Išlipti iš bedugnės įsikibus į Dievo ranką

Išlipti iš bedugnės įsikibus į Dievo ranką (0)

2011-11-02

Jei šis pasakojimas apie Pauliuose  įsikūrusį asociacijos „Petrašiūnų gailestingumo namai“ filialą bei jo gyventojus pasirodys nemoteriškas, pamąstykite: kas labiausiai išgyvena dėl puolusių savo vaikų? Pokalbis su  vienuolių kapucinų įsteigtų Gailestingumo namų Paulių filialo vadovu Gintaru Kraliku – pasakojimas apie galimybę išlipti iš bedugnės įsikibus į Dievo ranką.

Rugpjūčio mėnesį Vyriausybės nutarimu, įgyvendinant Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymą, Lietuvos kapucinų Lurdo viceprovincijos nuosavybėn perduoti buvusių Paulių ir Pašaltuonio mokyklų pastatai.
Keletą metų tuščia stovėjusi buvusi Paulių mokykla rugsėjo pradžioje atgimė naujam gyvenimui – viduje jaukią šilumą skleidžia krosnis, lauke purenama žemė, o prie pietų stalo susėdę šių namų gyventojai pirmiausia pagarbina Dievą, kad iš jo malonės turi kur galvą priglausti ir stalas netuščias. Tačiau aštuonių vyrų, rugsėjo pradžioje apsigyvenusių Pauliuose, tikslas – ne šią mokyklą atkurti, o su Dievo palaima ir jo vedamiems iš naujo statyti savo gyvenimą.
Mažųjų brolių kapucinų tik šių metų pradžioje Petrašiūnuose įkurti Gailestingumo namai skirti alkoholikams, narkomanams, benamiams, kaliniams, degradavusiems tėvams ir kitiems problemų turintiems žmonėms – ne tik ieškantiems laikino prieglobsčio, bet pasiryžusiems gyventi kitaip.
„Broliai kapucinai suteikė realią pagalbą patiems mažiausiems, bet turintiems didžiausių problemų, tiems, kuriuos valstybė maitina tik pažadais, o visuomenė dažniausiai ignoruoja, kaltina ir smerkia“, – sako Petrašiūnų gailestingumo namų Paulių filialo vadovas Gintaras Kralikas. Jaunas vyras neslepia pats patyręs nuosmukio bedugnę – paniręs į alkoholio liūną, patekęs į kalėjimą, praradęs šeimos pasitikėjimą ir ryšius su vaikais.
Tokių žmonių ryžtas atsitiesti ir pradėti naują gyvenimą dažniausiai atsimuša kaip į sieną: norinčiųjų padėti žmogui iš gatvės – labai nedaug, o be pagalbos, vienam išlipti iš duobės sunku. „Niekur neradau pagalbos, kol nebuvo atidaryti Petrašiūnuose Gailestingumo namai“, – sako Gintaras. Kone pusę metų išgyvenęs Petrašiūnuose, atsikratęs priklausomybių, paklusęs Dievo veikimui savo gyvenime, dabar jis jau gali padėti kitiems.
„Kodėl žmonės geria? Pavargę nuo pasaulio rūpesčių ieško ramybės ir malonumų. Bet neranda, nes tie malonumai netikri. Tačiau atsitiesti sunku. Be Dievo pagalbos, pats iš savęs žmogus nieko negali. Jei nusprendei keisti savo gyvenimą su Dievu, nuodėmei kompromiso nebėra, – tvirtai kalba Gintaras, vadovaujantis Gailestingumo namų Paulių filialui. – Dievas yra kiekvieno mūsų gyvenime visada, nuo pat žmogaus prasidėjimo. Tik mes patys Jo šalinamės, bėgame nuo Jo, netikėdami ar nenorėdami Jo pripažinti. Bet ir netikintis žmogus sunkiausią akimirką šaukia Jo vardą.“
„Jėzaus Kristaus evangeliją turime skelbti darbais. Geriausia evangelija yra mūsų elgesys“, – sako Gintaras, prakalbus apie geradarius, kurie prisideda prie Gailestingumo namų išlaikymo. Šių namų gyventojai negali įsidarbinti kokioje įstaigoje ar įmonėje, kad užsidirbtų sau pragyvenimui, nes būtent gyvenimas uždaroje bendruomenėje ir klusnus jos taisyklių laikymasis yra svarbi prisikėlimo naujam gyvenimui sąlyga. Gailestingumo namai išlaikomi iš aukų – gaunama parama iš Vokietijos, remia Lietuvos verslininkai, renkamos aukos bažnyčiose – pasirodo, yra žmonių, pasitikinčių puolusiųjų atsivertimu ir ištiesiančių jiems pagalbos ranką. Toks supratimas ir pagalba, o ypač pasitikėjimas, problemų įveiktam žmogui yra nepaprastai svarbus.
Tačiau daug ir tokių, kurie gatvėje atsidūrusį žmogų pasmerkia daug nesvarstydami, kodėl jam taip atsitiko. Pasmerkia vien todėl, kad mano esą geresni – nes turi darbą, butą, automobilį. Bet šie turtai, kaip jau įsitikino Gintaras, yra laikini ir ne jie nulemia žmogaus vertę.
Atsidūrusiųjų gatvėje žmonės bijo – įsibraus, apvogs, nužudys. Pasak Gintaro, baimė atsiranda todėl, kad nėra tikėjimo – tai šėtono pinklės. Baimes suformuoja ir televizija, laikraščiai, pirmuosiuose puslapiuose garbinantys šėtoną, o apie tai, kas gera, rašantys kamputyje mažiausiomis raidėmis.
Su Pauliuose gyvenančiais žmonėmis, kurių ne vienas turbūt su nerimu sutiko naujuosius į mokyklą atsikrausčiusius gyventojus, Gailestingumo namuose įsikūrę vyrai jau buvo susitikę. „Mes nesišaliname vietinių žmonių, bendrausime, galime ir darbus padėti nudirbti, jei kas paprašo. Bendruomenės pirmininkė tvirtino, kad susitikti su mumis atėjo daug žmonių, galbūt jiems buvo smalsu pamatyti vienuolius – tokios kalbos sklido apie mus. Bet dabar Pauliuose vienuolių nėra, tik pirmąją dieną buvome čia atvažiavę kartu su broliu Vincentu – vienuoliu kapucinu, kuris yra asociacijos, įsteigusios Gailestingumo namus, vadovas“, – pasakojo Gintaras ir teigė, jog Gailestingumo namuose prieglobstį radusieji su Dievo pagalba ne tik patys tiesis, bet pasirengę padėti ir kitiems.
Į Paulių filialą gali kreiptis ir šio krašto žmonės, patys nepajėgiantys susidoroti su savo problemomis. „Tik mes nesame reabilitacijos centras – čia nėra nei psichologų, nei socialinių darbuotojų, gydomės bendravimu ir malda, o visų svarbiausia yra paties žmogaus noras pasikeisti. Bet jei ateitų kas iš vietinių ir norėtų pas mus pasilikti, vežčiau jį į Kauno ar Plungės Gailestingumo namus, nes savame kaime, kur už kampo laukia sugėrovai, gyvenimo nepakeisi.“
Iš Gailestingumo namų gyventojų reikalaujama paklusnumo, nuolankumo vienas kitam ir taisyklių laikymosi – tai būtinos sąlygos norint atsikratyti senojo savo „aš“. Dienotvarkė griežta – keliamasi šeštą, mankšta, o po jos – bendra malda. Triskart per dieną gyventojai visi kartu meldžiasi, tiek pat kartų skaitoma ir studijuojama Biblija, norint pažinti tą, į kurio ranką įsikibęs keliesi naujam gyvenimui. Į Gailestingumo namus priimami ne tik katalikai, bet ir kitų tikėjimų žmonės, ir netgi netikintys, bet pasiryžę ieškoti Dievo ir juo pasitikėdami keisti savo gyvenimą.
Sutartis sudaroma pusei metų – tiek laiko užtenka pradėti viską kitaip. Žinoma, būna ir neištveriančių: nuo įsikūrimo vasario mėnesį Petrašiūnų gailestingumo namuose prieglobstį buvo suradę per 70 įvairių žmonių, tačiau didesnė pusė atėjusiųjų pabėgo. „Nė vieno neverčiame pasilikti, bet ir išėjusieji žino, kad yra kelias, kuriuo einant galima tapti kitokiu. Devyni Gailestingumo namų gyventojai jau išvyko į misionierių mokyklą Ukrainoje, ten mokysis tris mėnesius, o paskui dar devynis tarnaus misijose. Po to Dievas kiekvienam parodys kelią“, – sako Gintaras, tikintis, kad pusantrų metų su Dievu ir blaivybėje – tikrai užtenkamas laikas tapti nauju žmogumi ir surasti savo vietą po saule. Ir dar, pasak jo, labai svarbu ir vėliau neprarasti ryšių su ta bendruomene, kurioje pasveikai.
Po maldų ir Biblijos skaitymo kitas laikas skirtas darbui. „Darbo čia užtektinai, kaip ir kiekviename kaime – eiti ir eiti aplink namus. Bet turime ir laisvalaikio – galima skaityti, sportuoti. Tačiau toliau kaip iki ten, – mosteli Gintaras ranka į maždaug už 50 metrų stovintį konteinerį, – šių namų gyventojams po vieną eiti negalima, tik su vyresniuoju. Taisyklės griežtos, bet tam, kuris nori sau gero, jų laikytis būtina.“ Į klausimą, ar niekas taisyklėms nenusižengia, Gintaras sako, kad jie gyvena kaip šeima, o šeimose juk visko būna.
Gailestingumo namų bendruomenė kuriasi Pauliuose, kad kurtų naują savo gyvenimą, kartu ir planuoja šiuos namus padaryti gyvus ir veiklius – gal čia bus rengiamos jaunimo vasaros stovyklos, gal vyks rekolekcijos, gal bus studijuojama Biblija.
Kol kas naujiesiems Paulių gyventojams buities rūpesčių netrūksta. Pataisys stogą, įsirengs kanalizaciją, pasirūpins šiltu vandeniu. Išgyvens naujuose namuose pirmąją savo žiemą. Pavasarį sodins bulvių, daržovių. Po langais turbūt ir gėlių, kad stiebtųsi į saulę naujo gyvenimo vilties žiedas.

Danutė Karopčikienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook