Balsavimas

Ar miesto gatvės žiemą prižiūrimos tinkamai?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Milda – mama, neatsisakanti profesinių ambicijų

Milda – mama, neatsisakanti profesinių ambicijų (6)

2017-04-27

Matas, Liepa ir Lukas – Mildos Balčiuvienės gyvenimo centras…

Vadžgirietė Milda Balčiuvienė balandžio pradžioje turėjo didelį džiaugsmą: ji debiutavo Lietuvos kirpėjų ir grožio specialistų čempionate ir – užėmė pirmą vietą. Pirmiausia, pati sau įrodė, kad šalia svarbiausio – mamos – darbo gali siekti ir profesinio tobulėjimo. Kai turi gerą mokytoją, kai tave palaiko artimieji, kai pati labai nori – niekas nesustabdys. 

Visada – budėjimo režimu
Atviras Lietuvos kirpėjų ir grožio specialistų čempionatas – vienas iš tarptautinės grožio industrijos parodos „Pelenė“, 24 kartą vykusios Vilniaus „Litexpo“ centre, renginių. Netiesa, kad „Pelenė“ – tik sostinėse gyvenančioms moterims. 
Aplankiau Mildą, kad pasidalytų įspūdžiais, parodytų čempionės vardą atnešusį darbą – piešinį ant nagų plastikinių formelių – tipsų. Bet Milda ima pasakoti apie dabar jai svarbiausią – mamos – darbą ir pabrėžia, kad jis toks, iš kurio neišsidarbinsi. 
Milda – aštuonmečio Mato ir dvynių, kuriems po šešerius, Liepos ir Luko mama. Kaunietė, kartu su vyru Donatu nusprendusi gyventi ir vaikus auginti kaime. Besidžiaugianti mažo miestelio ramybe, saugumu. O galimybių, jei tiktai nori, ir sau, ir vaikams visada surasi. 
Savo vaikams Milda parinko Šimkaičių mokyklą ir darželį, ir yra patenkinta, nors tenka ne tik nuvežti ir parvežti, bet, anot jos, visada būti budėjimo režime. Vaikai gabūs, muzikuoja „Šebukuose“, daug kuo domisi. Ir gyventi Vadžgiryje – vienas malonumas. „Jau pavargstu nuvažiavusi į Kauną. Ten daug triukšmo, o man triukšmo užtenka ir nuo vaikų“, – prisipažįsta moteris. 
Balčiai savo vaikus augina kiek kitaip nei dauguma tėvų. „Mes su jais daug bendraujam, nors kartais pritrūksta to laiko, labai stengiamės. Mūsų vaikai negauna nei kompiuterio, nei telefono. Geriau bendrauti, skaityti knygas, vartyti vaikiškas enciklopedijas. Užtat vaikų neina užčiaupti – jie šneka ir klausinėja. Vienas juos mokome skaičiuoti angliškai, kitas – rusiškai...“, – pasakoja Milda. 
Betgi taip žymiai sunkiau – kai neduodi vaikui kompiuterio, turi jam atiduoti savo laiką. Kaip taip nusprendėte? – klausiu. „Labiau už buvo Donatas. Kol dar vaikų neturėjome, stebėjome, kaip tėvai susitvarko su savo vaikais. Prisimenu, kai laukiausi Matuko ir sėdėdama poliklinikoje prie kabineto matydavau mamas, kurios vaikų isterijas nuramindavo tik padavusios telefoną, galvojau: tikrai nenorėčiau būti jos vietoje, man būtų gėda, kad nemoku susitvarkyti su savo vaiku“, – pasakoja moteris. Kai laukėsi pirmagimio, Mildai buvo 23 metai. 
„Mūsų vaikai nėra auginami kaip armijoje, bet jie žino, ką galima, yra taisyklės – jie nepaims saldainio nuo stalo nepasiklausę, mes taip neleidžiame. Kai atvažiuoja draugai, per šventes vaikai irgi nėra dėmesio centre. Nors jie yra mūsų viso gyvenimo centre, mes dėl vaikų ir gyvename. Jei ne vaikai, mano diena būtų visai kitokia“, – sako M. Balčiuvienė.
Dabar gi Mildos rytas įsibėgėja gaminant trijulei pusryčius, ieškant pasimetusių kojinių, paskui veža į mokyklą, paskui parsiveža – ir sukasi diena su vaikais ir apie juos. „Su Matuku ritualas kas rytą – apsikabinti penkias minutes, nes jam to reikia. Taip prasideda jo diena“, – sako moteris, neabejojanti, kad net ir skuboje svarbiems dalykams laiko negali pritrūkti.
Paskatinta meistrės
„Aš turbūt dirbčiau – važiuočiau ar į Jurbarką, ar į kitą miestą, nes man patinka tas darbas“, – Milda kalba apie manikiūrininkės darbą. Nors yra baigusi dailės pedagogiką Kauno kolegijoje, mokytoja ji niekada nedirbo. Ir apskritai, pasak Mildos, auginant vaikus dirbti būtų sudėtinga, tam nėra jokių galimybių, ypač jei turėtum kur nors išvažiuoti. Tačiau ko nors naujo mokytis, profesiškai tobulėti – vaikai ne kliūtis. Todėl prieš keletą metų Milda sugalvojo pasimokyti pas kaunietę manikiūro meistrę Irmą Kasiukevičienę. 
„Kai paskambinusi dėl kursų paklausiau, kiek laiko man reikės mokytis, ji pasakė: kaip suprasti, kiek laiko? Kol padarysi gerai, tiek ir reikės laiko. Supratau, kad atradau žmogų, kuris, pirmiausia, neteršia savo vardo ir, ko besiimtų, viską daro aukščiausiu lygiu. Iš tokio žmogaus įdomu pasimokyti“, – sako vadžgirietė.
Todėl kai pernai liepą ta pati mokytoja pasiūlė dalyvauti nagų dailės konkurse, Milda žinojo, jog tai rimta. Nenorėjo atsisakyti, nors suprato, kad reikės labai daug ir ilgai ruoštis, važinėti į Kauną. 
„Kai esi viena su trim vaikais ir nori kažkur sudalyvauti, nėra taip paprasta – turi tėvus pajungti, ir draugus“, – sako Milda. Ypač ji džiaugiasi vyro palaikymu: nors Donatas dirba svetur, ir Milda žinojo, kad su visomis problemomis namie turės dorotis pati, mylimo žmogaus paskatinimas – labai reikalingas.  
Pagal savo skonį
Vadžgirietė M. Balčiuvienė kirpėjų ir grožio specialistų čempionate dalyvavo debiutančių kategorijoje, o kitąmet jau galės varžytis su meistrėmis. 
Darbo, kurį reikėjo paruošti konkursui, tema buvo „Pasirodymas“. „Mokytoja klausė, kokia pirma mintis šauna, ir kai pasakėme, liepė jas visas išbraukti – nes visoms šauna ta pati. Ieškoti kažko įdomesnio“, – pasakoja Milda. Iš begalės paveiksliukų ji išsirinko vaizduojantį keturis marionečių teatro artistus. Kai mokytoja patarė susirasti dar vieną, antram planui, Milda pasirinko uostą. Daugiaplanį vaizdą reikėjo perkelti ant tipsų. Kitaip sakant, nupiešti ant nagų. Galite įsivaizduoti, kokio dydžio tas piešinys!
„Išsidėliojau, susieskizavau. Dirbau septynis mėnesius – Kaune, pas meistrę, ir namie, užmigdžiusi vaikus“, – pasakoja Milda. Specialiais dažais ir neįspūdingai plonu teptuku ji nupiešė įspūdingą piešinį, preciziškai pavaizdavo detales – per langus matyti siluetai viduje esančių žmonių, gatvės iškaboje gali įžiūrėti veidą. 
Tačiau pamačiusi kitus konkursinius darbus (buvo 10 dalyvių), Milda susigūžė. „Galvojau, kad nėra jokių šansų. Kitų darbai buvo labai ryškūs, spalvoti, mano labai nublanko. Aš dariau pagal savo skonį, kaip man gražu, tačiau ryškumas apakina“, – sako moteris. 
Vertinimas buvo labai griežtas, o spalvos – tik vienas iš kriterijų. Vertinama ir nuotaika, ir skirtingų technikų panaudojimas – Mildos darbe jų labai daug. „Jūs irgi turbūt nepastebėjot, kiek čia nupiešta katinų?“ – klausė manęs Milda ir pasakojo, kad smulkiausios detalės jos piešinyje nustebino ir vertintojus. „Jie klausė mano vadovės: iš kur tu ją gavai? O ji atsakė, kad iš kaimo. Ar tai žmogaus statusą žemina, kad tu gyveni kaime? Nežemina!“ – tvirtina nepabūgusi gyventi kaime, bet neatsisakiusi profesinių ambicijų vadžgirietė.
Laimingi Vadžgiryje
„Kai laukiausi Matuko, abu su Donatu gyvenom dar Kaune, ir mano tėtis darė remontą, planavo, kur statysim lovytę. Sakau: ne, ne, ne! Stop tu su tom lovytėm! Važiuosim į kaimą, ten mūsų namai. Bet tėvai nesuvokė, kaip išėjus iš kaimo, galima atgal sugrįžti į kaimą“, – pasakoja Milda. Jai kaimas nėra svetimas: močiutė gyveno Girdžiuose, ir mama ten baigė mokyklą. O su Donatu susipažino šokiuose Vadžgiryje – jis jurbarkietis, bet jo močiutė čia dirbo pedagoge. 
Pasak Mildos, laimingas esi, kai susivoki, kokios yra tavo gyvenimo vertybės. Dabar jai svarbiausia – auginti vaikus. Bet ir pačiai augti. Moteris nejaučia nuoskaudos dėl savo profesinės karjeros, atvirkščiai – ji neabejoja, kad dirbs savo mėgiamą darbą, ir tam ruošiasi. „O jeigu ne manikiūrininkė, aš turiu dar bent kelis variantus, kur galėčiau ir norėčiau save realizuoti“, – sakė vadžgirietė.
Danutė Karopčikienė



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook