Balsavimas

Ar palaikote sprendimą savavališkai įjungti apšvietimą Imsrės pėsčiųjų take?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Pagalba nusileidžia iš dangaus

Pagalba nusileidžia iš dangaus (0)

2015-12-23

Jei nutikus nelaimei sulauksite pagalbos iš oro – greičiausiai tai bus Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų eskadrilės sraigtasparnis. Kol atskridę kariai teiks pagalbą, galite perduoti linkėjimus eskadrilės vadui – majorui iš Jurbarko Eligijui Rukšnaičiui. Karininkas šiam oro padaliniui vadovauja nuo gruodžio 16 d.

Lietuvos Karinių oro pajėgų sraigtasparnių eskadrilė atlieka daugybę užduočių – paieškos ir gelbėjimo darbus, medicinines evakuacijas, gabena donorų organus transplantacijos operacijoms, skraidina svarbius asmenis bei karius, gesina gaisrus iš oro, rengia kariuomenės parašiutininkus, o karo atveju gali būti panaudoti ugnies paramai iš oro.
Ekskadrilė budi dviejose vietose – Kaune, Aleksoto oro uoste, ir pajūryje – Nemirsetoje. Dažniausiai į orą kelti tenka pajūryje dirbančią įgulą – žmonės dažnai nuvertina vandens stichiją ir dėl to patenka į situacijas, kai gyvybei kyla rimtas pavojus. Kaune budinti komanda paprastai reaguoja į iškvietimus žemyninėje Lietuvos dalyje.
Kad lakūnams darbo netrūksta, rodo prieš savaitę nutikusi istorija. Per vieną parą Lietuvos donorinėse ligoninėse buvo registruoti 5 donorai. Donorų organus ir chirurgų transplantologų komandą skraidino 3 sraigtasparniai – du kartus kilo karinių oro pajėgų, vieną – Valstybės sienos apsaugos tarnybos sraigtasparnis. Per parą transplantacijoms buvo paimta 17 donorinių audinių ir organų – dvi širdys, plaučiai, 8 inkstai, kepenys, 4 ragenos, kaulinis audinys.

Duoklė gimtinei

Jurbarke gimęs ir augęs E. Rukšnaitis gimtinės nepamiršta ir tarnaudamas kariuomenėje. Majoras dažnai atvažiuoja aplankyti Jurbarke gyvenančio tėvo ir sesers, o vasarą kartu su kolegomis veda jau legenda tapusią ir vaikų būrio sulaukiančią stovyklą „Sakale, lėk!“ Smalininkuose.
„Net negaliu pasakyti, kodėl su kitais lakūnais nusprendėme užsiimti Smalininkų vaikais. Galbūt kad Arvydas Griškus, Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centras bei Lidijos Meškaitytės pagrindinės mokyklos kolektyvas labai gerai paruošia pačias stovyklas. Mums reikia tik užimti vaikus. Žinoma, sunku kiekvienais metais sugalvoti kažką naujo, bet jei smalininkiečiai nepadarytų pagrindo, tikrai negalėtume suruošti tokios stovyklos“, – sakė majoras.
Karinių oro pajėgų komanda ne tik dirba stovykloje, bet ir dažnai lanko vaikus Lidijos Meškaitytės pagrindinėje mokykloje. Čia vyrai pasakoja apie aviaciją, atveža lauktuvių, skatina vaikus mokytis ir mylėti tėvynę.

Skambino kas savaitę

Tačiau kol tapo vaikams įkvepiančiu pavyzdžiu, majoras nuėjo ilgą kelią. Tik baigęs mokyklą vyras išėjo tarnauti į kariuomenę pėstininku, po to išvažiavo dirbti į Vokietiją.
„Palenkęs nugarą užsienyje supratau, kad noriu mokytis. Kad noriu tapti aviatoriumi. To noro tikrai neturėjau nuo vaikystės, kaip didelių miestų vaikai, kurie turi galimybę mokytis skraidyti aktyviai veikiančiuose aeroklubuose. Taigi grįžęs įstojau į Vilniaus Gedimino technikos universiteto Antano Gustaičio aviacijos institutą“, – pasakojo karininkas.
2002 m. mokslus baigusiam jurbarkiečiui buvo dvi galimybės – bandyti patekti į kariuomenę arba važiuoti skraidyti į Afriką – Namibijoje buvo darbo pasiūlymų.
„Aviacijai specialistų reikia bangomis – kas keletą metų, kai keičiasi lakūnų kartos. Aš baigiau,  kai specialistų nereikėjo. Todėl parašiau prašymą Karinėms oro pajėgoms ir kartu tariausi dėl darbo Namibijoje“, – prisiminė E. Rukšnaitis.
Vyras pasinaudojo tuometinio Karinių oro pajėgų vado patarimu:  nusistatė priminimą telefone ir šiam suskambus kiekvieną savaitę skambindavo klausti, ar neatsilaisvino vieta. Galimybė patekti į oro pajėgas atsirado tik 2003 m. pavasarį.
„Teko labai daug mokytis. Institute mūsų visai neruošė pilotuoti sraigtasparnius. Visi juk norėdavo būti naikintuvų, kurių Lietuva neturi, pilotais. Po naikintuvų eilėje rikiavosi keleiviniai lėktuvai. Tik po jų žmonės dairėsi į sraigtasparnius. Visai be reikalo, nes šių orlaivių galimybės tikrai stebina“, – sakė majoras.
Lietuvos kariuomenės Karinės oro pajėgos turi dviejų modifikacijų sraigtasparnius „Mi-8“: „Mi-8MTV (Mi-17)“ ir „Mi-8T“. Abu modeliai įvairiose pasaulio šalyse tarnauja apie pusę amžiaus. Lietuviškiems po keleto metų sueis trisdešimt. Tačiau amžius aviacijai – ne problema. Atvirkščiai – ilgus metus naudojamiems orlaiviams išgydytos visos ligos, o naujiems lėktuvams, kaip kariškių transportinis „Spartan“, vis iškyla netikėtų problemų.
Pasak eskadrilės vado, vienintelis „MI-8“ minusas – brangus skrydis, nes sraigtasparniui reikia daug kuro. Todėl kartais pasigirsta kalbų, kad tokiu lėktuvu gelbėti vieną žmogų – prabanga.
„Tačiau ar tikrai kas nors gali įvertinti gyvybės kainą“, – kritikams klausimu atsako E. Rukšnaitis.

Ramybę keičia įtampa

Kalbėdamas apie savaitę trunkančius budėjimus karininkas atvirauja – sunku nuspėti, kokia bus pamaina. Pasitaiko savaičių, kai nereikia užvesti sraigtasparnio variklio. Tačiau būna dienų, kai kilti tenka po keletą kartų.
„Turbūt įsimintiniausias įvykis per visą mano karjerą buvo 2004 m., kai Kuršių mariose atskilo didžiulė lytis su žvejais. Tuomet išgelbėjome apie šimtą žmonių. Tačiau juokingiausia, kad, kai jau manėme išgelbėję visus ir parskridę į Nemirsetą užkūrėme pirtį, paskambino vėl. Teko šokti į uniformas ir skristi atgal“, – juokėsi E. Rukšnaitis.
Tą naktį surasti ant lyties buvusius žvejus nebuvo sunku – degė laužas. Tačiau, kariškių nuostabai, vyrai atsisakė lipti į sraigtasparnį, nes buvo nusiteikę toliau meškerioti. Teko juos beveik jėga įsodinti į orlaivį, o visą žvejų mantą palikti ant ledo. Vėliau paaiškėjo, kad pasipiktinę vyrai net nežinojo, jog buvo ant atskilusios lyties ir iš lėto dreifavo tolyn nuo kranto.
Pilotas prisimena ir nuotykį pačioje karjeros pradžioje. Tuomet iš per audrą sugedusiu varikliu blaškomos jachtos kariškiai turėjo išgelbėti žmones. Tačiau dėl keleto komandos klaidų nutiko taip, kad staiga pasikeitus vėjui, kuris ėmė pūsti į straigtasparnio galą, orlaivis tapo sunkiai valdomas ir ėmė kristi.
„Nenukritome. Bet po visko tylėjome kaip vandens į burną prisisėmę – tokia buvo įtampa. Kažką pasakiau, bet niekas man nieko neatsakė. Dabar visada prisimenu, kad nelaimės po vieną nevaikšto, joms nutikti visada reikia keleto klaidų ir aplinkybių derinio. Tuomet viską pataisyti būna sunku“, – kalbėjo jurbarkietis.

Pyksta, kad skraido

Gyvybes gelbstinčius lakūnus stebina kai kurių žmonių požiūris. Karinės oro pajėgos nuolat sulaukia pasipiktinusių piliečių skambučių dėl skraidančių sraigtasparnių keliamo triukšmo.
„Didžiausia problema Nemirsetoje. Negi gali tikėtis, kad neskraidys lėktuvai, kai stataisi namą šalia karinių oro pajėgų posto? Įdomiausia, kad mes ir taip turime labai griežtą reglamentą, kur galime skristi, nes iš vienos posto pusės yra draustinis, iš kitos – gyvenamieji namai. Tačiau dabar žmonės namus pradėjo statys tiesiai po mūsų skridimo taku. Nenustebčiau, kad netrukus sulauksime skundų ir iš ten“, – stebėjosi majoras.

Lakūnai prietaringi

Kariškis pasakoja, kad sraigtasparnių pilotai, kaip ir kiti pavojų keliančių specialybių žmonės, turi savų prietarų bei įpročių. Dauguma jų išlikę ne vieną dešimtmetį.
„Yra tokių, kurie prieš skrydį paspardo sraigtasparnio ratą. Taip pat negalima prieš skrydį fotografuotis. Nors man juokingiausias patarimas – nueiti į tualetą prieš skrydį. Sakoma, kad jei orlaivis nukris, o žuvusius lakūnus ras pilnomis kelnėmis – bus negražu“, – juokėsi majoras.
Karininkas neslepia, kad kai kurie įpročiai švelniai pažeidžia kariuomenės drausmę. Tarkim, savaitę budinčiai pamainai jis paprastai leidžia nesiskusti barzdų.
„Juk dėl to, kad komanda bus pora dienų nesiskutusi, savo užduočių blogiau nevykdys. Visi suaugę žmonės, negaudysi kaip vaikų ir nereikalausi skustis“, – šypsojosi E. Rukšnaitis.
Prietarai kai kuriems lakūnams padeda išvengti baimių. Tačiau pasitiko, kad vyrai vis tiek atsisveikina su tarnyba. Vienas tokių atvejų buvo po 2003 m. tragedijos. Tuomet į jūrą nukritus sraigtasparniui du įgulos nariai žuvo, o vienas išsigelbėjo, bet tarnybos tęsti nebegalėjo – skrendant virš jūros jį apimdavo paniška baimė, kad orlaivis vėl gali nukristi.

Lukas PILECKAS



« Back

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook