Balsavimas

Ar patiko miesto šventė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Auklėtoja Asta paauglystę ima meile ir rūpesčiu

Auklėtoja Asta paauglystę ima meile ir rūpesčiu (0)

2018-06-04

Šeima – visuomet šventė. Ji nuo pat mažens suteikia žmogui saugumą ir laimę. Tačiau daug vaikų auga globojami valstybės ir geraširdžių žmonių, bandančių jiems sukurti saugius namus, padėti pajusti šeimos jaukumą. Viešvilės vaikų globos namų socialinė darbuotoja Asta Petrikauskaitė mano, kad svetimas turi rūpėti kaip savas – nėra kito kelio į vaiko širdį. 

Kaip namie

Apie vaikus A. Petrikauskaitė pasakoja nesustodama: apie jų būdą, pomėgius ir sugebėjimus, kaprizus ir krečiamas eibes, apie jų problemas, kurios yra ir jos, apie rūpesčius ir džiaugsmus, kurių didžiausias – sėkmingai susiklostęs auklėtinio gyvenimas.

Asta dirba vaikų globos namuose ir kito darbo nenorėtų. „Nuostabi mano pirmoji mokytoja Aldona Šiaulinskienė priminė, kaip aš antroj klasėj rašiau, kad būsiu mokytoja. Ir važiavau į Marijampolės pedagoginę mokyklą, bet išsigandau matematikos ir įstojau į ikimokyklinio ugdymo įstaigų auklėtojas“, – trumpai ir paprastai paaiškina. Tokį pasirinkimą aplinkybės šiek tiek pakoregavo – praktiką viešvilietė atliko vaikų namuose, o baigusi atėjo dirbti. Labiausiai Astai sekasi rasti bendrą kalbą su paaugliais.

„Būna ir labai sunkių dienų. Tada jau sakau – išeisiu. Bet praeina, ir galvoju: kur aš geriau rasiu. Man patinka su vaikais, ir būtent su paaugliais“, – sako A. Petrikauskaitė.

Sudėtingiausią amžiaus tarpsnį paauglystę Asta ima nesuvaidintais jausmais ir neperspaustu savo vaidmeniu. „Spindulio“ šeimynos namus puoselėja kaip savo ir trokšta, kad vaikai būtų saugūs ir laimingi.

„Kaip gyvenam? Na, kaip namie – skaitom, bendraujam, pykstamės, taikomės, verkiam kartu. Neslepiu nuo vaikų emocijų. Jeigu man liūdna, paverksiu. Ir jie normaliai reaguoja. Darbai irgi kaip namie – gamini pietus, pareina vaikai, visi skirtingai, pavalgo. Eina į būrelį. Paskui gėlynai, daržai, turim šiltnamiuką. Mūsų vaikiukai šeši – mažiausiai 13, ji atėjo prieš 7 metus, vyriausias, 17-metis, nuo mažens pas mus“, – pasakoja Asta.

Į sąvoką „mūsų“ ji sutalpina savo kolegę Audronę Balkauskienę ir tris socialinio darbuotojo padėjėjus – komandą, kuri jau seniai dirba drauge. O su kolege Audrone kartu vienoje šeimynoje jau šešiolika metų. Tai didelis dalykas ir labiausiai to reikia vaikams – kad žmonės nesikeistų.

„Be Audronės neįsivaizduoju ir savęs. Esame taip susipratusios, kad viena pradedam sakinį, kita baigiam. Audronė yra mano stiprybės šaltinis, patarėja...“, – dėkingai apie kolegę kalba Asta.

Liko auklėtoja

Vaikai Astą vadina auklėtoja ir kreipiasi jūs. Nusileisti iki tujinimo Asta nelinkusi – jos manymu, ne taip kuriami šilti ir draugiški santykiai. O pavadinimas socialinė darbuotoja neprigijo, nors būtent tokios jau seniai yra A. Petrikauskaitės ir jos kolegių pareigybės.

„Kai pasikeitė mūsų statusas prieš 9 metus, tapom socialinėmis darbuotojomis. Pagal atlyginimą ir atostogų trukmę – statusas žemesnis. Ir tie mokslai, kuriuos ėjome už savo pinigus, nieko verti. O dar nežinia, kaip bus, kai mus perims savivaldybė“, – apgailestauja ir nuogąstauja Asta.

Visi žino, kad socialinių darbuotojų atlyginimai maži. O darbo krūvis vaikų namuose išties didelis. Dabar, kai šeimynos gyvena sodybose, ko gero, dar didesnis. Sukasi auklėtojos kaip bitutės nuo ryto iki vakaro.

Sukasi ne vienos, o su vaikais. „Duoti darbo nėra draudžiama. Reikia! Jie turi išmokti tvarkytis. Ir netiesa, kad šie vaikai nemoka arbatos išsivirti. Mes net kugelius kepam!“ – patvirtina Asta. Jos šeimynos vaikai tvarkosi kambarius, sukasi virtuvėje, pjauna žolę, skaldo malkas, ravi gėlynus... Bet duoti vaikams darbo, t. y. pamokyti juos, prižiūrėti, padėti – irgi darbas. Tą žino visi atsakingai vaikus auginantys tėvai. Ir atsakomybė – didžiulė, nors ir ji, ko gero, priklauso nuo požiūrio.

Skauda dėl kiekvieno

Nors pačių vaikų sukurtos taisyklės įrėmintos matomiausioje vietoje, kol kas besąlygiškai įgyvendinti pavyksta vieną – sakyti ačiū ir prašau. Daugiausia konfliktų kyla dėl to, kad kai kurie į namus nori pareiti, kada nori. „Man šitie vaikai ne svetimi. Ir aš nemoku nesijaudinti. Išėjo, turiu žinoti, kur. Neparėjo, aš einu ieškot“, – sako A. Petrikauskaitė.

Globos namuose atsidūrę vaikai turi daug psichologinių problemų. „Gerai, kai gerai, bet būna problemų. Yra vaikų, kurie žaloja save. Ypač dabar daug tokių. Jie nešiojasi daug skausmo. Jie daug patyrę, išgyvenę nevaikiškų dalykų. Džiaugiuosi tik, kad pasipasakoja, kad aš žinau“, – sako auklėtoja.

Iš patyrimo žino, kad net menkiausias problemas sprendžiant negalima pasiduoti emocijoms. „Kai labai supykstu, išeinu, kad nurimčiau, kad ne emocijos kalbėtų. Paskui einu prie vaiko. Negaliu jam pasakyti, kad man blogai ir eik šalin“, – sako Asta.

Auklėtoja savo rūpesčiu, meile ir atsakomybe kuria jiems namus ir norėtų, kad kiekvienas pajustų namų jausmą. Deja, sudėtinga su tuo jausmu. „Gal kad neturėję normalių namų. Jiems namai ten, kur tėvai. Jie visi turi tėvus. Ir nesvarbu, kokie tie namai“, – sako Asta.

Jai skauda širdį, kai vaikas eina prie mamos, bet ji nenori. Skauda ir dėl tų, kurie patys pasiprašė į globos namus (yra ir tokių istorijų), tačiau ir čia nerado įsivaizduojamos laisvės ir krūvos pinigų.

„Kai apsigyvenome šioje sodyboje, vadinamuose bendruomeniniuose namuose, mokykloje po pamokų atsisveikindami jie jau sako: einu namo. Anksčiau taip nesakydavo. Ir kaimynai mus gerai priima“, – džiaugiasi A. Petrikauskaitė.

Pavadina mama

Asta pradėjo dirbti būdama 18-os ir, pasak jos, augo kartu su tais vaikais, o patarimų negailėjo kolegė Vilija Platonovienė. Pirmieji auklėtiniai dabar atvažiavę susitikti ją pavadina mama. Nes patys yra tėvai ir žino, kad auklėtoja davė tai, ką galėjo ir turėjo duoti mama.

„Per 25 metus išėjusių bus gal šimtas. Ne kiekvieno, bet žinau jų likimus“, – sako Asta. Pasakoja apie Antaną, kuris buvo nelengvas vaikas. Ir kai užaugo, visko buvo, tačiau dabar dėl jo jau ramu: „Gyvena Anglijoj, turi dukrytę. Buvo atvažiavęs, kalbėjom apie viską. Jis labai atviras. Daug tokių turiu, sunkaus būdo, bet aš su jais susidraugauju. Atvažiavę po šitiek metų jie pasipasakoja ne tik vėlesnes nuodėmes, bet ir tai, ką buvo iškrėtę vaikų namuose ir ką pavyko nuslėpti nuo auklėtojos.“

Tačiau yra ir liūdnų istorijų. Yra dingusių, įklimpusių, mirusių per anksti ir atsidūrusių kalėjimuose. „Bet visuomenė neturėtų nurašyti: ai, iš vaiknamio, ko norėt. Anksčiau vaikui buvo garantuotas būstas ir darbas. O dabar aštuoniolikos išeina į niekur – nei būsto, nei darbo, nei artimųjų, kuriam tu rūpi. Todėl mergaitės labai anksti puola į meilių glėbį, o vaikinukai paslysta... Tačiau paslysta ir padoriais laikomų tėvų vaikai“, – sako Asta.

Visi savi

Auklėtoja Asta myli kaip savo ir šeimynos vaikus, ir jų namus. Savo šeimos nesukūrusiai moteriai mintis apie įsivaikinimą svetima. „Nežinau, ar galėčiau atiduoti vaikui dar daugiau“, – sako ji. Net šeimynos sodybą stengiasi puoselėti labiau nei savo. Ir nuoširdžiai džiaugiasi, kad ir daugybė geraširdžių žmonių myli jos vaikus.

Vasara penkiems šeimynos vaikams prasidės stovykla, kurią užsidirbo Sniežanos Šašienės rankdarbių būrelyje pripiešę Kalėdinių atvirukų. Juos užsako verslininkai ir atsilygina išpildydami vaikų svajones. Visi penki jau turi išsvajotuosius mobiliuosius telefonus!

Paskui visus pasiims globėjai. Auklėtoja neabejoja, kad ne dėl pinigų priima paauglius į savo namus, bet mylėdami. „Nedideli tie pinigai, o su paaugliu yra ką veikti. Tikrai!“ – patikina ji.

Per Velykas aplankė šeima iš Vokietijos, bendravo su vaikais, o dovanų atvežė pagal kiekvieno pageidavimą. Su tokiomis pačiomis lauktuvėmis iš Berlyno atvažiavo buvęs Astos auklėtinis Ramūnas Baltrušaitis, jis žada šeimynai dar ne vieną staigmeną. „Mergaitės pageidauja kosmetikos. Mes gauname visko, tik kokybė prastesnė ir pasirinkimas labai mažas, o vaikai nori pasirinkti“, – sako A. Petrikauskaitė. Jei būtų jos valia, keistų ne tik apsipirkimo tvarką. Neliktų ir virš durų šviečiančio užrašo „Išėjimas“ – namais jis nė iš tolo nekvepia.

„Vasarą pas mus užvažiuoja baikerių – pašnekina, pavežioja motociklais. Daugiau kaip 20 metų draugaujam su Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Kęstučio motorizuotuoju pėstininkų batalionu iš Sakalinės. Vaikus tanketėm pavežioja, saldumynais apdalija. Karininkai ir kariai sudėjo pinigų mūsų kelionėms – jau buvome „Akropolio“ kine ir dar norim į delfinariumą“, – pasakoja Asta.

Tik verta pastebėti, kad vaikų kasdienybę šventėmis praturtinančių draugų neatsiranda be auklėtojų pastangų. Ir ne be jų didžiulio rūpesčio viskas čia taip gražu. Bet Asta neslepia, kad būna ir sunkių darbų, ir didelių problemų, ir atsakas į rūpestį – ne visada švelnumas. Bet kai augini gėrėdamasis – kaip tas braškes, kurios jau rausta panamėj – turėsi ką skinti ir kuo pasidžiaugti.

Danutė Karopčikienė



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook