Balsavimas

Ar pritartumėte Vidos Rekešienės ir Dariaus Juodaičio grįžimui į rajono politiką?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Kalbinant šiaudus ir pinant vainikus pasitinkamas adventas

Kalbinant šiaudus ir pinant vainikus pasitinkamas adventas (0)

2015-11-28

Vis anksčiau langus užliejanti tamsa primena, kad panirome į patį tamsiausią ir niūriausią metų laiką, kai žvarba skverbiasi, rodos, per menkiausią plyšelį, o saulė neranda kelio per kritulių pritvinkusius debesis. Norisi tūnoti po vilnone antklode ir svajoti apie džiugesį, šurmulį ir šviesą atnešiančias didžiąsias metų šventes.

Ramūs vakarojimai

Šiuo tamsiu ir šaltu laikotarpiu krikščioniškasis pasaulis pasitinka adventą. Pabaigti didieji metų darbai, mistiškas laikas buvo užpildomas apeigomis, pamąstymais, rasdavosi įvairūs papročiai. Pasikeitimai vyksta ne tik gamtoje, bet ir žmogaus sieloje. Ramybė ir susikaupimas žmones lydi į Kalėdas.
Pasak Jurbarko kultūros centro folkloro grupės „Imsrė“ vadovės Birutės Bartkutės, siautimo ir triukšmo šiuo metu reikėtų vengti, tačiau atsigręžus į protėvių tradicijas ir per adventą galima daug nuveikti ir gyventi nenuobodžiai.
Adventiniu laikotarpiu darbai persikeldavo į gryčią. Kad vakarai neprailgtų, vaikai žaisdavo adventinius žaidimus, skambėdavo advento dainos.
Visa tai B. Bartkutė pasakojo į edukacinį seminarą „Kalėdinių žaisliukų gamyba iš šiaudų“, susirinkusiems vaikiukams ir suaugusiesiems. Ne tik pasakojo – padedama mažųjų „Imsrės“ dainorėlių ir parodė, ir į žaidimų ratelį žiūrovus įtraukė.
Adventiniai žaidimai, pasak folkloro grupės vadovės, skirti sugrąžinti saulužei, tad einama ratu arba dviem eilėm – kaip saulė ratu keliauja, ir pagal gamtos surėdymą priešingi dalykai vienas kitą atsveria – tamsa ir šviesa, šiluma ir šaltis, mirtis ir gyvenimas.
Adventinės dainos – labai ilgos, minorinės, apie įvairius gyvūnėlius, paukštelius. Liūliuodami ir linguodami dainorėliai kviečiasi saulę, o kiek linksmesnės melodijos – pilnos Kalėdų laukimo.
Švenčių laukdamos daugiausia moterys iš šiaudų darydavo žaisliukus eglutei. Pasak B. Bartkutės, dabar vaikai labai gudrūs, tad jiems šiaudinukai pavyksta beveik geriau negu mamytėms.
Susirinkusiųjų į seminarą laukė paruošti sukarpyti šiaudai, kuriuos veriant ant siūlo ir rišant mazgus gimsta gražiausios žvaigždutės, saulutės, pynės ir kitokie ornamentai. Eidama nuo stalo prie stalo, vieną pamokydama, kitam padėdama folkloristė pasakojo, kad archeologai iš ant molinių puodų rastų ornamentų nustatė, kad šiaudiniai dirbiniai Lietuvoje gaminti jau 5 amžiuje.
Šiaudų, deja, prekybos centre nenusipirksi, tad reikia nepražiopsoti meto, kada keliauti į laukus ir juos rinkti. B. Bartkutė juos renkanti dar žalius, kol varpose grūdai dar nepriėję. Tokie šiaudai išdžiovinti būna patys kokybiškiausi, o iš varpų galima ir eglutę surišti bei obuoliukais papuošti.
Uoliai mokėsi šiaudų meno ir vaikai, ir suaugusieji. Ir nežinia, kuriems geriau sekėsi. Mergaičių grupė iš vaikų dienos centro jau ne pirmą kartą mokosi darbelių iš šiaudų. Kelios moterys, mėgstančios rankdarbius, panoro išmokti ir šio amato. Prie vieno stalo rimta ir susikaupusi dirbo neįprasta kompanija – keletas šaunių berniukų ir jų mamos, nepraleidžiančios B. Bartkutės seminarų, čia išmokstančios daug naujo ir naudingo.

Neša džiaugsmą

Likus savaitei iki advento pradžios jam pasiruošti ir deramai sutikti pakvietė floristė Jūratė Stanaitienė ir jos kolektyvas, Panemunės pilyje surengę adventinių vainikų parodą.
Nors, pasak floristės, dabar adventinis vainikas tapo interjero detale, verta pažvelgti į jo atsiradimo istoriją.
Šios tradicijos užuomazgų galima aptikti dar pagonybės laikais, kai žmonės tamsiuoju laiku kabindavo vežimo ratą ir puošdavo jį ugnimi, o gruodžio mėnesį rinkdavo ir degindavo spygliuočių šakeles švęsdami šviesos šventę, bandydami ją prisišaukti ir atbaidyti piktąsias dvasias.
Manoma, kad advento vainiko tradicijos ištakos siekia 1838 metus, kai jaunas liuteronų kunigas paprašė savo draugo padirbdinti medinį ratą su 29 žvakėmis ir pastatė jį vaikų prieglaudoje. Dvasininkas sumanė kasdien uždegti po žvakę, kad vaikams būtų smagiau laukti Kalėdų.
Dar po poros dešimtmečių medinis vainikas pradėtas puošti spygliuočių šakelėmis, kankorėžiais, riešutais, kaip vaisingumo simboliais.
Vainikams atrandant kelią į namus jie gerokai pamažėjo – ne bet kur padėsi ratą su 29 žvakėmis. Liko keturios žvakės, kurios uždegamos kiekvieną advento sekmadienį.
Germaniškas šaknis turintys advento vainikai Lietuvoje pirmiausia pasirodė Mažojoje Lietuvoje, visai netoli Jurbarko.
Įvairių spalvų žvakių, skirtingų medžiagų ir elementų, nevienodo puošnumo ir temų apie 20 vainikų eksponuojama parodoje, kurios tema – klasika ir civilizacija.
Pasak J. Stanaitienės, vainikai gali būti gaminami iš daugelio natūralių medžiagų, tačiau reikėtų vengti keramikos, metalo. Juk po Kalėdų pagal senas tradicijas advento vainikas turėtų būti sudegintas ir taip išvalomi namai.
J. Stanaitienė pasakojo, kad rengiant šią parodą ji daugiau rūpinosi medžiagomis, o į fantazijas nesikišo. Kūrybiniam darbui dirigavo neseniai į kolektyvą atėjusi floristė Rūta Stasiulienė.
Keletas parodoje esančių vainikų bus padovanoti, o kitus galima nusipirkti arba panašius užsisakyti padaryti. Vainikų kainos nuo 10 iki 35 eurų. Šią savaitę dar galite pamatyti daugumą vainikų, po to juos pamažu keis dekoratyvinės eglutės, kurios pilį puoš iki pat Kalėdų.
Parodos idėjos sumanytoja ir vainikų autorė R. Stasiulienė pažadėjo, kad vainikus keisiančios eglutės bus taip pat įdomios – iš natūralių gamtinių medžiagų, lino, skirtos puošti namus ar biurus.
Keramikės išsilavinimą turinti Rūta prieš dešimtmetį įgyvendino savo vaikystės svajonę – pardavinėti gėles. Vilnietė Užupyje atidarė gėlių saloną – galeriją.
Gyvenimo keliui pasukus į Jurbarką R. Stasiulienė šiek tiek baiminosi, kaip bus priimta mažame mieste, manė, kad pasiges bendravimo, kultūrinių renginių, tačiau viskas klostosi kuo puikiausiai.
„Parodos idėja kilo todėl, kad norėjau pakviesti Jurbarko žmones iš anksto pakvėpuoti Kalėdomis. Pažiūrėkit, kaip parodoje šypsosi lankytojai, kokios diskusijos verda“, – judesio ir šurmulio į kasdienybę įnešusi džiaugėsi floristė.
Floristė J. Stanaitienė, pakvietusi parodos lankytojus apžiūrėti advento vainikus, pasigrožėti, pasisemti idėjų, įvertinti, linkėjo nepamiršti ir jų prasmės. Kas sekmadienį degdami vainiko žvakę surinkime prie stalo visą šeimą, o jei vainiką kabinsite ant durų ar vartų, nepamirškite, kad tokie namai turi būti atviri visiems alkstantiems, ištroškusiems ir ieškantiems šilumos.

Jūratė STANAITIENĖ



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook