Balsavimas

Ar palaikote sprendimą savavališkai įjungti apšvietimą Imsrės pėsčiųjų take?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Iš bagažinių – geros emocijos ir šiltas bendravimas

Iš bagažinių – geros emocijos ir šiltas bendravimas (1)

2017-09-02

Kartais užtenka geros minties ir vieno žmogaus iniciatyvos, kad atsirastų nauja tradicija ar reiškinys, išjudinantis visą miestą ir net aplinkinius rajonus. Tokia mintį subrandino ir įgyvendino jurbarkietė Eglė Kimutienė, sukvietusi į bagažinių turgelį.

Prisijungė prie didmiesčių

Bagažinių turgūs – „Car Boot Sale“ (angl.) paplitę visoje Vakarų Europoje, itin populiarūs Anglijoje. Žmonės suvažiuoja automobiliais ir prekiauja iš bagažinių. Tai nėra komercinio pobūdžio veikla, ji labiau suvokiama kaip bendravimo ir laisvalaikio praleidimo forma.

Bagažinių turguje parduodama viskas, ko žmogui nebereikia: nuo namų apyvokos daiktų, drabužių, avalynės ir interjero detalių, įvairių niekučių, paveikslų ir senienų iki buitinių prietaisų, antikvarinių vertybių. Prekiauti šiame turguje gali visi žmonės, kurie turi nereikalingų daiktų ir užuot išmetę, juos parduoda arba išmaino. Turguje gali prekiauti ir pradedantys menininkai.

Bagažinių turgūs pamažu atsiranda ir Lietuvoje. Jie veikia Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Palangoje. Kauno „Urmo“ bazėje veikiantis turgus vasaromis sulaukia iki 300 prekiautojų. Populiarią prekyvietę Palangoje rengia dvi jaunos palangiškės. Su jomis konsultavosi ir sumaniusi rengti panašų turgų Jurbarke E. Kimutienė.

Jurbarkietė tokius turgus mielai lankydavo Anglijoje. „Vaikams rūbus, kuriuos jie labai greit išauga, neverta pirkti parduotuvėse. Visko pigiai galima įsigyti vadinamuosiuose blusturgiuose“, – tikina Eglė. Idėja surengti tokį turgų Jurbarke jai kilo tada, kai besiruošdama kraustytis į naują namą norėjo atsikratyti senų daiktų.

Mamytės užsiėmimai

Tuoj 29-erių sulauksianti Eglė – tikra jurbarkietė: čia baigė gimnaziją, dirbo, sukūrė šeimą, o dabar augina du vyrukus – trejų Paulių ir vienerių Luką. Gražios šeimos galva Eglės vyras Karolis – kariškis, todėl jaunai moteriai vaikais ir buitimi neretai tenka rūpintis vienai. „Toks kariškio gyvenimas. Nors dirba netoli Tauragės, Karoliui dažnai tenka vykti į pratybas, mokymus“, – sako E. Kimutienė.

Eglė visada buvo veikli ir meniška. Baigusi mokyklą ji išvyko studijuoti dailės ir dizaino, tačiau mokslų baigti jau nebuvo lemta – liga pasiglemžė mamos gyvybę ir Eglė ryžosi tęsti jos pradėtą verslą – ėmė vadovauti dviem gėlių salonams. „Darbas buvo labai sunkus. Trūko darbuotojų. Ir tai nebuvo mano svajonių darbas“, – pasakoja jauna moteris. Gėlių versle ji dirbo kelerius metus, po to išmoko buhalterijos ir ėmė dirbti buhaltere Tauragėje. „Patinka menas, bet esu neabejinga ir skaičiams, o mamytė visada man linkėjo darbo nuo 8 iki 17 val.“, – apsisprendimą tapti buhaltere aiškina moteris.

Į pasaulį vienam paskui kitą atkeliavus jauniesiems Kimučiams jauna šeima įsikūrė pas Karolio tėvus ir ėmė statyti savo namus. „Rudenį jau kraustysimės, tad ėmiau galvoti, kur dėti nebereikalingus daiktus. Jų prisikaupė pilna palėpė. Tos mintys susipynė su noru daryti tai, kas man patiktų, rasti mylimą veiklą – užsisėdėjau namie su vaikais“, – šypsosi Eglė. Taip jai šovė idėja namo kieme surengti daiktų išpardavimą, o į jį pakviesti ir kitas mamytes.

„Turgelio tikslas – ne užsidirbti, o suburti žmones, pabendrauti. Visi aplink tokie nusivylę, įsitempę, susikaustę. Jauni žmonės išvažiuoja iš miesto. Taip noriu suvienyti visus, sutelkti, pasakyti: „Ei, mes Jurbarkas! Mes galim!“, – entuziazmu trykšta Eglė.

Pirmas blynas

„Sugalvojau ketvirtadienį, o sekmadienį kieme jau šurmuliavo turgus“, – sako E. Kimutienė. Labiausiai ji dėkinga anytai Algimantai, su kuria pirmąja pasidalijo savo sumanymu. „Ji labai mane palaikė. Sakė: nori ir daryk! Užleido namo kiemą. Uošvis Vytautas nupjovė veją“, – džiaugiasi turgelio organizatorė.

Eglės vyras tuo metu buvo komandiruotėje, todėl į žmonos sumanymą reagavo skeptiškai, tačiau pasipylus žmonių palaikymo žinutėms ir padėkoms, kurias Eglė jam persiųsdavo, negalėjo patikėti, kad žmonos idėja sulaukė tokio pasisekimo. „Jis tapo vienu geriausių mano patarėjų ir pagalbininkų“, – vyrą giria Eglė.

Žinia apie rengiamą turgelį E. Kimutienė pasidalijo internete, o rugpjūčio pirmąjį sekmadienį K. Donelaičio gatvėje, nuosavo namo kieme, susirinko apie 30 prekiautojų. Čia nusipirkti buvo galima vaikiškų ir moteriškų rūbų, knygų, papuošalų, užuolaidų.

„Pirmas blynas neprisvilo“, – šypsosi Eglė. Turgelis prasidėjo 15 val., o jau po 15 min. kiemas buvo pilnas prekiautojų. Vaikai džiaugsmingai įsitaisė smėlio dėžėje – vakare nė nenorėjo skirstytis. E. Kimutienė pardavė nemažai savo daiktų, kaip ir kiti prekiautojai. Mamytės pirko vienos iš kitų, į kiemą suko gausūs praeiviai. „Prekės buvo nebrangios. Kūdikių rūbeliai kainavo nuo 0,30 iki 1,5 Eur, vyresniems drabužių galima buvo įsigyti už porą eurų. Tikrai pigiau, nei pirkti parduotuvėse. O ir spintas bei palėpes taip galima išsivalyti“, – sako Eglė.

Po pirmojo turgaus jo organizatorė negalėjo užmigti. „Degu ta idėja. Vyras ramina. Viskas pavyko puikiai! Tačiau turiu save pristabdyti, nes darau tai, kad būtų malonu pačiai, o ne taptų rūpesčiu“, – tikina E. Kimutienė.

Netikėtas populiarumas

Dar vykstant pirmajam turgeliui paaiškėjo, kad žmonėms jo reikia. Eglė sulaukė daug klausimų ir patarimų, todėl atsipūtusi po aktyvaus sekmadienio ėmė organizuoti didesnį turgų, į kurį žmonės galėtų atvykti automobiliais ir prekiauti tiesiai iš jų.

E. Kimutienė kreipėsi į miesto seniūną Romualdą Kurą, kuris leido bagažinių turgelį rengti automobilių aikštelėje prie turgaus. „Teko pasirūpinti įvairiais leidimais, internete sukūriau puslapį „Jurbarko bagažinių turgelis“ ir pakviečiau į jį ne tik jurbarkiečius, bet ir aplinkinių rajonų gyventojus. Reklaminius maketus, lankstinukus E. Kimutienei padėjo sukurti įmonė „Detavita“, o plakatus laiptinėse, skelbimų lentose kabino pati Eglė, sukdama ratus su vaikišku vežimėliu po Jurbarką.

„Žmonės skambino iš visur, rašė, susidomėjimas buvo milžiniškas, o aš vos spėjau suktis – reikėjo viską sustyguoti. Finansiškai man tai nieko nekainavo, vogiau tik laiką nuo šeimos“, – sako Eglė.

Turgaus dieną 100 vietų aikštelė buvo pilna – atvyko prekiautojų iš Tauragės, Šakių, Veliuonos, Kauno, Pagėgių, Sudargo, Smalininkų ir , žinoma, Jurbarko. Prekiavo taip pat viskuo – vaikiškais drabužėliais ir rūbais suaugusiems, indais, įrankiais, žvejybos reikmenimis, senienomis, elektronika. „Vyriškus meistro ir žvejybos įrankius išpirko per keletą minučių, taip pat labai paklausi buvo kompiuterinė technika, trūko rūbų ir avalynės 3-6 metų vaikams, knygų, suvenyrų, buities prietaisų – to žmonės pageidavo po turgaus“, – sako E. Kimutienė.

Į bagažinių turgelį jo organizatorė kvietė ir visus, norinčius padovanoti gyvūnus, tačiau atvyko tik viena mergina su kačiukais, kurių, deja, niekas nepageidavo. Eglė įgyvendino ir dar vieną gražią idėją – jos organizuotuose turgeliuose buvo specialios dėžės, kuriose žmonės galėjo palikti neparduotus daiktus. Surinkti daiktai buvo perduoti asociacijai „Lašelis meilės“, kuri rūpinasi socialiai remtinomis šeimomis.

Bagažinių turgelyje prekiautojai ir pirkėjai galėjo nusipirkti kavos – Eglė į renginį pakvietė kavos automobilį iš Kauno. „Žmonės pageidavo muzikos. Bandysime kitą turgelį ja pasirūpinti – šį kartą gitara grojo vienas prekiautojas“, – juokiasi Eglė. Moteris patikino, kad viskas pavyko sklandžiai, todėl didelių priekaištų nesulaukė, daugiau – padėkų ir pagyrų.

Dar nenurimus antrojo turgaus šurmuliui žmonės užvertė E. Kimutienę klausimais, kada vyks kitas. „Yra šioks toks spaudimas iš žmonių. Nenoriu jausti įtampos organizuodama tai, kas patinka man pačiai, bet peržiūrėjusi vaizdo medžiagą iš praėjusio turgaus vėl pasikroviau energijos, pozityvumo. O kai sulauki komentarų, kad turgelyje buvo nuostabi aura, pasidaro labai gera. Vis tik šiame turguje svarbiausia – ne pelnas, o bendravimas ir atmosfera“, – sako Eglė.

Kitas turgelis įvyks jau netrukus – rugsėjo viduryje. E. Kimutienė tikisi, kad seniūnas vėl leis naudotis aikšte nemokamai, nes prekiautojai taip pat nieko nemoka. „Rudenį ir pavasarį turgelius norėčiau rengti kartą per mėnesį, žiemą – ilsėsimės, o vasarą – kas porą savaičių. Labai noriu, kad bagažinių turgelis Jurbarke prigytų“, – sako Eglė.

Ko gero, Eglės norui lemta išsipildyti – toks entuziazmo ir pozityvumo užtaisas, kokį spinduliuoja turgelio organizatorė, paperka visus – ir prekiautojus, kurie žada atvežti dar daugiau daiktų, ir pirkėjus, turgelyje randančius pigių ir kokybiškų daiktų, ir, tikėkimės, visus, kurie sprendžia tokių iniciatyvų likimą. Ei, mes Jurbarkas! Mes galim!

Jūratė Stanaitienė



« Back

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook