Balsavimas

Ar pritartumėte Vidos Rekešienės ir Dariaus Juodaičio grįžimui į rajono politiką?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Mama ir dukra – apžavėtos rankdarbių

Mama ir dukra – apžavėtos rankdarbių (0)

2016-01-30

Smalininkietės Daiva Staniulienė ir Aura Varnienė – mama ir dukra, abi sugebančios ir nepaprastai mėgstančios didelio kruopštumo reikalaujančius rankdarbius. Tik, skirtingai nei mama, kuri nė minties neturi įkainoti savo siuvinėtus paveikslus, Aura neabejoja, kad žaislų nėrimas, kai paaugins vaikus, taps ne tik jos pomėgiu, bet ir darbu.

Nė dienos be siuvinio

„Būčiau žinojusi, kad taip smagu, būčiau seniai pradėjusi“, – sako D. Staniulienė, savo namus puošianti pačios siuvinėtais paveikslais. Pradėjo prieš trejus metus – internete susirado paveikslo schemą, nusipirko siūlų ir specialios drobės, vadinamos kanva. Pradėjo nuo sudėtingo ir figūrų, ir spalvų bei atspalvių požiūriu paveikslo „Mergaitė su flamingais“. Nors išsiuvinėti užtrunka laiko, dabar namuose jau kabo devyni dideli ir keletas mažyčių paveiksliukų.
Prieš tai Daiva mezgė. „Megzti paprasčiau. Mezgiau visą gyvenimą, bet kai pradėjau siuvinėti, mezgimas – į šoną. Megztiniai, suknelės – kiek čia juos nešioji, atsibosta. Paveikslai naudingiau – dar ir vaikams paliks“, – sako moteris. Tiesa, ir užsikrėtusi siuvinėjimu ji numezgė dar dvi sukneles – iš tų pačių siuvinėjimo siūlų, sau ir dukrai. Pasipuošė abi gal po kartą ir – padėjo į spintą.
O siuvinėjimo nepadėjo. Naujausią – didelį fraktalinį paveikslą siuvinėja jau visus metus ir užbaigs dar tik po kokio mėnesio. Pasak Daivos, kasdien reikia paimti, jei nori padaryti, juolab kad vienos dienos darbo, net kai prie jo pasėdi kelias valandas, beveik nematyti. Net važiuodama atostogauti į Portugaliją Daiva vežėsi ir savo siuvinį.
Paveikslų siuvinėjimas nėra toks jau lengvas darbas – reikia nepaprasto kruopštumo, kantrybės, vargsta akys siuvinėjant smulkiu kryželiu itin plonu siūlu. Bet tai labai malonus užsiėmimas, todėl Daivai valandos su siuviniu neprailgsta. Galima įsijungti televizorių, bet akys, pasak jos, vis tiek bus įsmeigtos į siuvinį.
Suklydusi siuvinėdama yra du kartus – Daiva prisimena tiksliai, nes atardyti kryžiukus užtrunka ilgiau negu išsiuvinėti. „Gal kitas ir nepastebėtų, nes suklydau tik atspalvį, bet aš žinau ir turiu atardyti“, – sako siuvinėtoja.
Iš kur Daiva tokia kruopštukė? „Turbūt iš prigimties. Bet mano mama gyvenime nėra mezgusi, nemoka net akių ant virbalų uždėti. Megzti išmokau mokykloje – ir kojines, ir visa kita mus mokė. Bet dabar gal nebemoko? Kai bendrabuty (Daiva dirba moksleivių bendrabutyje budėtoja – red. pastaba) mergaitės guodžiasi, kad nėra ką veikti, pasiūlau joms megzti, o jos sako: nemokam“, – pasakoja moteris.
Bet visko galima išmokti, jei tik nori – taip galvoja ne tik D. Staniulienė, bet ir jos dukra Aura.

Nerti žaisliukai – ne tik saviems vaikams

Nors megzti ir nerti išmoko pati, Aura neabejoja, kad kūrybiškumą ir norą kažką gražaus dirbinėti paveldėjo iš kruopščiosios mamos ir iš tėčio, kuris mokykloje labai gražiai piešė ir viską moka padaryti labai dailiai.
A. Varnienė dabar augina vaikučius. Keturmetis Tautvydas jau lanko darželį, o Frėjai netrukus sueis dveji metukai, ir Aura jau žino, ką veiks pasibaigus motinystės atostogoms. Moteris neabejoja, kad tokiu darbu jai taps minkštų nertų žaisliukų gaminimas – ji tai jau moka ir daro su pasimėgavimu.
Kai jauna šeima gyveno Vilniuje, Aura dirbo buhaltere, nes yra įgijusi šią specialybę, tačiau nori kūrybiškesnio darbo ir kad pati būtų padėties šeimininkė – nesuvaržyta nei darbo valandų, nei vietos, galinti įgyvendinti savo idėjas. Ji moka ir megzti, ir nerti, yra dariusi papuošalus, turi išsisiuvinėjusi paveiksliukų, o vienas – tapytas – kabo tėvų namuose. Tačiau nieko nėra mielesnio, kaip nerti žaisliukus.
Gaminti žaisliukus Aurą paskatino sūnaus gimimas. „Kai gimė Tautvydas, norėjosi ko nors unikalaus, ne parduotuvinių žaislų. Ir ekologija tada buvo labai svarbu, todėl nusprendžiau numegzti jam žaisliukų. Esu išsaugojusi tą pirmąjį žaislą – avinuką, – pasakoja Aura, o mažoji Frėja tuoj pasičiumpa ir džiaugiasi mamos nertu žaisliuku. – Man taip patiko nerti! O žaisliukai patinka vaikams.“
Žaislų Aura jau prinėrusi daugybę, jie patinka ne tik saviems, bet ir draugių vaikams. „Tik mamos kartais gaili jiems duoti, pasideda kaip suvenyrą“, – šypsosi moteris, daug pagyrų sulaukianti ir iš internautų, nes savo pagamintų žaisliukų nuotraukas deda į Facebook profilį „Beloved Toys“.
Kol kas gaminti žaisliukus Aura gali tik ilgais vakarais, kai vaikai užmiega, ir tas užsiėmimas ją taip įtraukia, kad beneriant laikrodžio rodyklė neretai persirita gerokai per pusiaunaktį.
„Vienodų nedarau – neįdomu, nekopijuoju, noriu pati kurti“, – sako moteris, ant lentynėlės surikiavusi naują žaisliukų kolekciją. Kiškutis, meškiukas, varlytė, kačiukas, beždžionėlė, arkliukas, lėlytė – spalvingi, bet ne rėkiančių spalvų, minkštučiukai, linksmi ir tarsi gyvi žiūri pačios mezgėjos nudažytomis akytėmis. Neabejotina, kad kiekvienas vaikas apsidžiaugtų tokį gavęs ir norėtų iškart visų.
Išskirtinė gražiųjų Auros žaislų savybė – ekologiškumas. Moteris juos neria iš itin kokybiškų ekologiškų medvilninių siūlų ir naudoja ekologišką kamšalą. Tokių žaislų ir savikaina, ir kaina nemaža, bet to ir vertas kokybiškas rankų darbas.
Dėl vaikų – nes jiems geriau augti arčiau gamtos – iš sostinės į gimtinę sugrįžusiai A. Varnienei nekyla klausimas, ką veikti mažame miestelyje, kur nėra darbo: galima ir pačiam susigalvoti, kuo užsiimti.
„Svajonės pildosi – man patinka kurti, o idėjų galvoje labai daug, turiu užsirašyti, kad nepamirščiau kurios nors įgyvendinti“, – sako Aura.

Danutė Karopčikienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook