Balsavimas

Ar pritartumėte Vidos Rekešienės ir Dariaus Juodaičio grįžimui į rajono politiką?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Mano gyvenimas – ten, kur dainuoja širdis

Mano gyvenimas – ten, kur dainuoja širdis (0)

2016-04-27

Šiandien minint Medicinos darbuotojų dieną į šventinį vakarą parodų ir koncertų salėje susirinks gausi medikų bendruomenė. Lietuvos gydytojų sąjungos Jurbarko filialas apdovanoti ženklu „Už nuopelnus Jurbarko kraštui“ teikė labiausiai nusipelniusius gydytojus. Viena jų – daugiau kaip pusšimtį metų Jurbarko ligoninėje dirbanti terapeutė Elena Janušienė.

Kelias į Jurbarką

Prieš 54 metus jauna gydytoja atvyko į Jurbarką. Šį birželį aštuoniasdešimtmetį švesianti E. Janušienė dabar vadovauja Jurbarko ligoninės palaikomojo gydymo ir slaugos skyriui. Gyvenimo kelias, atvedęs ją į miestą prie Nemuno, nebuvo tiesus ir lengvas.
Jos tėveliai Kavaliūnai turėjo gražų 36 ha ūkį Ukmergės rajone. Elena augo apsupta šešių brolių ir seserų. Mergaitei buvo 13 metų, kai šeimą ištrėmė į Sibirą be teisės sugrįžti.
Energinga mergaičiukė labai mėgo sportą ir planavo pasekti sesers – nemažai pasiekusios tinklininkės pėdomis. Tik gražias ateities svajones aptemdė liga – Elena susirgo kaulų tuberkulioze.
„Puikiai atsimenu palatą Sibiro ligoninėje, kurioje, be manęs, iki pusės sugipsuotos gulėjo dar 14 mergaičių“, – skausmo ir liūdesio pilnas dienas prisimena gydytoja ir dėkoja likimui, kad liga nepaliko pėdsakų ir ji visiškai pasveiko, nors kitos mergaitės liko luošos.
Pusantrų metų gipse! Ištverti buvo labai sunku, tačiau mergaitei užteko laiko pastebėti, koks įdomus yra mediko darbas. Nuo tada jos nepaliko svajonė tapti gydytoja.
Šeima stengėsi grįžti į Lietuvą. Po penkerių metų tremties Kavaliūnai buvo reabilituoti. Savo gražiosios sodybos, žinoma, neberado – namas buvo nukeltas, išvežtas į Ukmergę ir pastatytas iš naujo. Šeima buvo išblaškyta po visą Lietuvą. Elena apsistojo Klaipėdoje pas seserį.
Rusų kalbą puikiai Sibire išmokusi aštuoniolikmetė ėmė mokytis rusų mokykloje – čia vidurinį mokslą galėjai baigti per 10 metų, o lietuviškoje būtų tekę mokytis 12, o Elena ir taip buvo atsilikusi nuo mokslų.
Gabi mergina kibo į mokslus. Lenočka šaukiamos moksleivės rašinius rusų kalba mokytoja skaitydavo visai klasei. Mokyklą baigusi sidabro medaliu Elena įstojo į Kauno medicinos institutą.
„Mokytis teko nemažai, bet mokslai nebuvo labai sunkūs“, – prisimena medikė.
1962 metais Elena baigė institutą „raudonu“ diplomu. Jai siūlė pasilikti dirbti institute, tačiau jauna medikė buvo pilna idealizmo ir nusprendė vykti į provinciją. Dvidešimčiai pačių geriausių studentų buvo sudaryta galimybė pasirinkti paskyrimo vietą.
„Tėvai gyveno Kaune, o miestas prie Nemuno pasirodė labai gražus, tad atvykau į Jurbarką“, – darbo pradžią prisimena E. Janušienė.

Įdomiausia – diagnozuoti

Jurbarke Elena ištekėjo, apsigyveno pas uošvius, gimė vaikai.
Ne taip sklandžiai iš pradžių klostėsi darbiniai reikalai. Į Jurbarką atvykusi jaunoji medikė pažadėtos terapeutės vietos neberado – ten jau dirbo kita gydytoja. Tuometinis vyr. gydytojas Juozas Malinauskas Elenai pasiūlė darbą Viešvilėje, tačiau instituto dėstytojai, su kuriais bendravo, liepė jokiu būdu ten nevažiuoti – jaunai medikei miestelyje, kuriame buvo įsikūrusios kareivinės, buvo nesaugu.
Elena pradėjo dirbti Jurbarko ambulatorijoje. „50-60 pacientų per dieną, už durų gyva eilė, ir taip – penkerius metus“, – sunkią darbo pradžią atsimena gydytoja.
Po penkerių metų medikei, kuri dirbo Vidaus ligų skyriuje, išėjus motinystės atostogų, šią vietą gavo Elena. Ji tapo šio skyriaus vedėja ir šiose pareigose dirbo beveik 25 metus. Vėliau liko skyriuje dirbti gydytoja terapeute.
Nuo 2011 metų E. Janušienė dirba Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriuje. Nuo šių metų pradžios gydytoja šiam skyriui vadovauja ir viena rūpinasi penkiomis dešimtimis pacientų.
Džiaugsmą medikė patyrė dirbdama terapeute: „Darbas Vidaus ligų skyriuje buvo įdomiausias. Man patiko dinamika, tai, kad tekdavo nustatyti diagnozę. O koks džiaugsmas būdavo, kai jas patvirtindavo ir medikai Kaune!“
Pasak E. Janušienės, buvo labai įdomu stebėti patoanatomo atliekamus tyrimus – tada skrodimus darydavo beveik visiems mirusiesiems.
„Matydavai visą žmogaus anatomiją, ligų pasekmes. Tai padėdavo tobulėti, kelti kvalifikaciją“, – sako gydytoja, vienintelį kartą nualpusi studijų laikais, kai pirmą kartą apsilankė operacinėje.
E. Janušienė dirbo su internais, išugdė ne vieną gydytojų kartą. Jai patiko pedagoginis darbas, galimybė išmokyti jauną žmogų, pasidalyti patirtimi. Ji ir pati mokėsi visą gyvenimą.

Permainos

„Per gausybę tyrimų pradedame nematyti žmogaus“, – sako medikė.
Medicina greit tobulėja – atsiranda naujų tyrimo ir gydymo metodų, medikamentų ir priemonių. Visa tai padeda žmonėms ilgiau gyventi, greičiau pasveikti, tačiau vienas svarbiausių, E. Janušienės manymu, ligos nustatymo būdų – išsamus pokalbis su pacientu.
Ligos, pasak gydytojos, nelabai pasikeitė – vyrauja širdies, plaučių, kraujotakos ligos, tik onkologinių susirgimų labai padaugėjo.
Gydytoja mano, kad anksčiau pacientai buvo paprastesni, o dabar tapo labai reiklūs, piktesni. Tik vienas dalykas nesikeičia: „pats sunkiausias ligonis nori gyventi“.

Laikas sau

Netrukus gražaus jubiliejaus sulauksianti medikė pati sveikata nesiskundžia. Energijos nestokojanti moteris turi gerus genus – jos močiutė išgyveno iki 100 metų.
„Esu didelė miegalė. Valgau viską. Galvoju, kad maistas turi būti įvairus“, – sako E. Janušienė.
Gyvenimas Elenos nelepino – pirmojo vyro neteko dar visai jauna, prieš kelerius metus palaidojo ir antrąjį, neteko ir trisdešimties nesulaukusio sūnaus.
„Nelengvas buvo našlės gyvenimas. Auginau du sūnus“, – senus laikus mena medikė. Sūnūs padovanojo keturis anūkus – tris mergaites ir jauniausią keturiolikmetį berniuką.
„Anūkės visas atostogas praleisdavo pas mane. Sekiau pasakas, dainavau, nors esu visiškai be klausos“, – juokiasi Elena, prisiminusi smagias dienas su mergaitėmis. Dabar jos jau suaugusios – dvi tapo medikėmis, kaip močiutė, viena pasuko į verslą.
E. Janušienė jau turtinga ir trimis proanūkiais – vos per metukus persiritusiais Domu ir Lukne bei šešiamečiu Ugniumi.
Laisvu laiku gydytoja mėgsta triūsti sode, darže, šiltnamyje augina daržoves. Tamsiuoju metų laiku dažnai palinksta prie knygos ar įsijungia televizorių.
„Nei mezgu, nei kepu, nei saviveiklose dalyvauju“, – sako Elena, pripažįstanti, kad yra vienišė. Nuo jaunystės šalia – dvi draugės medikės, ir užtenka.
Prasmingiausios dienos bėga darbe. E. Janušienė prisimena vieno savo mokytojo žodžius, kad gydytojas į pensiją išeiti negali – jis turi dirbti, kol plaka širdis.
„Kitokio savo gyvenimo neįsivaizduoju“, – sako Elena, dėkojanti už galimybę būti ten, kur dainuoja širdis.

Jūratė Stanaitienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook