Kai vasaros vėjas atneša atostogas

Kai vasaros vėjas atneša atostogas (0)

2013-08-03

Ir iš ramių poilsinių kelionių į Turkiją, ir iš intensyvių, pilnų pažinimo išvykų į įdomiausius Europos miestus  mokytoja Asta Akutaitienė parsiveža daugybę įspūdžių, žinių ir naujos patirties.

Kad ir kokia nepastovi būtų lietuviška vasara – alsuojanti smėlėtas dykumas primenančiu karščiu ar prausianti putotomis lietaus gijomis – tai metas, kai kiekvienas nori nors trumpam atitrūkti nuo rutinos, darbų ir pajusti atostogų malonumą. Kada, jei ne vasarą, gali rasotais gaiviais rytais palikti aukštoje žolėje brydę ir iki milijono skaičiuoti žvaigždes bekraščiame rugpjūčio danguje.

Kiekviena vasara – vis kitokia, išskirtinė, kaip ir atostogaujančios jurbarkietės. Sutikęs gatvėje rūpesčiuose paskendusią moterį nenuspėtum, kokių įdomių pomėgių bei sugebėjimų ji pilna. O jurbarkietės gali nustebinti! Nesvarbu, ar atostogos tęsiasi porą mėnesių, ar taip vadini laisvus savaitgalius. Nesvarbu, ar jas leidi mieliausiame pasaulyje sode Smukučiuose, ar plaukioji jachta Monako pakrantėse. Svarbu, kad esi laimingas ir degi aistra tam, kuo užsiimi.

Šimtas talentų ir benzininis pjūklas

Kristina Meškauskienė duoną valgo iš kirpėjos amato – viename Jurbarko salone gražina klientes. Šiame darbe atsiskleidžia meniška moters prigimtis – nuostabios šukuosenos, įmantrios pynės, o, jei reikia, ir šventinis makiažas – klientės drąsiai patiki savo grožį meistrės rankoms.
„Atostogos – tai geras oras, jūra, knyga ir šeima šalia. Esu neįnoringa – prisitaikau prie visų pramogų, kurių nori mano šeima – vyras Linas bei du seniai mane praaugę sūnūs. Kiekvienais metais keletui dienų važiuojame į Palangą – mėgstu pagulėti prie jūros ir skaityti knygas, kurių pasiskolinu iš mamos. Kartais jos taip įtraukia, kad bėgu į knygyną Palangoje ieškoti kitų knygos dalių. Pajūryje tiesiog ilsimės – važinėjame dviračiais, vaikščiojame, žiūrime filmus. Bet šiais metais mintimis vis grįždavau į Jurbarką, nes ką tik įsigijome sodą. Seniai draugėms išūžiau galvas, kaip noriu savo žemės gabalėlio. Ir štai – svajonė išsipildė. Sodas apleistas, bet raudama piktžoles ir krūmus mintyse dėlioju būsimų gėlynų vaizdą. Tai taip pat kūryba! Jau dabar tai viename kampelyje, tai kitame įtaisau kokį augalėlį. O didžiausia dovana tapo gimimo dienos proga mamos dovanotas benzininis pjūklas – galiu iš širdies iki raumenų skausmo darbuotis genėdama senus vaismedžius“, – dideliais ir mažais džiaugsmais dalijasi Kristina.
Moteris prisipažino, kad jai nereikia tolimų kelionių ar ekstremalių pramogų – geriausiai pailsi namuose, įsitaisiusi ant sofutės su virbalais, vąšeliu ar nėrimo šakute. Kas matė Kristinos darbus, nepaliauja stebėtis jos fantazija ir kantrybe. Vienas po kito gimsta nuostabiausi megztiniai, suknelės, paltai. „Šitas užsiėmimas niekada nepabosta – neriu ir važiuodama mašinoje, ir poilsiaudama gamtoje. Internetas pilnas idėjų, o man taip maga viską išbandyti. Turėdama idėją degu, kol pavyksta ją įgyvendinti“, – šypsosi Kristina.
Ne tik mezgimas traukia kūrybingą moterį. Ji piešia ir tapo paveikslus, dekoruoja stiklinius butelius, kuria papuošalus, pabandė gaminti lėles. „Turiu puikias sąlygas kurti – šeima manęs kitokios net neįsivaizduoja. Į meną linkusių žmonių buvo giminėje ir iš mamytės, ir iš tėvelio pusės. Dabar stebiu prabundančias kūrybines jėgas savo vaikuose“, – sako K. Meškauskienė.
Pusiausvyrą stovimam darbui ir ramiam hobiui Kristina surado šokiuose. Tai dar viena aistra, apie kurią kalbant spindi akys. „Jau ketvirti metai šoku. Buvo linijiniai šokiai, o dabar pasinėriau į pilvo šokius. Du kartus per savaitę važiuoju repetuoti į Tauragę. Tai nuostabus užsiėmimas, pridedantis daug sveikatos, ištvermės, energijos. Labai nuskaidrina nuotaiką ir pakylėja virš kasdienybės. Pati kuriu ir rūbus pasirodymams, – džiaugiasi Kristina. – Esu sveika ir laiminga – ko daugiau reikia?“

Po kojomis sugulę kilometrai

Mažutė ir smulkutė lyg mergaičiukė Živilė Mockaitienė anaiptol nėra trapi ir silpna moteris. Lietuvos pašto Jurbarko skyriuje dirbanti Živilė nekantriai laukia jei ne atostogų, tai bent savaitgalių, kai gali atsiduoti savo aistrai – kelionėms ir žygiams pėsčiomis bei dviračiais.
„Visada buvau sportiška. Mokykloje žaidžiau tinklinį ir lankiau turizmo būrelį pas Alvydą Adomavičių. Tai jis užkrėtė noru keliauti, tada pirmą ir vienintelį kartą buvau kalnuose – Altajuje. Vėliau atsirado šeima, augo vaikai – pomėgiui neliko laiko. Bet noras judėti, matyt, visada slypėjo manyje, reikėjo tik nedidelio postūmio. Prieš porą metų Jurbarke vyko Lietuvos žygeivių festivalis. Kolegė paragino sudalyvauti – ir prasidėjo. Turėjau žygiuoti iki Raudonės, bet nužygiavau iki Kauno. Tas žygis vadinamas „100 km eXtreme“. Šiais metais jį nuėjau jau trečią kartą. Įsijungiau į Pėsčiųjų žygių asociacijos veiklą – dalyvavau „Kęstutėnų“, „Pasieniečių keliais“ žygiuose“, – apie savo „pasivaikščiojimus“ pasakoja Živilė.
Pasak Ž. Mockaitienės, šie žygiai davė labai daug: pirmiausia – bendravimas ir pažintys. „Žygiuose sutikau labai daug įdomių ir stiprių žmonių, iš kurių galiu tiek daug visko išmokti! Keliauji su bendraminčiais, semiesi patirties. Kartais gamtovaizdžiai būna nuostabūs, romantiški, kartais tenka žygiuoti ir per neįsivaizduojamą kaitrą ar visą 100 km maršrutą įveikti pliaupiant lietui. Čia gali išbandyti savo galimybes. Pūslėtomis kojomis ir kiaurais batais pasiekęs tikslą jautiesi be galo pakylėtas. Žygiai man – ir sportas, nes mėgstu kulniuoti greitai ir energingai – dažnai padedu pasiekti finišą ir fiziškai stipresniems vyrukams, ir krašto pažinimas. Supratau, kaip smagu pažinti Lietuvą, istoriją. Žygiuose atrandi patriotizmą – supranti, kaip stipriai myli savo gimtinę“, – sako Živilė.
Žygiuose sutikti bendraminčiai Živilę paskatino prisijungti prie Lietuvos karo akademijos keliautojų klubo. Šis klubas kiekvieną savaitgalį rengia žygius dviračiais, baidarėmis, autobusais po Lietuvą, keliones į kalnus. Živilė keliauja dviračiu – nuėmusi vieną ratą dviratį įtalpina į automobilį ir skuba prisijungti prie klubiečių įvairiose Lietuvos vietose. Šią vasarą jau mynė Biržų krašto keliais, lydėjo keliautojus gimtosiose vietose po Panemunės pilis, iš Panevėžio siauruku vyko į Anykščius, kur ant piliakalnio atšventė Mindaugines. „Labai patinka keliauti dviračiu. Spėji daugiau apvažiuoti, daugiau pamatyti. Kasdien įveikdami po 50–70 km aplankome nemažai miestelių, muziejų. O ir keliautojų būrelis būna mažesnis negu pėsčiųjų žygiuose – gali geriau pažinti žmones“, – tvirtina Živilė.
Šią vasarą laukia dar keli žygiai. Živilė buvo sumaniusi nubėgti maratoną – tai daugiau negu 42 km. Treniruodavosi intensyviai – jau nubėgdavo pusę atstumo, bet teko viską mesti ir susirūpinti sveikata. Šio plano ji neatsisakė – viskas savo laiku. Taip pat labai norėtų žiemą sudalyvauti „Snaigės“ slidžių žygiuose, nors slidinėti nemoka. „Visko išmokstama – reikia tik norėti ir bandyti“, – juokiasi moteris. Pati didžiausia svajonė – kalnai. Žinia, kartą kopęs į kalnus, visada norėsi grįžti. Tikriausiai tai ir bus pačios geriausios Živilės atostogos.

Ar skanūs jūros ežiai?

„Skonis panašus į ikrų. Ežius traukia iš jūros, pjauna per pusę ir šaukšteliu kabini rausvą masę iš vidaus. Beje, valgomi tik moteriškos lyties jūros ežiai – tikras menas juos atskirti“ , – juokiasi Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijos anglų kalbos mokytoja Asta Akutaitienė. Šių gėrybių ji ragavo, jachta žydruose vandenyse plaukiojo ir viduramžius menančių siauručių gatvelių grindinyje istorijos ieškojo šią vasarą apsilankiusi Monake.
„Kelionė buvo nuostabi. Su vyru ir sūnumi aplankėme Monake įsikūrusią dukrą, grožėjomės kunigaikščio Alberto rūmais bei žymiaisiais kazino, salome nuo gamtos, kalnų, įlankų grožio“, – daug įspūdžių sukaupė Asta.
Kelionės – tai, be ko neįsivaizduoja savo ilgų, trunkančių 2 mėnesius, atostogų mokytoja A. Akutaitienė. Jau daugelį metų kiekvieną vasarą Asta su šeima keliauja į Turkiją ar Egiptą. „Mėnesį prieš kelionę sėdžiu prie kompiuterio ir renkuosi viešbutį – esame daug kur buvę, tad žinau, ko noriu. Taip prasideda mano atostogos. Turkijoje poilsis būna labiau pasyvus. Čia aš jau prisitaikau prie šeimos – jie nori pailsėti, pagulinėti. Išsinuomojame mašiną ir atrandame vietinius mažus miestelius, gražiausius peizažus. Keliavome su šeima ir į Kroatiją. Sužavėjo šios šalies gamta. Vyras žiemą važiuoja slidinėti į Austriją – aš pabandžiau kartą, tačiau nesusižavėjau“, – sako moteris.
Leidusi ramiai pailsėti šeimai kurortuose iš prigimties aktyvi Asta išsiruošia į kitą kelionę su nuolatine kelionių drauge – seserimi, kuri dirba turizmo srityje ir paruošia nuostabiausius maršrutus. Šios kelionės visai kitokios – aktyvios, reikalaujančios daug judėjimo ir ištvermės. Taip pažino Paryžių – savaitę gyveno šiame meilės mieste ir nuo ryto ligi nakties jį tyrinėjo. „Dabar Paryžių pažystu kaip nuluptą – apžiūrėjome ir tas nuostabias vietas, kurios neįtrauktos į turistinius maršrutus. Napoleono kapas, Versalis – ypač sužavėjo. Domiuosi istorija. Į kokią nors istorinę sienelę galiu žiūrėti valandų valandas ir įsivaizduoti, kas ir kaip vyko senaisiais laikais. Tokiu pat būdu pažinome ir Londoną. Ten turiu būtinai grįžti – tai nuostabus miestas ir dar daug ko nemačiau. Tačiau dabar vesdama vaikams pamokas jau galiu remtis savo patirtimi – pasakojimas tampa gyvas ir įtaigus“, – sako A. Akutaitienė.
Prieš dešimtmetį Asta buvo Amerikoje. „Pamačiau, pakeliavau, patiko, bet tai ne ta šalis, į kurią norėtųsi sugrįžti. Kelionėse mane žavi ir miestų kultūra, architektūra, ir gamtos grožis. Dabar svajoju nuvykti į Romą. Manau, kad ši svajonė išsipildys. O kol kas ir Lietuvoje turiu ką veikti. Štai vykstu į Vilnių pas seserį, po to jau abi – į gimtuosius Veisiejus. Čia turime sodybėlę, kurią giminės moterys paveldi iš kartos į kartą ir kuri niekad nebus parduodama. Planuojame su sese nufilmuoti „Dzūkijos giminės turą“ – vietas, kurios reikšmingos mūsų giminei. Druskininkuose vyksta teatro festivalis – reikia būtinai sudalyvauti, kad tik bilietų gautume“, – nenustygsta vietoje Asta.
Spėja Asta ir namuose šeimininkauti – agurkėlių į stiklainius pridėti, uogienių privirti. Rugpjūtį, sako, jau pasiilgsta mokyklos – vaikų, aktyvios popamokinės veiklos, kurios sočiai turi visus metus. Nuo pat vaikystės dainavusi, dalyvavusi Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblyje, buvusi prie etnografinio ansamblio „Imsrė“ ištakų atsiradus šeimai Asta pasitraukė iš aktyvios sceninės veiklos. Dabar neišsenkančią energiją ir begales sumanymų ji atiduoda mokiniams. O naujų idėjų pasisemia ir sielai dainuoti leidžia kelionėse.

Jūratė Stanaitienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook