Balsavimas

Ar tenkina požeminių šiukšlių aikštelių įrengimo kokybė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Darbščiai šeimai paklūsta net labiausiai patrakę arkliai

Darbščiai šeimai paklūsta net labiausiai patrakę arkliai (0)

2014-02-01

Šią savaitę prasidedantys Arklio metai niekam neturėtų kelti nerimo – juk arklys ir žmogus mūsų krašte nuo neatmenamų laikų buvo neišskiriama pora ir darbus dirbant, ir kariaujant, ir pramogaujant. Prieš šimtmetį arklius pradėjo pakeisti mašinos, o pastaraisiais dešimtmečiais arklių kone nebeliko. Gal dėl to pamatę arklį negalime atitraukti nuo jo žvilgsnio, o norėdami pajusti to didelio, protingai žvelgiančio gyvūno šilumą siekiame bent paglostyti jo karčius. Tokią progą kone kiekviename renginyje mums suteikia Vencloviškių kaime arklius auginantys Lena ir Arūnas Rukšnaičiai.

Išeitį pasiūlė gyvenimas

Arklio metai pagal Rytų horoskopą sėkmingi turėtų būti drąsiems, kantriems ir darbo nebijantiems žmonėms. Lena ir Arūnas tikisi, kad šie metai jų ūkiui atneš sėkmę. Jau du dešimtmečius ši šeima savo gerumu, dėmesiu ir rūpesčiu dalijasi su arkliais. Vencloviškų kaime jie laiko bene tris dešimtis arklių. Dauguma jų – kerši mustangai, kuriuos Lena ir Arūnas pirmieji pradėjo veisti Lietuvoje.
Pirmasis arklys į jų gyvenimą atėjo taip pat keistai, kaip ir jurbarkiečių sprendimas įsikurti greta Kartupėnų piliakalnio. Pagiryje prie Naukaimio – Arūno giminės šaknys, tad pasiūlymą pirkti seną apleistą sodybą jis laiko likimo siųstu ženklu. Pirmą kartą ten apsilankęs pajuto per kūną einantį šiurpą, o vienintelė jam patikusi vieta buvo akmeninis rūsys. „Pamaniau, kad jau esu čia buvęs“, – sako Arūnas, sodybą anuomet nupirkęs už tris „meškutes“ (1500 rusiškus rublius pakeitusių laikinųjų talonų) ir vis dar planuojantis kada nors ją atstatyti.
Dalijant kolūkio turtą pro šalį einantis žmogus pasiūlė pirkti arklį. „Turėjau kišenėje 100 dolerių – ir padaviau. Paskui pardaviau supirkėjams už keturgubą kainą. Pagalvojau, kad visai neblogas uždarbis. Kurį laiką tuo ir verčiausi“, – neslepia Arūnas.
Keršą eržilą Košą jis parsivežė iš Šveicarijos. Per dvidešimt metų keršieji mustangai iš Vencloviškių pasklido po visą Lietuvą. Žirgų veisimas – malonus darbas, nors ir teikia nemažai rūpesčių, bet Arūno širdį glostė mintis, kad visi jo ūkyje gimę kumeliukai iš anksto užsakyti. Taip Rukšnaičiai dirbo iki krizės. Sunkmetis daugelį žmonių privertė atsisakyti žirgų auginimo, ir Lenai su Arūnu vėl teko sukti galvą, kuo verstis. Atrodo, kad sprendimą jiems pasiūlė pats gyvenimas.
Tikru senoviniu kaimu dvelkiančioje Lenos ir Arūno sodyboje Vencloviškiuose retą dieną nebūna svečių. Net žiemą čia atvyksta norintys pajodinėti, su duonos kepalais atvažiuoja šeimos, galinčios suteikti savo vaikams džiaugsmą pajusti arklio artumą. Juos maloniai nustebina pulkas draugiškai nusitekusių šunų, ragus išskleidęs ožys, būrelis avių ir išdidus avinas, kurį Arūnas sodyboje laiko kaip sėkmės simbolį.
Nuolatinis bendravimas su svečiais Lenai ir Arūnui brukte bruko mintį, kad ir šventėse su savo augintiniais jie būtų laukiami. Todėl jau kelinti metai vasaromis nusiperka verslo liudijimą ir pradeda čigonišką gyvenimą – su palapine per visą Lietuvą važiuoja iš vieno renginio į kitą, o laisvus savaitgalius praleidžia prie Raudonės ir Panemunės pilių.

Išskirtiniai – ramūs arkliai

Rukšnaičiai neslepia: tik iš pirmo žvilgsnio jų darbas atrodo kaip pramoga. Norint rengti tokius pasirodymus, reikia nemažai investuoti. Balnai, kamanos, ginklai, šarvai, rūbai – viskas kainuoja, tačiau tai amunicija, be kurios, pasak Arūno, niekaip neapsieisi. Raudonoji paradinė viduramžių pavyzdžiu sukurta Lenos suknelė – autentiškas ir brangus dizainerės darbas.
„Mus traukia viduramžiai, nes tai legendų epocha. Nedaug kas atsispiria norui pasimatuoti pusšimtį kilogramų sveriančius šarvus, paleisti strėlę iš tik filmuose matyto lanko, palaikyti rankoje originalią ietį, kovos kirvį ar senovinį pistoletą, nusifotografuoti su viduramžių suknele, kuri kiekvienai moteriai leidžia pasijusti ypatinga. Gyvename iš to, ką šventėse užsidirbame“, – tikina Arūnas, pastaruoju metu retai teparduodantis arklių.
Išvežti arklius mėsai draudžia Lena, visa širdimi prisirišusi prie savo augintinių. Idealu, jei pasiseka parduoti kurį nors arklį draugams, tuomet važiuoja abu jo lankyti, įsimetę į automobilio bagažinę ryšulį šieno. Bet tokių gerų namų, anot Lenos, dabar nedažnai pasitaiko, o pirkti arklį sodybai papuošti Arūnas niekam nepataria. Jei nori, kad arklys nesulaukėtų, su juo reikia bendrauti, kalbėtis, jodinėti. Kaip ir žmonės, kiekvienas arklys, pasak Arūno, gimdamas atsineša savo charakterį, todėl ne visi augintiniai gali dalyvauti šventėse.
„Kodėl Kauno meras mus kasmet kviečia į Hanzos šventę – inscenizuotą Napoleono mūšį? Todėl, kad mūsų arkliai ramūs, nebijo minios, didelio triukšmo, net patrankų šūvių. Pernai savo Sakalą palikau tarp žmonių – grįžęs ten pat eržilą ir radau. Uždedi jam balną – tampa šventu“, – sako Arūnas.

Arkliai maitina ir džiugina

Per šventes nuo savo augintinių arklininkas nenuleidžia akių. Nors visiškai jais pasitiki, niekada nėra tikras, kad net ramiausias arklys neišsigąs ir nepasibaidys. Labiausiai reikia stebėti mažus vaikus, taip ir siekiančius įsikibti arkliui į uodegą, nes šalia stovintiems tėvams kažkodėl tai atrodo nekalta pramoga.
Vis dėlto Lena tvirtina, kad labai daug žmonių arklio bijo, o baimę šie gyvūnai iš tolo užuodžia. Bijantis arklio niekada neišmoks joti, nes gyvulys jam nepaklus, nors šiaip tokioms pamokoms užtenka vos kelių valandų. Tačiau nė vienas pasijodinėjimas nevyksta be Arūno – svetimiems jo arkliai nepaklūsta, tik jam leidus žirgai lenktyniauja su vėju.
„Arkliui šeimininkas yra pats svarbiausias žmogus. Žirgai net pavydi vieni kitiems ir kai šeimininkai nuo jų nusisuka – mušasi. Jie viską jaučia kaip žmonės, tik kalbėti nemoka“, – įsitikinę Rukšnaičiai.
Malonumą prajodinėti savo augintinius Arūnas apturi kone kasdien. Jis sako, kad šeimininkų pamirštas arklys greitai aptingsta, nusimena. Kadangi arklių Vencloviškių aptvaruose daug, į balną ropštis tenka visiems šeimos nariams. Rukšnaičių vaikams Erikai ir Martynui šis darbas – ne naujiena, abu jie balne užaugę, nuo mažens arkliais rūpinasi, o šventėse dažnai dirba aktoriais.
Pašukuoti ir pašerti arkliukų į Rukšnaičių sodybą atbėga ir kaimo vaikai, randantys čia ne tik užsiėmimą, bet ir sotų kąsnį. Neretai jie pakviečiami kartu vykti ir į renginius. Geraširdė šeima priima visus, kam reikia pagalbos. Lena su Arūnu dažni svečiai ir Viešvilės vaikų globos namuose, bet smagiausia jų globotiniams – Vencloviškiuose. Abu tiki, kad arklius pamilę vaikai taps jų neišskiriamais draugais.
Kartu jie jau 25 metus. Į Veliuonos Švč. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią santuokos sakramento važiavo juodomis ir baltomis „Volgomis“, sidabrinių vestuvių proga jotų žirgais. Apie tokią šventę abu svajoja, tik ar ji įvyks – nė vienas nežino. „Bet ko jau tikrai norėtume – tai švente paminėti Arklio metus. Juk arkliai mus maitina, jie mums ir daugybei čia atvykstančių žmonių suteikia džiaugsmo. Turėtume tokiai šventei rėmėją, gal ką ir sugalvotume“, – tvirtina Lena.

Išpildys Lenos svajones

Gyventi sodyboje, kur į valias saulės ir erdvės – Lenos svajonė. Mieste jai jau senų seniausiai nebemiela, todėl kiekvieną laisvadienį skuba į Vencloviškius, kur jos laukia būrys gyvūnų ir nesibaigiantys darbai.
Sodybos tvarkymas būtų vykęs sparčiau, jei šeimai nebūtų reikėję pirkti žemės. Per du dešimtmečius jų valdos išaugo šimtą kartų. Aplink plytėję apleisti smėlio karjerai ir šiukšlynai tapo akį traukiančiomis pievomis. Dabar arkliams nebetrūksta ganyklų ir visą žiemą užtenka kvapnaus šieno.
Arūnas tvirtina, kad jo vaikystės svajonės – jodinėti žirgais ir auginti kurtus – jau išsipildė. Dabar jis norėtų išpildyti Lenos svajonę. Praėjusį pavasarį pradėjęs statyti pavėsinę, surentė dviejų aukštų namą. Seniai pastebėję, kad nemažai jų sodyboje apisilankančių žmonių pageidautų užtrukti čia ne valandą ar dvi, o bent kelias dienas, Rukšnaičiai sumanė įrengti nors keletą miegamųjų. Statinys dar nebaigtas, bet židinyje linksmai spragsi ugnelė, o akmenimis išmūrytos sienos neleidžia abejoti meniška šeimininko siela.
Labai retai Arūnas pasakoja, kad toje vietoje, kur dabar gyvena, prieš daugelį amžių buvo Eleonoravos dvaro raštinė, kiek toliau, ant kalniuko, pririštus prie liepos plakdavo nusikaltusius baudžiauninkus. Jis nesistebi, kad tokioje vietoje vaidenasi. Saulei leidžiantis ir pats ne kartą matė iš tos pusės, kur auga sena kriaušė, ateinantį ilgu apsiaustu apsisiautusį poną. Ant sodybos leidžiantis vasaros migloms ir Lena ne kartą yra pajutusi, tarytum paskui eitų nematomas šešėlis.
Kartą Arūnas tą poną susapnavo. „Jis liepė pasiimti tai, kas man priklauso. Dėl to atpirkau Eleonoravos dvaro žemes, laukuose susirinkau akmenis. Pilna jų ir dvaro griuvėsiuose – tik imk ir statyk mūrą. Kada nors taip ir padarysiu, nes nežinau gražesnės vietos“, – neslepia Arūnas.
Jo vaizduotėje ant panemunės šlaitų kyla XIII a. įtvirtinimai, juos šturmuoja eiklių žirgų nešami raiteliai. Arūnas tiki, kad Kartupėnų piliakalnį tokie įtvirtinimai išgarsintų toli už Lietuvos sienų – pamatę leidžiantis šlaitu raitelius visi, važiuojantys panemunės keliu, sustoja filmuoti ir fotografiuoti. Žmones traukia tai, kas netikėta ir įdomu. Gaila, bet ir arkliai mūsų krašte jau tapo egzotika, kurią turime saugoti kaip tėvų ir senelių mums perduotą paveldą.

Daiva BARTKIENĖ



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook