau sulaukę garbaus amžiaus vis tik grįžo į Lietuvą.

Įtraukė jaunimą

LPKTS Jurbarko skyrius, padedamas Jurbarko švietimo centro, surengė moksleivių kūrybos darbų konkursą „Lietuvos laisvės gynėjų kova ir jų gyvenimo sąlygos“. Jurbarko viešojoje bibliotekoje surengta šių darbų paroda, o antradienį įvyko konkurso dalyvių apdovanojimo renginys.
Pasak LPKTS Jurbarko skyriaus pirmininkės Irinos Pažereckienės, tauta be praeities neturi ateities. Moksleiviai atliko didelį darbą dalyvaudami konkurse, o drauge ir sužinojo apie lietuvių tautos tragediją, okupaciją, pasipriešinimo judėjimą, tremtį.
Konkurse dalyvavo mokiniai iš Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijos, Naujamiesčio ir Vytauto Didžiojo pagrindinių mokyklų, Girdžių, Veliuonos, Smalininkų, Skirsnemunės. Jiems talkino istorijos, dailės technologijų mokytojai Danguolė Juščienė, Vida Kraujalienė, Jonas Laurinaitis, Danutė Kazlauskaitė, Gedutė Pocienė, Rytis Mileris, Jurgita Davidavičienė, Žydrūnė Matukaitienė, Audrius Mykolaitis, Karolina Kliukienė, Birutė Genienė.
Moksleiviai konkursui pateikė piešinius, fotografijas, plakatus. Ypač įdomūs – žeminių modeliai, padengti samanomis, su baldais. Skirsnemunės Jurgio Baltrušaičio pagrindinės mokyklos dešimtokai nufilmavo filmą apie kelionę į partizano Jono Žemaičio-Vytauto vadavietę, kurioje apie čia vykusius mūšius ir gyvenimą žeminėse pasakojo mokytojas Jonas Mileris.
I. Pažereckienė ir A. Genys prizines vietas pelniusiems ir nelaimėjusiems, bet konkurse dalyvavusiems mokiniams ir jų mokytojams įteikė apdovanojimus ir knygas apie partizanų gyvenimą. Mokytojams padėkas įteikė Jurbarko švietimo centro direktorė Aušra Baliukynaitė.
„Partizanai žinojo, kad išgyvens metus ar pusantrų, bet demonstravo begalinę valią ir ryžtą kovoti už Tėvynę. Jų auka turi prasmę. Tas pavyzdys, kurį jie rodė, ir yra geriausias palikimas mūsų jaunimui, ir mes turime išlaikyti atminimą“, – moksleiviams sakė rajono meras Skirmantas Mockevičius ir palinkėjo, kad vaikų kūriniai rastų garbingą vietą ir liudytų lietuvių tautos išgyventą tragediją.

Jūratė Stanaitienė



« Atgal

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook