Balsavimas

Ar tenkina požeminių šiukšlių aikštelių įrengimo kokybė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Jubiliejus – mokytojos ir jos mokinių šventė

Jubiliejus – mokytojos ir jos mokinių šventė (0)

2014-05-03

Pauliuose jau seniai nebėra mokyklos, kuri vadinosi per kaimą tekančio Mituvos upelio vardu. Tačiau čia tebegyvena mokytoja Irena Sabataitienė, kuriai balandžio 4 d. suėjo 80 metų. Pasveikinti ją iš čia pat atėjo ir iš toliau atvažiavo būrelis buvusių mokinių – ir mokytojos jubiliejus, surengtas jaukiuose bendruomenės namuose, visiems jiems buvo maloni šventė.

Į mokytojos jubiliejaus šventę visi atsivežė ir atsinešė, pasak Eugenijos Budžienės, po atminties diskelį ir laukdami jubiliatės šnekėjosi, prisiminė jos dėstytų dalykų ir gyvenimo pamokas bei savo mokyklinę jaunystę.
„Lietuvių kalbos mokytoja sužavėjo knygų skaitymu – didelę jos namų biblioteką ir dabar tarsi matau prieš akis. Mokytoja buvo ir bendrabučio auklėtoja – vakarais su ja dainuodavom, mokė mus siuvinėti, tvarkos ir švaros. Visi bendrabutiškiai eidavom praustis į pirtį pas senelį Guobiūną, – savo atminties diskelį suko Eugenija, buvusi Aksamitauskaitė. – Mokytoja Sabataitienė buvo griežta, reikli, bet visi tyliai ją mylėjom. Man ji buvo pavyzdys – jos sodyba buvo gražiausia Pauliuose, ir jau tada svajojau, kad ir aš auginsiu tokius pačius augalus, kaip ir mokytoja.“
Kiek sutrikę, tarsi pirmokai prieš rugsėjo pirmąją, stipriuose vyriškuose delnuose spausdami po rožę, Stanislavas Motulas ir Saulius Bataitis apie jubiliatę išsitarė vyriškai – ji buvusi iš tų mokytojų, kurios vadinamos kirviais. „Buvo griežta, reikli, principinga – tada to neįvertinom, tik paskui, kai suaugom, supratom“, – pritarė ir Vygantas Baršauskas.
„Gerbiu griežtus mokytojus, – atitarė Drąsutė Bikulčienė (Baršauskaitė), – tik tokie, reiklūs kaip mokytoja Sabataitienė, gali išugdyti vaikus gerais žmonėmis. Ji buvo ne tik griežta, bet ir rūpestinga – kaip mama. Prisimenu, kaip ruošdavom šventėms eilėraščių montažus – jie mūsų mokykliniais metais buvo labai madingi. Diskutuodavom, kaip kreiptis į žmogų – tu ar jūs. Mokytoja Sabataitienė išmokė mus, dar mažus, kad nedera vyresniam žmogui sakyti tu.“
Birutė Kalnaitytė, dabar Deniginienė, gyvenanti Šimkaičiuose, pasakojo apie klasės valandėles, kurios būdavo atskirai berniukams ir mergaitėms, ir „auklėtoja mokėjo pateikti gyvenimą tokį, koks jis ir yra“.
Paulių bendruomenės tarybos nario, seniūnaičio V. Baršausko klausiau, kas sumanė švęsti mokytojos jubiliejų, kas sukvietė jos buvusius mokinius. „Paleidom gandą per kaimą, ir suėjo, suvažiavo, kas galėjo. Mokytoja – kaime svarbus ir gerbiamas žmogus“, – sakė Vygantas. Pirmoji, ko gero, nors neprisiima sau jokio nuopelno, tą „gandą“ paleido Nijolė Rasimienė, buvusi Bakaitytė, paglobojanti gražaus amžiaus sulaukusią pedagogę.
Į išpuoštą bendruomenės namų salę jubiliatė įžengė nustebusi (beveik iki paskutinės dienos šis suėjimas nuo jos buvo slepiamas, nes mokiniai norėjo padaryti staigmeną) ir dairėsi, ar visus bepažįsta. Nors daug laiko prabėgo, tarsi vanduo Mituva nusroveno, kurgi nepažins – juk mokytojai visi vaikai buvo savi ir svarbūs, visus vienodai mylėjo.
Iškilmę pradėjo Šimkaičių Jono Žemaičio pagrindinės mokyklos, priglobusios pauliškius mokinius ir mokytojus, kai jų mokykla buvo panaikinta, direktorius Leonardas Zaksas ir direktoriškai teiravosi, ar mokiniai atėjo paruošę namų darbus.
Pirmoji namų darbą pristatė Nijolė Šleževičiūtė-Jurkšaitienė, surinkusi ir ekrane parodžiusi senas fotografijas: tos nuotraukos I. Sabataitienę mintimis sugrąžino ir į vaikystę, ir į mokyklą, kurioje ilgus metus dirbo, o jos mokiniai fotografijose atpažino save.
Pauliuose tebegyvenanti Birutė Gaudinskienė (Bataitytė), prisipažinusi, kad jaudinasi kaip per pamoką, kai reikia viską atsakyti, dėkojo mokytojai I. Sabataitienei už tuos metus, kuriuos atidavė mokiniams. Iš Vytėnų atvažiavusi Romutė Kveškevičienė (Grigaitytė) sakė ačiū už įskiepytą meilę knygai, „už tai, kad įžvelgėt manyje deklamatorę, todėl išmokau daug eilėraščių, o dabar ir pati kuriu“.
Šiltai jubiliatę apkabino jos buvusios auklėtinės. „Prisimenu tik meilę – niekada auklėtoja mūsų neskirstė, visi jai buvome vienodi, – sakė Marytė Pečiulienė, anuomet buvusi Dobilaite. – Ar atsimenat, auklėtoja, kaip pėsčiomis keliavome iš Paulių į Jurbarką? Ėjome pagal Mituvą – kaip ši raitėsi, taip ir žingsniavome“, – klausė Marytė. Tarsi siūlų kamuolį parideno ji prisiminimus: salė sušurmuliavo – kiekvienas turėjo ką papasakoti, ir teko mokinius tildyti, juk vis dėlto – pamoka.
„Mane, kaip toliau gyvenusią, auklėtoja kartais apnakvindindavo savo namuose, o ryte neišleisdavo be pusryčių – ir dabar prisimenu tą jos kakavos skonį! – dar pasakojo Marytė. – O gimtadienius švęsdavom kiekvieno vaiko namuose – ateidavo visi, ir auklėtoja, ir kepdavom tortą. Paskui būdavo šokiai – mūsų auklėtoja mokėjo groti šukomis!“
Daug tą popietę buvo prisiminimų, daug gerų ir gražių žodžių mokytojai iš širdies ištarė jos mokiniai – pasakė tai, ko nebuvo pasakę būdami vaikai, ir kėlė taurę šampano, linkėdami mokytojai sveikatos ir sulaukti šimto metų.
O mokytoja I. Sabataitienė, kaip ir prieš daugybę metų atsistojusi prieš klasę, atsivertė užrašų knygelę ir perskaitė mokiniams eilėraštį. „Prisigraibau eilėraščių iš spaudos – man patinka lyriški, o ne tie, be kablelių“, – sakė mokytoja.
Savo gražiajai sodybai tvarkyti teigė nebeturinti jėgų nei sveikatos, bet skaityti gali ir mėgsta. „Rajono laikraštį „Šviesą“ perskaitau net po kelis kartus, dar „Šeimininkę“, „Akistatą“ ir „Kaimo laikraštį“. Bemiegės naktys slenka knygų draugėje, bet be reikalo daug jų skaitau, nes jos man nieko nepalieka – tie šiuolaikiški romanai. Vienintelės, kurias noriu skaityti – tai prisiminimai. Labai norėjau knygos apie Rūtą Staliliūnaitę, bet į miestą nenuvažiuoju, tad galvojau, kad jau jos neturėsiu, o dabar štai padovanojo! – džiaugėsi mokytoja. – Neiškenčiu nepirkusi knygų – kai tik nuvažiuoju į miestą, knygynas būtinai turi būti.“
Paskui visi susėdo už stalo, vaišinosi suneštiniais pyragais ir šnekėjosi šnekėjosi. Anot E. Budžienės, kuo labiau sensti, tuo didėja nostalgija vaikystei ir mokyklai – norisi visus pamatyti ir pamylėti. Todėl Eugenija atvežė dovanų ne tik jubiliejų švenčiančiai mokytojai. Ji sveikino bendruomenės pirmininkę Aureliją Gedminienę ir džiaugėsi gražiai įrengtais bendruomenės namais. Ir kitiems pauliškiams dabar Klaipėdoje gyvenanti moteris atvežė pajūrio vėjo ir linkėjo gražaus sutarimo ir dar daug gerų darbų.

Danutė KAropčikienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook