Gyvenimo kelią prasmingai nueiti – didelė laimė

Gyvenimo kelią prasmingai nueiti – didelė laimė (0)

2011-08-01

Veliuoniškiai Dalia ir Leonas Simanavičiai kartu pragyveno beveik šešiasdešimt metų.

Aštuoniasdešimtmetis – tai vaikų branda, anūkų savarankiškumas, proanūkių juokas ir ašaros, tai paties žmogaus gyvenimo prasmės ir rimties suvokimas, tai laikas, kai gali prisėsti ir apmąstyti nueitą kelią.

Veliuoniečiai Dalia ir Leonas Simanavičiai kitąmet švęs deimantines vestuves – 60-tį bendro gyvenimo metų, o šiemet jie sutiko savo jubiliejinius 80-mečius. Abu jie optimistai, besiramsčiuojantys lazdelėmis baltaplaukiai. Leonas iš mažens jumoristas, tuojau užduoda mįslę: ,,Dvi galvos, šešios kojos, kas?‘‘
Ne kiekvienas atspėja, kad tai juodu su lazdelėmis. Juokas geriau negu pasidejavimai dėl prastėjančios sveikatos.
Visą gyvenimą Dalia Žilvinskaitė – Simanavičienė paskyrė mokyklai. Pradėjo mokytojauti 1950 m., baigusi Veliuonos vidurinę mokyklą. Pirmoji darbovietė – Antkalniškių pradinė mokykla, kur mokė pačius mažiausius, visas keturias klases kartu. Tik tas gali suprasti, koks tai darbas, kam pačiam teko tai patirti. Kiek reikėjo palaužyti galvą, kol susidarydavo tinkamą pamokų tvarkaraštį ir kaip užimti visus iš karto.
Nusišypso Dalia prisiminusi, kaip atėjo į Antkalniškius pasižiūrėti savo būsimos mokyklos. Sutiko ją senukas, buvęs mokytojas, ir viską taip blogai apsakė, kad vaikai nepaklusnūs esą, tėvai nesukalbami, patalpos prastos. Parėjo nusiminusi pėščiomis į namus už Raudonės, manė nekelsianti nė kojos tenai, bet rytą tėvas pasikinkė arklį ir nuvežė jaunutę mokytojėlę į paskyrimo vietą Antkalniškiuose, kaime, tolokai už Skirsnemunės. Ją sutiko namo, kuriame buvo įsikūrusi mokykla, šeimininkė plačiai šypsodamasi ir jau susirinkę vaikai. Prieš ją – dvidešimt papurusių galvyčių. Smalsūs, žingeidūs ir truputį padykę jos auklėtiniai laukė savo naujosios mokytojos žodžių, tikėjo ja. O ji privalėjo įžengti į kiekvieno jų širdelę.
Tik gražiai prisimena mokytoja D. Simanavičienė savo pirmąją mokyklą Antkalniškiuose. Ir vaikai jai buvo malonūs, ir tėvai labai simpatiški. Tikiu, kad ir ji išliko buvusių mokinukų atmintyje kaip gera pirmoji mokytoja. Juk pavasario ar rudens polaidžių metu, kai mokyklos kieme telkšodavo gilokas vandens klanas, Dalia apsiaudavo guminius batus ir pernešdavo iki mokyklos durų bijančius sušlapti kojeles. Kiek vakarėlių mokytoja suruošė su savo mokiniais ne tik Antkalniškių, bet ir kitose mokyklose, kur vėliau dirbo. Linksma būdavo, daug žmonių susirinkdavo pasižiūrėti, ne tik tėvai, bet ir daug jaunimo ateidavo. Per tuos vakarėlius ir su savo Leonu susipažino. Ji – iš Pupkaimio, jis – vietinis antkalniškietis, ateidavęs pagroti mokinukams jų vakarėlių metu. Taip ir sujungė juos, abu kaimo vaikus – meilė dainai, šokiui ir muzikai. Labai greitai Dalia ir Leonas sukūrė šeimą.
Pamažu nykstant kaimuose mažoms pradinėms mokyklėlėms keitėsi Dalios darbovietės – Antkalniškiai, Klapatinė, Graužėnai, Pasnietalys už Vilkijos, vėl Graužėnai ir Veliuona, kur ir pasiliko, pasistatė namus, sulaukė pensijos ir tebegyvena iki šiol. Džiaugiasi Dalia ir Leonas Simanavičiai suradę nuolatinę ramybės vietą ir tvirtina, kad geriausia buvo Graužėnuose ir čia – Veliuonoje.
Sunkoka būdavo suderinti abiems darbovietes vis besikeičiant Dalios mokykloms. Tekdavo išbandyti pačią seniausią transporto priemonę – dviratį ne tik jam, bet ir jai. Leonas dirbo įvairiuose kolūkiuose mechanizatoriumi, kol galutinai apsistojo Veliuonoje, dirbo mechaniku, dirbtuvių vedėju, žolės miltų agregato mašinistu, tiekėju. Tuo pat metu teko būti ir pedagogu – dėstė Veliuonos mokykloje vyresnėse klasėse traktorininko kursą. Vėliau buvo ten pat direktoriaus pavaduotoju ūkio daliai, kartu derinant pareigas kolūkyje. Kaip tik jam teko spręsti įkurtuvių naujai pastatytame mokyklos pastate klausimą. Buvo ne tik daug darbo – įruošiant kabinetus, pritaisant baldus, įveikiant naujakurystės bėdas supratimo nemažai turėti reikėjo. Įpratęs buvo Leonas rūpintis mokyklų ūkiniais reikalais, bet tai būdavo mažos pradinės mokyklėlės, žmonos vadovaujamos, o čia – nauja, keturaukštė...
Laikas bėgo. Augo jų pačių vaikai. Augino juos be darželio, sunku būdavo gauti auklę: tai mamai nugabendavo, tai šiek tiek paaugusius į mokyklą nusivesdavo, o mažiausią – Edmunduką – netgi vieną namuose palikdavo, kai vyrenieji jau mokėsi. Liepdavo jam niekur neišeiti, nieko neįsileisti, nes gali ateiti toks negeras dėdė. Berniukas sugalvojo pats tą dėdę susirasti ir pasakyti, kad pas jį neateitų. Gana toli nukeliavo mažasis į laukus, beieškodamas nežinomo dėdės, todėl tėvams teko gerokai pasinervinti, kol rado toli nuo namų nuklydusį keturmetį.
Trys D. ir L. Simanavičių vaikai – Rūta, Arūnas ir Edmundas – baigė aukštuosius mokslus, turi darbus ir nesvajoja apie gyvenimą užsienyje. Septyni anūkai taip pat įgijo išsilavinimą, krykštauja penki proanūkiai. Ir visi jie – tėvai ir vaikai, keturios kartos, yra dainininkai, muzikantai, paveldėję potraukį menui dar iš savo prosenelių. Dalios mama mėgo dainuoti, beveik šimtametė būdama dar užtraukdavo skambią liaudies dainą. Tai gal todėl proanūkiai, mažutėliai kaip pipirai, šoka vos tik muzikos garsus išgirsta, o vienas iš jų, dar nesugebantis dorai pavaikščioti, blauzda šluodamas grindis sukasi tarp šokančiųjų kaip vijurkas.
Dalia ir Leonas Simanavičiai buvo pakviesti į ,,Veliuoniečio“ ansamblį dar tada, kai gyveno Graužėnuose. Pavadino juos ansamblio vadovė Leonida Matusevičienė, nes dar besimokančią mokykloje Dalytę buvo pastebėjusi kaip gabią dainai ir šokiui. Nuėjo abu į ansamblį ir šoko daugiau nei dvidešimt metų. Išėjo tik tada, kai Leonas, priklaupęs ant vieno kelio prieš savo šokėją, nesugebėjo atsistoti. Teko palikti pamėgtą laisvalaikio užsiėmimą, nors dar labai abiems norėjosi šokti. Įdomu buvo draugiškame kolektyve, smagu išvykose. Beveik visą Lietuvą per tiek metų išvažinėjo, buvo Čekoslovakijoje, Lenkijoje. Dalyvavo jiedu ir dramos ratelio veikloje, vaidinti patiko. O kokius vaidmenis yra sukūrę, pačius svarbiausius.
Geri žmonės Dalia ir Leonas Simanavičiai: kaimynams padėti, bėdoje pagelbėti jie būdavo pirmieji. Kaime abu gimę, ilgai laikė gyvulių, augino javus, daržoves, bulves. Reikėjo šeimą išlaikyti, vaikus į mokslus išleisti, anūkams padėti. Jaukūs buvo jų gyvulėliai, karvutės vardus turėjo, paglostytos buvo, laiku pagirdytos. Neturėjo juodu kada pailsėti, vis ėjo, nešė, dirbo...
Dabar jie sulaukė ramaus poilsio laiko. Jeigu pajėgtų, dirbtų toliau kaip įpratę, bet sveikatą belieka tausoti ir laukti vaikų, anūkų, proanūkių atvykstant. Dar taip neseniai susėsdavo prie stalo kvepiančios naminės duonos ir giros paragauti, sūriu, šviežių bulvių cepelinais ar kugeliu pasivaišinti. Atsisėda prie savo namo abu, glosto akimis obelis ir vyšnias, gėrisi gėlių žiedais, primenančiais anas, jaunystės dienas, jų bendrai nueito kelio vieningumą ir prasmę. Save D. ir L. Simanavičiai laiko laimingai amžių nugyvenusiais žmonėmis, nors visko matė – ligų, nesėkmių, dažnai kraustėsi iš vienos vietos į kitą. Leonas prisimena, kad jam sekasi, nes du kartus vos nežuvo, bet pavyko išsigelbėti. Pirmąkart vos nenuskendo Imsrėje, kai dar mažas su draugais pabandė išmėginti vos tik užšalusį ledą. Šmurkštelėjo į šaltą vandenį, neatlaikė ledas, ir paniro. Gerai, kad spėjo susigriebti už palinkusio medžio šakos, jei ne... Antrą kartą – remontuojant sandėlį sprogo deguonies balionas, galėjo žūti.
,,Nėra ką apie mus rašyti, mes nieko nepadarėm žymaus“, – bandė atsikalbinėti šie žmonės.
Argi nieko? Daug per gyvenimą padaryta gero, tegul kasdieniško, bet prasmingo. Daug vaikų Dalia Simanavičienė išmokė rašyti ir skaityti. Jos mokinys buvo Veliuonos seniūnas Mindaugas Šlepševičius, Juodaičių pagrindinės mokyklos direktorė Nijolė Jociuvienė, buvusi graužėniškė Nijolė Gerulaitytė rūpinasi ne tik savo giminės istorinio paveldo išlaikymu, bet ir viso mūsų krašto atminimu. Daug buvusių jos mokinių garsina Lietuvą savo darbais. Leonas savo patirtimi dalijosi su jaunais mechanizatoriais, padėdavo jiems patyrimu ir gyvenimiškomis žiniomis.
Laiko nesustabdysi. Buvę ansambliečiai Dalia ir Leonas, padėję į šalį lazdeles, pašoko savo 80-mečių šventėje. Belieka paaiškinti, kad jie gimę tais pačiais 1931 metais, ji – birželio 16d., jis – liepos 16 d. žada dar pašokti savo deimantinėse vestuvėse ateinančiais metais.
Ramybės, sveikatos, ilgų gyvenimo metų linkėjo Daliai ir Leonui Simanavičiams artimieji, draugai, kaimynai. Tegu lydi juos gamtos, kurios vaikais jie abu yra, artumas, saulės šviesa ir šeimos laimė.

Saliamonė Kaminskienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook