Etnografinės vaišės ant rudens gėrybių stalo

Etnografinės vaišės ant rudens gėrybių stalo (0)

2015-10-31

Smalininkų technologijų ir verslo mokyklos rengiama rudens gėrybių mugė – kasmet vis kitokia. Šiemet renginys buvo skirtas Lietuvos etnografiniams regionams – taigi su etnografiškais skanumynais ir tarmiškų žodžių gražumynais.

Lietuvininkai kepė silkę ir pyragus

Mugės dieną iš šiaudų rulonų sustatytas traukinys prie mokyklos buvo labai etnografiškas – jis priminė, kad į Mažosios Lietuvos miestelį Smalininkus kadaise atbėgdavo siaurasis geležinkelis ir atpuškuodavo siauruku vadinamas traukinukas. O! Kiek žmonių geležinkeliu būtų suvažiavę į mugę!
Bet ir be geležinkelio daug suėjo ir suvažiavo, o mugės vedėjai sveikino visus ir kvietė režisierę Nijolę Aleksienę, mat tik ji viena Smalininkuose temoka lietuvininkų, arba šišioniškių, tarme pasisveikinti. Bet tradicinių šio krašto vaišių patiekti mokančiųjų yra kur kas daugiau.
Pirmuoju smuiku, žinoma, grojo kulinarinio paveldo bendruomenė „Smalininkų gaspadinės“. Bendruomenės moterys kvietė ragauti jau tikrai nekasdienio valgio – žarijose keptos silkės. „Kai Nemunu plaukdavo garu varomi laivai ir plukdė pilnas bačkas silkės, tai laivininkai ja ir sotindavosi. Ištraukia silkę iš bačkos, susuka į laikraštį ir padeda prie krosnies angos – nuo žarijų karščio tuoj pat iškepdavo. Kepta silkė su karštomis bulvėmis – labai skanu!“ – pasakojo ir vaišes gyrė bendruomenės pirmininkė Egita Lyneburgerienė. Labai girti ir nereikėjo: Vidos Zdanavičienės iš žarijų išgriebtą ir ant lėkštės padėtą silkę ragautojai kaipmat po kąsnelį išgraibstydavo.
Mažosios Lietuvos kulinariniu paveldu jau seniai domisi profesijos mokytoja Zita Sakavičienė. Su auklėtinėmis Reda, Agne ir Sandra jos paruošė pyragų stalą. Pyragai kaip pyragai – gražūs ir skanūs, bet dar „skanesni“ jų pavadinimai: pyragas su baspulveriais (t. y. su kepimo milteliais), krafai (spurgos), bandos su paukštiena, baravykais, slyvomis (bandelės). Būtinai – kafija ir vofeliai. Ir patiekalų receptų, ir senų pavadinimų mokytoja yra išgirdusi iš sutiktų tikrų lietuvininkų.
Beje, vofelių mugėje buvo gausu, tik vienur jie vadinami čirviniais blynais, kitur – badblyniais.

Suspaudė grybų sūrį

Žemaitiškai sveikinosi verslininkė Ramutė Kalninienė. Jos žemaitiškos vaišės paprastos ir labai skanios – ant stalo stovėjo garuojantis katiliukas bulvių su lupenomis ir rūgęs pienas.
Mokytoja Vida Galvelienė – žemaitė nuo Šilalės – suspaudė grybų sūrį. „Reikia grybų, rūkytų lašinukų, kiaušinių, kmynų – viską truputį pavirti ir sukrėtus į sūrmaišį paslėgti“, – pasakojo Vida daugybę kartų, nes daug kas domėjosi, kas toks spalvotas kaip mozaika guli lėkštėje.
Net pagailo, kai mokytoja gražuolį sūrį pjaustė, o prieš ragaujant norėjosi dar pasigėrėti, nes kąsnis burnoje ištirpdavo beregint.
Suvalkiečiai daro sūrį su aguonomis – tokiu, nežinia, savo ar mamos suspaustu, vaišino moksleivis Audrius Stankaitis. O mokytoja Danutė Augaitienė ragino ant sūrio tepti uogienės ir būtinai paragauti visų, nes visos – skirtingos.

Zanavykai vaišina riebiai

Mokiniai iš Kidulių ir jų mokytoja Danutė Dimaitienė šiltu apklotu dangstė puodą, kad bulvės neatšaltų – tik karštas tinka valgyti su masliankomis. Žvalus vaikiukas, vardu Nojus, paaiškino, kad masliankos – tai skystis, kuris išsiskiria, kai močiutė muša sviestą. „Ir sviestą, ir sūrį, ir grietinę močiutė daro. Į turgų nenešam – patys valgom. Masliankos skanu su karštom bulvėm“, – dar papasakojo.
Ant prekybos įmonių vadybininko padėjėjo specialybės moksleivių padengto suvalkietiškų vaišių stalo gulėjo dešrų rinkės, puikavosi rūkytas kumpis ir lašiniai, o visų šių sočių gardumynų centre – didžiulis garvizonas.
„Suvalkiečių visada gausus stalas – jie mėgo sočiai pavalgyti ir svečią pavaišinti“, – paaiškino Renata Mažrimienė ir prisistatė esanti zanavykė nuo Šakių. Renata pati padarė tas gardžias dešras ir įspūdingą, negirdėtu pavadinimu patiekalą – garvizoną.
„Garvizonas yra greitskilandis. Nors prie jo reikia dirbti mažiausiai tris dienas, tai – neilgai, palyginus su tikruoju skilandžiu, kurį fermentuoti reikia net dvejus metus“, – pasakojo Renata.
Garvizoną Renata kepė pagal seną savo giminės receptą. „Mano prosenelė tokį kepė, močiutė ir mama, o aš tėmijau tėmijau ir mislijau: ar neišmoksiu? Juk ne kokia goželė esu! – zanavykiškai pasakojo jauna moteris ir dar pridėjo: esu keturių vaikų mama – viską turiu mokėti.“

Dzūkų pagardas – baravykai

Profesijos mokytojo, iš prigimties – dzūko Petro Malinausko kuruojamos grupės mokinės priruošė dzūkiškų vaišių. „Dzūkų viskas įdaryta baravykaiciais“, – kviesdamas ragauti sakė savo gimtosios tarmės nepamiršęs mokytojas.
Airina Grygelaitienė pasakojo, kaip ruošė švilpikus su spirgučiais: išvirtas bulves sugrūsti, įmušti kiaušinį, įberti miltų, suminkyti. Tešlą truputį palaikyti, tuomet iškočioti, supjaustyti rombeliais ir sudėjus į skardą kepti duonkepėje. Galima kepti ir orkaitėje, nes duonkepė šiais laikais daugeliui – prabanga.
Švilpikus patiekti su spirgučiais. Tie, kurių negailėdama ant švilpikų dėjo Airina, buvo itin kruopščiai, labai smulkiai supjaustyti, traškiai suspirginti, su baravykų prieskoniu.
Tie švilpikai, bandos ant kopūstlapių, pyragėliai su grybais, o dar dzūkiškas linksmumas ir vaišingumas taip visiems patiko, kad šis stalas nuolatos buvo tirštai apgultas mugės lankytojų.
Ir dar daug visko buvo toje mugėje: iki soties galėjai valgyti grybų sriubos, gaivintis vitaminingomis šviežiomis sultimis, ragauti sveikuoliškų salotų, sakykim, „Morkų ugnikalnio“ ar „Vasaros dvelksmo“. Buvo ir muzikos, ir šokių, ir kur akis paganyti.
Va tik pirkti nieko nebuvo – viskas už dyka, viskas dovanai. Štai kokie tie Smalininkų mokytojai ir jų ugdomas jaunimas – patys turi, ir kitiems negaili.

Danutė Karopčikienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook