Balsavimas

Ar tenkina požeminių šiukšlių aikštelių įrengimo kokybė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Kūrybos laikas gražus – kaip žydinčios pievos

Kūrybos laikas gražus – kaip žydinčios pievos (0)

2016-09-27

Romutė Gervylienė tebėra, kaip vaikystėje, vis ką nors dailaus dirbinėjanti namisėda – jai smagu vienai sėdėti prie odomis apskleisto virtuvės stalo ir pasitelkus vaizduotę leistis į kūrybinį nuotykį. D. Karopčikienės nuotr.

Romutė Gervylienė prisistato ūkininke, nors drąsiai galėtų sakyti esanti kūrėja. Jos namai pilni pačios nutapytų paveikslų, puošiasi originaliais savo papuošalais, ir į viską – nuo sūrio spaudimo iki vaikų auklėjimo – žiūri kūrybiškai. Pievose, kur žolę rupšnoja jos karvutės, sklando kūrybos idėjos, o žydintys žolynai kartais patenka ir į Romutės menus.

Pakelės sodybos su geltonu namu Girdžių pakraštyje negali nepastebėti net važiuodamas pro šalį, o užsukęs pamatai, kad čia tvarkomasi su išmone ir gyvenama su meile. Nesmarkiai, tik iš pareigos, svečią aploja Vėtra, amteli Bitė – ir vėl nubidzena snausti ir sapnuoti šuniškų sapnų.
„Čia buvo eigulio vieta, amžinatilsį mano vyras buvo miškininkas. Kai parėjom, pradėjom lizdą suktis, tik tada sužinojau, kad čia mano prosenelių gimtinė – mane šaknys parvedė čia“, – rudeninės saulės nutviekstame kieme pasakoja sodybos šeimininkė R. Gervylienė.
Raudonšoniais aplipusios obelys, o po langu keroja cidonija, jo vaisiai rūgštūs, bet – gražūs, todėl medis auginamas ir puoselėjamas. Obelis kadaise įskiepijo pati Romutė: sodinukų galėjo nusipirkti, bet jai norėjosi pačiai, juolab kad skiepyti pamokė krikšto tėtis, buvęs dideliu pavyzdžiu.
Po penkerių metų gyvenimo Jurbarke atsikrausčius į kaimą reikėjo daug ko išmokti. Bet jai ir patinka mokytis ir viską daryti pačiai. „Mokiausi ūkininkauti: bitės, karvės – žindenės ir mėsinės, antys, kalakutai – visko čia buvo daug. Sūrį reikėjo išmokti daryti. Taip nėra, kad paėmei ir padarei – bandai bandai ir tik tada padarai. Gryna kūryba, kai ieškai ir atrandi savo“, – sako moteris. Dabar jos ūkis – tik trys karvutės, bet kartu tai ir naminis maistas, ir vaikams yra ką įdėti. O ūkininkaudama moteris turi laiko širdį glostantiems dailės darbams.
„Ryte reikia pamelžti karves, bet visą dieną jų nemelši. O jei išeičiau kur nors į darbą, mano menams – galas“, – sako R. Gervylienė, nuo 2002 m. lankanti Jurbarko Vinco Grybo memorialinio muziejaus suaugusiųjų dailės studiją.
„Keturiolika metų studijuoju, bet dar reikia kokių keturiolikos, – juokiasi ji. – Daug ką išbandžiau – ir vitražą, ir molį, tapybą – daugybę visko. Lankydama studiją sau ir kitiems įrodžiau, kad aš kažką galiu. Ta studija – nuostabus dalykas!“
Nuostabus ir dėl to, kad per šitiek metų studijos moterys tapo draugėmis: kartu kuria, ruošia parodas, kartu keliauja ir švenčia gimtadienius. Nors kūrybai reikia vienatvės, o Romutė nuo vaikystės prisimena save buvus namisėda, vis ką nors dailaus dirbinėjančia, sutikti bendraminčių – nepaprastai smagu.

Kepa odas ir bandeles

Ant didelio stalo virtuvėje pūpso naminis sūris ir kvepia dar karštos bandelės. Mielinės tešlos receptą iš knygos Romutė kūrybiškai prisitaikė sau, bandė ne kartą, kol bandelės išėjo minkštos ir purios.
Toj pačioj orkaitėj kepa ir odą. Taip taip, odą, iš kurios daro gražius papuošalus.
Virtuvėje prie stalo Romutė dabar dažniausiai sėdi viena: vyresnieji sūnūs – Justinas ir Tomas jau dirba, jau pastatyti ant kojų, jaunėlis Kasparas šiemet įstojo į Aleksandro Stulginskio universitetą, bus miškininkas, kaip ir tėtis. O ant stalo guli ne vaišės, bet odos.
Oda yra tai, kas Romutei prilipo ir nebepaleidžia. Bet prilipo ne dailės studijoje.
Kartą viena draugė atnešė jai odinę segę – gėlę. Įsisegė ją į šaliką, o studijos merginos gyrė: kokia graži gėlė! „Ateis laikas, aš jums visoms tokių prisiūsiu – lyg juokais tada pasakiau, o iš tiesų kažkur giliai viduje lyg planavau, lyg žinojau, kad tą darysiu. Ir kokią odą atradusi vis pasidėdavau. Įdomiausia, kad dar prieš tą gėlę buvo atvažiavusi į studiją odininkė, bet aš kažkaip praleidau, nebuvau. Ir nenusiminiau: oda man atrodė toks siauras reikalas – neprisitaškysi, neprisisvaigsi... Bet kai pagavo, tai nepaleidžia“, – pasakoja Romutė. Prieš keletą metų ji, apžiūrėjusi, kaip padaryta ta odinė segė, pati pradėjo kurti papuošalus. Eksperimentuoja, bando ir mokosi iš labiau patyrusių odininkų.
Šiemet jau antrą kartą R. Gervylienė drauge su jurbarkiete Sandra Mielkaityte dalyvavo odos dailės simpoziume Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultete. „Prabūnam ten po penkias dienas ir visko darom: supažindina su medžiagom, prisirenki idėjų, pabendrauji su odininkais ir prijaučiančiais. Pirmus metus nuvažiavom – išsigandusios. Tema buvo „Trys riešutėliai Pelenei“, tai čia mano Pelenės paslapčių saugotojai – kokoso riešutai, apdirbti oda, ir dar apyrankės, tai mano penkių dienų darbas. O šiemet darėm ridikiulius – tokia buvo tema“, – pasakoja Romutė. Jos pasidaryta rankinė – originali ir individuali. „Čia sudėti sentimentai – tos žolės iš mano pievų surinktos, sudžiovintos ir atspaustos ant odos“, – sako moteris. Rankinė kol kas viena, bet odos sudėtos, laukia – bus jų ir daugiau. Bet kitokių, nes tiražuoti Romutei būtų nuobodu.
„Smagiausia yra ieškojimai. Nieko nematuoti, nebraižyti. Neprojektuoti. Viskas ateina per bandymus, ir išmesti nieko nereikia. Neišėjo, neišėjo, bet kada nors kas nors išeis. Ateis laikas, ir kažkas bus. Kol nepamatysi vaizduotėje, kas gali būti iš tų susuktų odelių, nieko ir nebus“, – įsitikinusi kūrėja. Kai nusibodo daryti gėles, ji pradėjo sukti odą, iš tokių suktinukų išeina auskarai, kaklo papuošalai, iš kitokios odos – apyrankės, dar kitiems papuošalams odą reikia iškepti, tuomet ji įgauna kitokią formą. Anksčiau nemėgusi papuošalų dabar be savo odinukų Romutė į žmones neišeitų – jaustųsi kaip nuoga.
O kaip reaguoja sūnūs, kad mama, užuot kepusi pyragus, kepa odas? „Reaguoja santūriai, o kartais pabamba, kad susitvarkyčiau, nors mano čia viskas sukarpyta, surūšiuota, sudėta“, – Romutė ranka mosteli į savo turtus, dėžutėse ant palangės ir po langu sukrautus. – O pyragus kepame kartu su sūnumis, ir valgyti berniukai moka pasidaryti – prisiimu sau tą nuopelną, nes mes kartu darydavom valgyti. Vaikų nereikia auklėti. Su jais reikia būti – pyragus kepti, daržus ravėti, eiti grybauti, bendrauti... Nujaučiau, kad taip reikia, nes auklėjimas – irgi kūryba.“

Suknia

Pagal specialybę R. Gervylienė – siuvėja, tik siuvimą buvo primiršusi. Nebent sau pasisiūdavo drabužį, kokio niekas kitas neturi, dar aprengė lėlę (dailės studijoje buvo toks lėlių projektas) renesansine suknele.
O praėjusį pavasarį Romutė gavo ypatingą užsakymą – pasiūti koncertinį rūbą paprašė senosios muzikos dueto „Tocco Muzicale“ muzikantė Lina Lukošienė. Jai irgi reikėjo renesanso stiliaus suknelės, ir sukurtos ne mėgėjiškai, o profesionaliai.
„Modelį sukūrė dailininkė Rasa Grybaitė – surinko medžiagą, kad viskas atitiktų laikmetį, kad nebūtų sijonas vieno, rankovės kito stiliaus, kad nusimanantys žmonės negalėtų šaipytis iš tokios mišrainės. Tai renesanso laikmečio suknelė ir karūna. Rasa buvo modelio autorė ir konsultantė, o aš – darbų vykdytoja“, – pasakoja Romutė.
Nors iškart suprato, kad nebus paprasta ir lengva, atsisakyti negalėjo. „Nemoku atsakyti. Be to, ir nelogiška būtų atsakyti, juk niekas neprašo žmogaus to, ko jis negali padaryti“, – sako siuvėja.
Darbas buvo ilgas ir sudėtingas. Siuvo apie tris mėnesius, bet su pertraukom – tuo pačiu spėjo sudalyvauti odos simpoziume. Konkretaus termino nebuvo, užsakovė neskubino, bet baigiant visada pritrūksta laiko: net svoris siuvėjai ėmė kristi, kai reikėjo „užraityti visus galus“.
„Buvo iššūkių, reikėjo atrasti, kaip ką padaryti. Pavyzdžiui, prisiūti virvelę. Kas siuvęs mašina, supranta, kaip tai sudėtinga, virvelė po kojele vartosi. Buvau panikoje. Tos virvelės buvo apie 30 metrų. Jei viską rankomis!? Pavyko prisiūti mašina. Karūna – beveik viskas rankomis: juostelės, karoliukai. Dviejų dienų darbas, nors nėra ką parodyti. Į kiekvieną akytę po dygsnį, ir ne bet kaip“, – prisimena sunkų darbą Romutė. Sunkų, bet įdomų, nes iššūkiai jai patinka. 
Renesansinės suknios premjera buvo Atsimainymo atlaiduose Vadžgiryje. Koncertas vyko bažnyčioje, Romutė irgi buvo pakviesta ir pristatyta. „Jausmas buvo tarsi eičiau į krikštynas, – prisimena moteris. – Vakaras, bažnyčioje prietema, tokia graži muzika, suknios puošnios... Ir toks geras jausmas, kad ir tu esi čia rankas prikišęs.“
Jeigu kas paprašytų, Romutė neabejodama vėl imtųsi sudėtingo darbo. Tai būtų dar vienas kūrybinis iššūkis moteriai, kuri prisipažįsta ir dabar, kaip vaikystėje, tebesanti namisėda ir labiausiai mėgstanti kūrybinius nutikimus.

Danutė Karopčikienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook