Į pagalbą – vedina šunimi

Į pagalbą – vedina šunimi (0)

2020-01-30

Pasak Jurgitos Kairelytės, skaityti su šunimi Jurbarko viešojoje bibliotekoje nori vis daugiau vaikų – čia jie atsipalaiduoja ir mėgaujasi šuns draugija. J. Stanaitienės nuotr.

Jurbarko r., Pilies kaime, įsikūrusi kaunietė Jurgita Kairelytė visada veržėsi padėti žmonėms. Šį norą susiejusi su ilgamečiu hobiu – šunų dresūra ir veisimu, jurbarkiečiams ji pasiūlė kaniterapijos paslaugas. Pirmieji terapiją su šunimis išbando vaikai, kuriems sunkiai sekasi skaityti – mažiesiems bibliotekoje rengiami skaitymai su šunimi.

Prasminga veikla

Kaniterapija – alternatyvus ir pagalbinis gydymo, reabilitacijos būdas, kai naudojamas specialiai paruoštas šuo. Taip norima pasiekti kliento geresnės fizinės, emocinės sveikatos, pagerinti pažintinius bei socialinius įgūdžius. Šia kinologijos sritimi Lietuvoje imta domėtis vos prieš dešimtmetį. J. Kairelytė šia terapijos rūšimi susidomėjo prieš aštuonerius metus ir šiame darbe mato perspektyvą ir prasmę.

Šunys 25-erių Jurgitą lydėjo nuo pat vaikystės – juos augino mama. Prieš vienuolika metų ji dovanų gavo auksaspalvį retriverį – Deiną. Su meile gyvūnams atėjo ir kiti užsiėmimai – veisimas, dresūra, dalyvavimas parodose ir kitų šunų rengimas joms. Deina buvo pirmasis šuo, su kuriuo mergina pažino kaniterapijos galimybes.

Prieš aštuonerius metus Kaune buvo renkami šiam darbui tinkami šunys ir savanoriškai norintys dirbti žmonės. Šiuo metu kaniterapijai šunis testuoja dvi organizacijos. „Svarbiausia, kad šuo adekvačiai reaguotų į situacijas, aplinkos dirgiklius, būtų psichiškai stabilus. Jie išmokomi nesivadovauti instinktais, o sekti vedlio nurodymus. Tokias savybes turi grynaveisliai, dokumentus turintys šunys“, – sako J. Kairelytė.

Šiuo metu Jurgita dirba su dvejų metų Gnara – Deinos anūke. Namuose dar gyvena ir Gnaros mama – Myra. Ji taip pat gali dirbti „terapeute“. Su darbu puikiai susidoroja visų trijų kartų atstovės, gimusios pačios J. Kairelytės auksaspalvių retriverių veislyne. Yra vietos namuose ir gražiausiu Jurbarko šunimi išrinktam, parodose titulus skinančiam saliukiui Asiriui, katei ir jūrų kiaulytei.

Su šunimis J. Kairelytė jau ne vienerius metus lankosi įvairiose ligoninėse, senelių, vaikų namuose, mokyklose. „Viskas – iš noro padėti. Smagu stebėti, kokias teigiamas emocijas šunys kelia seneliams, ligoniams, vaikams“, – sako mergina. Užsiimant šia veikla atsakomybė už šuns elgesį tenka vedliui – šuo turi nereaguoti į skausmą, nes neįgalūs asmenys, to nenorėdami, gali šunį stipriau sugriebti, suspausti. Šunys turi būti išmokyti neimti maisto, nes patys gali nukentėti, jei suėstų ant grindų nukritusius medikamentus.

Skaito šuniui

Gruodį Jurbarko r. savivaldybės biblioteka su J. Kairelyte Jurbarke pristatė naujieną – skaitymus su šunimi. Tokie skaitymai Lietuvos bibliotekose vyksta jau kelerius metus. Sunkiai skaitantys pradinių klasių mokinukai kviečiami paskaityti knygutes šuniui. „Šuo tik klauso. Jis neskubina, nekritikuoja, vaikas jam skaitydamas atsipalaiduoja. Aš visą veiksmą tik stebiu, valdau šunį, o vaikui padedu tik jei jis labai kažkur užstringa“, – apie tai, kaip vyksta užsiėmimai, pasakoja Jurgita.

Prieš pradedant skaitymus bibliotekoje buvo surengti susitikimai su vaikais, kuriuose J. Kairelytė mokė juos pažinti šunis, pasakojo apie terapiją. „Auksaspalviai retriveriai – labai draugiški, žaismingi. Netgi šunų bijantis vaikas po kurio laiko įsidrąsina, nugali savo baimę“, – įsitikinusi dresuotoja.

Gruodį užsiėmimus su šunimi lankė keletas vaikų, kurie Gnarai skaitė knygeles. Šiuo metu skaityti su šunimi pageidauja aštuonių vaikučių tėvai. „Skaitome pirmadieniais ir trečiadieniais vakarais. Būtų ir daugiau norinčiųjų, bet neužtenka laiko“, – sako miškininkystės studijas baigusi ir Jurbarke darbą pagal specialybę dirbanti mergina.

Pagrindinis skaitymų su šunimi tikslas – įkvėpti vaikus pamilti knygas ir skaitymą. Tyrimai rodo, kad vaikų skaitymas lemia geresnius mokymosi rezultatus, aukštesnį raštingumo lygį. „Pastebiu, kad lankantys užsiėmimus vaikai iš pradžių būna nedrąsūs, o vėliau atsipalaiduoja, džiaugiasi žaismingu klausytoju“, – šypsosi Jurgita.

J. Kairelytė laisvalaikiu mielai aplankytų Jurbarko ligonines, senelių namus, neįgaliųjų asmenų centrą. Kaniterapija jau susidomėjo ir Jurgitą į svečius pasikviesti žada Smalininkų senjorų namai, VšĮ „Jurbarko socialinės paslaugos“.

Dresūros pamokos

Vos J. Kairelytei atsikėlus gyventi į Jurbarko r., atsirado žmonių, savo augintiniams ieškančių dresūros paslaugų. Kol buvo šilta dresūros pamokos vyko lauke, dabar J. Kairelytės dresūros mokyklos „Auksiukas“ užsiėmimai vyksta Statybininkų g. esančiose patalpose. „Dresuoti tenka įvairiausių veislių šunis – nuo špico iki vilkšunio“, – tikina Jurgita. Ji pripažįsta, kad ne kartą teko patirti įkandimus – tačiau tik dėl to, kad pati buvo neatsargi.„Įkišau ranką, kur nereikia. Stabilios psichikos šuo puola tik išprovokuotas. Dėl blogo šuns elgesio kaltas tik šeimininkas“, – įsitikinusi dresuotoja.

J. Kairelytė laikosi principo, kad šuo negali būti mokomas bausmėmis, sukeliant jam skausmą, todėl kategoriškai nepritaria ir metalinių, spygliuotų antkaklių dėjimui. „Šuo prie skausmo pripranta, ir, kad jis paklustų, kaskart tas skausmas turi būti didesnis. Tai – neleistina“, – sako Jurgita, su savo augintiniais susitarianti skanukų pagalba.

Išmokyti tinkamai elgtis galima beveik visus šunis. Pasak dresuotojos, būna ir nepataisomai šeimininkų sugadintų šunų. „Keista, kai šunį laikantis žmogus nežino elementariausių elgesio su gyvūnu taisyklių. Jokiu būdu šunų negalima dovanoti, o pirkti reikia tik iš patikimų veislynų“, – perspėja J. Kairelytė. Pasak jos, sąžiningi veisėjai iš savo užsiėmimo didelio pelno neturi – daug tenka išleisti šunų išlaikymui, tyrimams, šuniukų skiepams. „Bet yra daugintojai, kurie tai daro dėl pinigų. Tokiose daugyklose nežinai ką nusipirksi“,- sako mergina.

Renkantis šunį, būtina išsiaiškinti veislės ypatumus. „Haskis nesėdės namuose vienas, o lauke bus sunkiai valdomas, retriveris nebėgs 20 km, bet tikrai išsimaudys kiekvienoje baloje. Šunį reikia rinktis pagal pomėgius ir gyvenimo būdą“, – pataria J. Kairelytė. Kiekvieną šunį reikia išmokyti elgesio, elementarių komandų. Dresuoti galima pradėti ir labai jaunus, vos būtinus skiepus gavusius šuniukus, ir kelerių metų šunis, jei jie turi netinkamo elgesio problemų.

J. Kairelytė gali padėti ir grynaveislių šunų šeimininkams, kurie nori, kad jų augintiniai dalyvautų parodose. Ne tik Jurgitos augintiniai, bet ir nemažai jos mokytų kitų šunų puikiai pasirodo parodose ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Ir pati J. Kairelytė vyksta į parodas už šalies ribų. Šiuo metu nemažai laurų nuskina Asiris, dalyvaujantis ir jauko persekiojimo varžybose.

Labai gyvūnus mylinti J. Kairelytė ne mažiau myli ir žmones, todėl, kad padėtų jiems patirti gerų emocijų, negaili savo laisvo laiko. „Labai noriu padėti. Šiuo darbu itin džiaugiasi ir mano šunys – jiems, kaip ir mums, reikia bendravimo, švelnumo, dėmesio. Jei manęs ir Gnaros kam nors reikia, kvieskite. Tikrai atvyksime. Su gera nuotaika ir skanukais“, – juokiasi Jurgita.

Jūratė Stanaitienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook