Balsavimas

Ar tenkina požeminių šiukšlių aikštelių įrengimo kokybė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Laimės pamatas – atsakomybė už artimuosius

Laimės pamatas – atsakomybė už artimuosius (0)

2014-03-01

Kokias atsakingas pareigas beatliktum, darbas negali atimti iš žmogaus gyvenimo. Tokį išminties pavyzdį savo trims vaikams nuolat rodo Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Jurbarko rajono biuro ekonomikos konsultantė Ramutė Mockevičienė ir Tauragės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Mokestinių prievolių skyriaus Jurbarko poskyrio vedėjas Skirmantas Mockevičius. Išskirtine šią šeimą daro gražūs tarpusavio santykiai, kartų bendravimas, ryšys su žeme ir nuo vaikystės išugdyta meilė muzikai.

Pomėgis – kartų tradicija

Kas nematė S. Mockevičiaus dirbančio valdiškame kabinete, galėtų manyti jį esant muzikantu. Su tautiniais drabužiais ir su smuiku rankose ant scenos Skirmantas niekuo nesiskiria nuo profesionalų. Dar visai neseniai koncertuose draugiją jam palaikydavo ir Gabija su Monika. Abi dukros, kaip ir tėtis, Antano Sodeikos meno mokykloje baigė mokytojo Kęstučio Vasiliausko smuiko klasę. Rokas mokėsi groti saksofonu, visi trys dainavo, o jauniausioji dar tebedainuoja Danutės Lapienės vadovaujamuose choruose.
Mokytojai tikina Mockevičių vaikus turint neįtikėtinai gerą klausą ir ypatingus gabumus muzikai, tačiau nė vienas jų nepasiryžo valgyti muzikanto duonos. Monika ir Rokas studijuoja mediciną Sveikatos mokslų universitete, apie tą patį svajoja ir gimnazistė Gabija.
Muzika Mockevičių šeimoje iš kartos į kartą perduodama kaip tradicija. Abu Skirmanto seneliai buvo muzikantai. Smuiku grojęs Juozas Mockevičius, mokydamasis mokytojų kursuose Vilkaviškio „Žibučio“ gimnazijoje, subūrė orkestrą. Caro kariuomenėje ir kunigaikščio Ilarijono Vasilčikovo dvaro orkestre klarnetu grojo ir Skirmanto mamos tėtis Kazys Kriaučiūnas.
„Iš jų ta mano muzika, ir iš mamos, kuri Smalininkų vaikų darželyje penkiasdešimt metų dirbo muzikos vadove. Nuo pat mažens mane į repeticijas vesdavosi. Dvynys brolis Mindaugas groja birbyne, sesuo – akordeonu, todėl mūsų šeimos šventės visada būna smagios – turime nuosavą orkestrą“, – su šypsena apie savo šeimos muzikavimo tradicijas pasakojo Skirmantas.

Galimybė pamatyti pasaulio

Nuo vaikystės įpratęs dalyvauti koncertuose, kviečiamas groti S. Mockevičius niekada neatsisako. Pasak jo, Jurbarke labai trūksta smuikininkų – baigę meno mokyklą beveik visi išvažiuoja mokytis ir gyventi į didžiuosius šalies miestus. O Skirmantui groti liaudiškoje kapeloje „Mituva“ patinka, todėl vakarais jis ima smuiką ir skuba į repeticijas.
Koncertai su liaudiška kapela „Mituva“, kelionės su tautinių šokių ansambliu „Veliuonietis“ subūrė neišskiriamą bendraminčių būrį, su kuriuo Mockevičiai apvažiavo pusę Europos. Ypač įsiminė Ispanijoje, Belgijoje, Danijoje vykusios „Europiados“, kuriose susirinko įvairiaspalvė pasaulio minia ir per trumpą laiką buvo galima pamatyti ir pažinti labai daug pasaulio kultūrų.
Su Antano Sodeikos meno mokyklos ir Antano Giedraičio–Giedriaus gimnazijos „Saulės“ choru kasmet į užsienį koncertuoti išvažiuoja ir Mockevičių vaikai. Bet smagiausia, pasak Skirmanto, savo namuose priimti į Jurbarką atvažiuojančius jaunuosius dainininkus. Jei kam atrodo, kad užsieniečiams reikia prabangių kambarių ir atskirų vonių, tai Mockevičiai įsitikino, kad atvykstantiems vaikams labiausiai reikia nuoširdaus bendravimo.

Muzikantais tapti nepanoro

Muzika, pasak Skirmanto, ne tik daug malonumų suteikiantis pomėgis, bet ir visokeriopai naudinga veikla. Ne be reikalo visi japonų vaikai lanko meno pamokas, Kinijoje didžioji dauguma moksleivių išmoksta groti smuiku. Rytų šalyse atlikti tyrimai patvirtino, kad iš pirštų galų į smegenis perduodami nerviniai impulsai lavina loginį mąstymą.
Skirmantas mano, kad tai šimteriopai kompensuoja repeticijoms ir koncertams sugaištą laiką. Tikriausiai dėl to, negailėdamas laisvų vakarų, jis keturis mėnesius Roką vežiojo į operos solisto Liudo Mikalausko vadovaujamo Tauragės „Ugninio“ choro repeticijas ir filmavimus.
„Sūnui tai davė neįkainojamų dainavimo pamokų, solinės patirties, supratimo, koks yra atlikėjo gyvenimo tempas. Niekada neklausėme vaikų, kodėl jie nenori tapti muzikantais – kiekvienas pats turi pasirinkti savo gyvenimo kelią, bet džiaugiamės, kad išvykę studijuoti abu vyresnieji neišsižadėjo šio pomėgio“, – tikina Ramutė. Rokas dainuoja Sveikatos mokslų universiteto studentų chore „Neris“, Monika muzikuoja universiteto liaudiškoje kapeloje.
Neseniai Skirmantas su abiem dukrom grojo mokytojo K. Vasiliausko jubiliejiniame koncerte. „Buvo nepaprastai smagu, nes labai seniai begrojome kartu su savo mokytoju. K. Vasiliausko dėka ne tik išlavinta mūsų klausa – kiekvienoje pamokoje nuoširdžiai bendraudami su mokytoju perėmėme ir jo pasaulėjautą“, – džiaugėsi Skirmantas.
Kartu su anyta šio koncerto klausiusi Ramutė išgyveno ne mažesnį jaudulį kaip ir ant scenos stovinti jos šeima. „Savų klausytis labai malonu, bet tikrai nelengva. Užtat mes visuose renginiuose esame kartu“, – pripažįsta du dešimtmečius beveik į visus koncertus vyrą ir vaikus lydinti moteris.

Geriausias poilsis – sode

Nei į Egiptą, nei į Turkiją atostogauti Mockevičiai nevažiuoja. Jų savaitgaliai skirti tėvams, o laisvi vakarai – sodui prie Mituvos užtvankos.
Smukučiuose įsigyti sodą buvo Skirmanto sumanymas. „Nepritariau tam, nes visada maniau, kad mums užtenka kaimo – pas tėvus, gyvenančius vienkiemyje už Vadžgirio, praleidžiame beveik visus savaitgalius. Bet Skirmantas mane įtikino, kad daržų ravėti nereikės – užsės veją, pasimaudę galėsime poilsiauti“, – pasakojo Ramutė.
Žmonos prisiminimai Skirmantui kelia juoką. Kasmet lysvelės ilgėjo, platėjo, todėl pavasarį neišvengiamai vyksta derybos dėl kiekvieno papildomo metro daržo. Mockevičiai sako, kad sode smagu net tada, kai lyja.
„Vasarą važiuojame ten kiekvieną vakarą. Maudomės užtvankoje, tuo pačiu ir pomidorus palaistome, ir vieną kitą žolę iš lysvės išrauname. Kol maži buvo, kiekvieną vasarą kaime pas mano tėvelius atostogaudami vaikai įprato daržus ravėti. Sodas dabar mums visiems palaiko ryšį su žeme“, – pripažįsta Ramutė, kasmet su dukromis pasėjanti vis daugiau retų daržovių ir prieskoninių augalų.
Poreikis užsiauginti daržovių išaugo dar ir dėl to, kad susidomėję sveika mityba Mockevičių studentai Kaune patys gamina maistą. Laukdama jų grįžtant Ramutė verda troškinį su daug daržovių, o šventėms orkaitėje kepa žuvį. Kai mama užsiėmusi, virtuvėje šeimininkauja abi dukros.
Tačiau kartais visos trys šeimininkės virtuvę užleidžia tėtei. Jis vienintelis šiuose namuose raugia kopūstus. Supjausto porą didelių galvų, sumaigo rankomis, sutarkuoja keletą morkų, užbarsto saują kmynų ir šiek tiek cukraus ir užpila nesūriu druskos tirpalu. Šiltoje virtuvėje kaskart pamaišomi kopūstai įrūgsta per tris dienas.
Skirmantas tvirtina, kad skaniausi – savame sode pačių užauginti kopūstai, tačiau tiek, kad užtektų visai žiemai, jų nepasodina, todėl tenka pirkti.

Santykių pagrindas – atsakomybė

Ramutė sako, kad Skirmantas ne kartą turėjo galimybių siekti karjeros, tačiau dėl to būtų reikėję išvažiuoti iš Jurbarko. „Visada buvome prisirišę prie savo tėvų, jautėmės už juos atsakingi“, – neslepia moteris.
Atsakomybės Mockevičiai nuo mažens mokė ir savo vaikus, dėl to ramia širdimi dukras išleidžia į bendraamžių vakarėlį, nebijo, kad išvažiavusiems iš namų studentams prireiks abejotinų pramogų. Pasak Ramutės, šeimą suartina abipusis pasitikėjimas, be kurio nebūtų namų traukos ir šilto bendravimo.
„Mūsų vaikai viską pasiekia darbu, po  žingsnelį stumdamiesi į priekį. Kartais man jų pagailsta, kad turi taip sunkiai mokytis, bet jie patys pasirinko tokį kelią“, – sakė moteris, nesibaiminanti, kad medicinos studijos jos vaikams gali būti per sunkios.
Darbštumo Mockevičių vaikai  išmoko dar tada, kai vasaras leisdavo pas senelius vienkiemyje  prie Vadžgirio. Ramutės mama, dešimties metų išėjusi mokytis amato, vienintelė iš kelių  gizelių tapo siuvėja.  Ji viską mokėjo – ir austi, ir megzti, ir šeimininkauti pobūviuose. Jos rankose vis dar gimsta mieliausi rankdarbiai, o prieš keletą metų močiutė pradžiugino Moniką išleistuvių suknia.
Senelis Alfonsas irgi nemoka sėdėti rankas sudėjęs. Žiemą, kai laukuose tvyro ramybė, jis drožia šaukštus. Rokas iš senelio paveldėjo ne tik inžinerinį mąstymą, bet ir atkaklumą.
Visos Mockevičių svajonės dabar siejamos su vaikais. Didžiausia – kad liktų gyventi Lietuvoje. Vienuoliktokė Gabija tvirtina, kad jai smagiausia būtų įsikurti Jurbarke. Nė vieno renginio nepraleidžianti mergina į gyvenimą žiūri tėvų akimis ir tvirtina, kad jų šeimai čia visada buvo gera.

Daiva Bartkienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook