Balsavimas

Ar jaučiatės Jurbarke saugiai?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Meniškoje sieloje – troškimas varžytis

Meniškoje sieloje – troškimas varžytis (0)

2016-03-31

Kai į nuošalų kaimą atvyksta naujas gyventojas, visiems tampa smalsu. Dar įdomiau, jei tai jaunas žmogus. O jei naujokas ne toks kaip visi – „prie meno“, tai tampa dideliu įvykiu bendruomenei.

Išėjo į žmones

Tokį smalsumą sukėlė ir Onutė Lebrikaitė-Buitkienė, įsikūrusi Sniegoniškės kaime. Vos 28 metų moteris beveik prieš ketverius metus atitekėjo į Jurbarko kraštą. Netrukus Eržvilko seniūnijos gyventojai suprato, kad atvyko šviesus, talentingas žmogus.
Kovo pradžioje naujoje ir šviesioje Eržvilko bibliotekoje atidaryta O. Buitkienės tapybos darbų paroda „Teptuko prisilietimas“. Pasak bibliotekininkės Nijolės Bertulienės, tai pirmoji paroda šioje erdvėje, tačiau tikrai ne paskutinė. O tai, kad darbus eksponuoja savas žmogus – iš to paties krašto, tik smagiau.
Parodos iniciatorė buvo Jurbarko viešosios bibliotekos Lybiškių skyriaus bibliotekininkė Laima Keterienė, O. Buitkienės kaimynė.
„Idėja parodyti, koks talentas gyvena kaime, kilo seniai. Pradėsime nuo šios parodos ir eisime toliau – į kitas erdves“, – sakė L. Keterienė.
Į parodos atidarymą atėjo Onutės pažįstami, meną mylintys eržvilkiškiai, gimnazijos moksleiviai. Eržvilko seniūnas Gintaras Kasputis pažadėjo pasirūpinti galimybe jos darbus eksponuoti Seime.

Mintys gyvena paveiksluose

Parodoje eksponuojami 24 Onutės paveikslai. Seniausiam – ketveri metai, naujausio – tik spėjo nudžiūti dažai.
„Per pastaruosius metus nutapiau tik du paveikslus, nes pritrūkau laiko“, – sako dailininkė, auginanti greit trejų sulauksiantį sūnelį Tomuką.
Onutės paveiksluose labai daug gamtos, tapytos ir iš natūros, ir iš vaizduotės. Taip pat – portretų. Menininkė savo paveikslų nuotraukas talpina „Facebook“ paskyroje, todėl neretai sulaukia užsakymų, paveikslų ar portretų pageidauja draugai, pažįstami.
„Portretus piešiu iš nuotraukų“, – sako Onutė. Parodoje eksponuojamas šeimos portretas, kuris tuoj iškeliaus į Airiją, iš drobės žvelgia draugų šeima, šypsosi sūnelis ir pati autorė su vyru savo vestuvių dieną.
O. Buitkienė piešia akriliniais, aliejiniais dažais, pieštuku, reljefą išgauna statybiniu glaistu arba papjė mašė technika. Tapo ant drobės.
„Piešiu, kai Tomukas eina pietų pogulio arba naktį, nors smagiausia piešti šviečiant saulei“, – sako menininkė. Vyras dažnai paklausia, ar ji nepavargsta, bet tapymas Onutei – atsipalaidavimas ir poilsis.
Onutė piešia tai, ką sugalvoja. Sumanė, kad reikia namie paveikslo, ir gimė didelio formato darbas su trimis medžiais ir upe.
Nusprendusi, kad sūneliui praverstų angelas sargas, nutapė ir pakabino Tomukui virš lovos.
Minčių nesuvaldysi – jos ateina ir lieka paveiksluose. Iš ramių spalvų paveikslų išsiskiria dvi ryškiaspalvės drobės – aguonų ir gėlių mergaitės, virstančios angelais – tokia nuotaika ir spalvotos mintys! O „Laimės katinas“ atsirado, nes dailininkė turėjo siaurą drobę, kuri labiausiai tiko katino siluetui.
„Galėčiau nupiešti viską, ko pageidauja užsakovas“, – sako O. Buitkienė, išdovanojusi, pardavusi nemažai paveikslų. Gyventi iš tapybos nepavyktų – paveikslai nebrangūs, kelios dešimtys eurų, o priemonės kainuoja nepigiai.
Pasak menininkės, neparduotų tik savo šeimos portretų, o visa kita galima nupiešti iš naujo. Minčių niekada nepritrūksta.

Su menu nuo mažens

Gimė Onutė Raseiniuose, bet save atsimena jau Tauragės rajono Kunigiškių kaime. Ji tikriausiai turėjo tapti menininke, nes jos mama – dailės mokytoja. Mergaitė nuo mažens jautė trauką meniškiems dalykams. Ji piešė, nėrė, pynė iš vytelių, siuvinėjo. Visada jautė šeimos, mokytojų palaikymą, todėl nebijojo rodyti savo darbus, dalyvauti konkursuose.
„Man patinka dalyvauti konkursuose, varžytis. Patinka pasitikrinti, ar tobulėju, palyginti save su kitais“, – sako Onutė, ir dabar nevengianti įvairių varžytuvių. Ir jai sekėsi. Dažniausiai užimdavo prizines vietas – namuose gausybė diplomų ir apdovanojimų.
„Buvau mokytojos vaikas. Klasiokai sakydavo, kad visko pasiekiu tik dėl giminystės ir ryšių“, – vaikystės nuoskaudas prisimena dailininkė, bet tokios kalbos tik vertė tobulėti ir siekti dar daugiau.
Kaime gyvenusi mergina visada žinojo, kad gyvenimą susies su menu, tačiau nevengė ir kitų sričių. Tauragės profesinio rengimo centre įgijo virėjo-barmeno profesiją. Net šešias vasaras dirbo Palangos kavinėse. Ir namuose mėgsta pastovėti prie viryklės, palepina šeimą pyragais.
„Maisto gaminimas – dar vienas atsipalaidavimo būdas. Jei tik yra iš ko, ir prie puodų gali užsiimti kūryba“, – šypsosi moteris.
Vėliau O. Buitkienė Šiaulių universiteto Menų fakultete studijavo dailės ir technologijų specialybę. Dirbo mokykloje, kol meilė atvedė į Sniegoniškes.
Onutė įvairiais gyvenimo laikotarpiais pasinerdavo į skirtingas meno rūšis: iš vytelių pynė krepšelius, sutažo technika gamino papuošalus, nėrė servetėles, sukneles. Dar vienas mielas užsiėmimas – siuvinėti pilnuoju būdu arba grandinėlės dygsniu. Turi nemažai šia technika atliktų darbų, paveikslų, tačiau dabar šio užsiėmimo vengia, kad judriam mažyliui nepatektų į rankas adatos.
Užgrūdinta konkursų Onutė nebijojo ir parodų. Nemažai jų buvo – ir Tauragėje, ir Kaune, todėl paroda Eržvilke ypatingo jaudulio nekėlė, tik buvo smalsu, kaip priims darbus naujieji pažįstami ir kaimynai.

Valdo žodį

Ne tik įvairūs rankdarbiai ir menai pavaldūs O. Buitkienės rankoms. Antroje klasėje parašiusi pirmą eilėraštį, ketvirtoje jau laimėjo konkursą Tauragės laikraštyje. Dešimtoje klasėje išleido poezijos knygelę „Vandenyno platybių gelmėje“.
Literatūrą moteris visada mėgo, rašydavo straipsnelius į laikraščius, ir dabar kilusias mintis užsirašo. Gal jos vėliau suguls į posmus – tylų vakarą, kai po darbų ilsėsis kūnas, o lovelėje šnopuos mažasis Tomukas.
Į Sniegoniškes Onutė važiavo žinodama, kad teks ūkininkauti. Šeima augina galvijus, plečia pienininkystės ūkį. Ne tik vyras paskendęs darbuose nuo ryto iki vakaro, Onutė irgi turi ką veikti.
„Sūnelis taip pat mėgsta piešti. Jau pilni sąsiuvinukai jo meno“, – džiaugiasi jauna mama. Tomas įsisuka ir į mamos dažus. Neseniai tėvelio gimtadieniui tapė pirmąjį paveikslą ant drobės. Ir jam puikiai pavyko!
Ar nenuobodu jaunai menininkei kaime?
„Nuobodu gali būti tik mieste. Kaime – daug darbų ir užsiėmimų“, – šypsosi Onutė, nuo ruošos pavagianti laiko savo meniškiems užsiėmimams.
Paroda Eržvilke jau baigėsi. Onutės paveikslai greit keliaus į Tauragę, o pati menininkė gaudys mintis pavasarėjančiose Sniegoniškių apylinkėse, mokys lieti akvareles sūnelį, gardžiais pyragais vaišins vyrą – šeima ir kūryba jai atneša tikrąją laimę.

Jūratė Stanaitienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook