Balsavimas

Kas laimės antrąjį rinkimų į Seimą turą?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Namai, kuriuose niekada nebūna liūdna

Namai, kuriuose niekada nebūna liūdna (8)

2011-01-31

Dvidešimtmetė Aidos duktė Indrė namo iš Kauno grįžta kiekvieną savaitgalį – čia jos laukia mieli bičiuliai, mėgstantys abiem šeimos moterims įsitaisyti ant kelių. 

Jurbarkiečių Aidos ir Romo Bliundžiuvaičių namuose niekada nebūna liūdna. Po darbo dienos pavargusius šeimininkus prie durų džiaugsmingai pasitinka trys augintiniai. Bendraudama su savo mažaisiais draugais šeima net nepajunta, kaip atsikrato nuovargio, per dieną susikaupusios įtampos ir blogos nuotaikos. 

Jaukumą sukuria gyvūnai

Aida neslepia, kad yra naminė – geriausiai jaučiasi būdama namuose, todėl savo šeimos gyvenimą tvarko taip, kad būtent namuose visiems būtų gera ir jauku. Tačiau pasisvečiavus Bliundžiuvaičių namuose nekyla abejonių, kad jaukumas priklauso ne tik nuo šeimininkų – gerąją namų dvasią kuria ir saugo jų augintiniai. Žmonėms telieka prisitaikyti ir pamilti juos tokius, kokie yra.Kad ramybė yra didžiausias šių namų privalumas, patvirtina ir Aidos pomėgiai. Per dieną prie kompiuterio prasėdinti ir daug laiko darbui su dokumentais skirianti moteris atsipalaiduoja siuvinėdama, skaitydama knygas ir rūpindamasi savo mažaisiais numylėtiniais. Nei Romo, nei Aidos, nei jų dvidešimtmetės dukters Indrės niekas neįtikintų, kad katino ir dviejų šunų kompanija standartinei daugiabučio dėžutei per didelė. Tiesa, niekada anksčiau tiek daug gyvūnų šiuose namuose nebuvo, tačiau erdvioje svetainėje net ir trim nenuoramom nėra per ankšta. Aštuonerių metų egzotų veislės katinas Ugnius daug vietos nereikalauja – vienoje vietoje nenustygstančius savo kompanionus jis stebi nuo aukštos pagalvių krūvos. Katinas kaip koks namų karalius, į jį nukreiptos visų akys. Dviejų metų ši-cu veislės šuo Gučis yra tikrų tikriausia geroji namų dvasia: visus sutiks, su kiekvienu į svečius atėjusiu žmogum pasidžiaugs, prisitaikęs prie šono prisiglaus ir ranką lyžtelės. Kiekvienas šeimininkų draugas yra ir jo draugas. Vasarą kompaniją papildęs mažylis Jorkšyrų terjeras Hugas – kaip vaikas, krečiantis išdaigas ir nuolat siekiantis užkariauti tėvų dėmesį. „Abu su Romu nuo pat mažens namuose turėjome gyvūnų, todėl be galo juos mylime ir kitaip gyventi nemokėtume“, – prasitaria šeimininkė. 

Karalius ir kompromisai

Iš pradžių, pasak Aidos, buvo tik katinas. Persų veislės Elfas, parvežtas iš veislyno, dėl mėlyno kailio atspalvio buvo perkrikštytas Vosyliumi. Nors minkštam kaip pagalvėlė katinui meilės netrūko, kilmingo kraujo augintinis ilgai negyveno – nugaišo nuo įgimtų ligų. Pirkti kitą katiną buvo išsiruošta nedelsiant, nors Aida labiau pageidavo šuniuko. Lemiamą žodį tuomet tarė Romas.„Labai norėjau Jorkšyro terjero, kurio nereikia vedžioti į lauką, bet Romas pareiškė, kad madų mūsų namuose niekas nesivaikys“, – juokėsi Aida. Egzotų veislės kačiuką šeimyna pavadino Ugnium – judrus ir išdykęs padarėlis nepakluso jokiems žmonių reikalavimams. Toks nepriklausomas išliko ir suaugęs, o išimtis daro tik Romui. Grįžęs namo šeimos galva meiliai klausia Ugniaus, ar moterys jo neskriaudė, o didžiulis katinas, iškėlęs galvą, išrietęs nugarą, jam murkia savo godas.„Skriaudė, skriaudė“, – nusprendžia Romas, kasydamas Ugniui pagurklį, ir kviečia savo numylėtinį į virtuvę vakarienės. Katinas pirmiau patikrina šunų dubenėlius, paskui užšoka ant spintelės žvilgtelėti į savo. Ugniaus apetitas – nenuspėjamas. Kartais jis ėda labai nedaug, o būna, kad pritrūkęs maisto vidur nakties pradeda letena daužyti spintelės duris. Tada Romui tenka keltis ir pildyti namų karaliaus užgaidas. Moterims katinas, atrodo, yra abejingas –  jei jis pats nenorės, nei Aida, nei Indrė ant kelių jo nepasisodins ir švelniai pamurkti nepriprašys. Tačiau pasigedęs švelnumo Ugnius prisistato pats. „Tada jau jam nesvarbu, ar aš mezgu, ar knygą skaitau – ateina ir glaustosi. Žino, kad neatstumsiu“, – juokiasi Aida. 

Kiemo žvaigždė

Kai prieš dvejus metus Indrės aštuonioliktojo gimtadienio proga kaip kompromisas į šiuos namus atkeliavo mažutėlis Gučis, katinas įsižeidė – kokį pusmetį nuo moterų laikėsi labai atokiai. Tačiau ši-cu veislės šunelis labai draugiškas ne tik su žmonėm, bet ir su kitais gyvūnais, todėl ir Ugnių sugebėjo palenkti savo pusėn. Gučis nėra vieno žmogaus šuo – taip, pasak Aidos, jau nulemta jo veislės. „Romas sako, kad tai moterų šuo, bet jis labai myli ir jį, nes Romas šeria visus mūsų augintinius“, – tikino moteris. Į lauką jis vedamas retai, todėl ypač laukia šeštadienių, kad galėtų kartu su Romu pabėgėti bent iki šiukšlių konteinerių. Žeme plevenantis gyvūno kailiukas reikalauja ypač daug priežiūros, todėl po tokių išvykų Gučis pirmiausia būna palydimas į vonią. Bene kasdienė Gučio priežiūros procedūra – šukavimas, nes karališkai veislei būdingos ilgos sruogos greitai veliasi ir narpliojasi. Šukuojamas Gučis nesipriešina, vyriškai kenčia. Paskui atsigula vidury kambario ir laukia, kol bus pagirtas, koks jis gražus. Tačiau gražuolio įvaizdis trunka neilgai.Linksmuolis šunelis iki šiol neišmoko savo veislei būdingos didikiškos laikysenos – dailiai surišta kaselė dūkstant kaipmat nusvyra į vieną, o platus šuns liežuvėlis – į kitą pusę. „Bet lauke Gučis jaučiasi žvaigžde – stengiasi visiems patikti. Atrodo, kad jam sekasi“, – juokiasi moteris. Hugas į lauką nenori – vos pajutęs, kad gali būti nešamas lauk, pradeda drebėti. Jaukiausia jam Romo pažastyje, todėl vos pamatęs, kad šeimininkas įsitaisė ant sofos, Hugas taikosi prisiglausti.

Namų idilė – ramybė

Aida neslepia – lepina ir myli savo augintinius kaip vaikus. Ir nemato tame nieko bloga.Toks didelis būrys augintinių reikalauja nemažai šeimininkų laiko ir pastangų, bet nei laiko, nei pinigų tam jie negaili. Neskaudina jų širdies ir piktų žmonių pastabos, kad užuot lepinę šunis, geriau augintų vaikus. Savo dukrą, anot Aidos, jie jau užaugino, o kai turės anūkų, tikrai juos mylės – ir tos meilės nebus galima net lyginti su augintiniams skiriamu dėmesiu.„Jei įsigysi šunį rišti prie būdos ir su juo nebendrausi – jis ir bus piktas, laukinis. Bet jei gyvūnėlį mylėsi, nuolat jį kalbinsi ir glostysi – šeimininką jis taip pat mylės ir gerbs. Vaikas, ypač jei auga vienas, būtinai turi turėti kokį nors gyvūną, nes kitaip neišmoks dalytis meile, rūpesčiu, nejaus, ką reiškia atsakomybė“, – įsitikinusi Aida. Apie tai, kiek kainavo jų šunys ir katinas, Bliundžiuvaičiai net nekalba. „Taip, jie brangūs, bet ne dėl pinigų, kuriuos už juos sumokėjome“, – šypsosi Aida. Antrus metus Kauno kolegijoje studijuojanti Indrė savaitgalius taip pat stengiasi leisti namuose. Kol abu su tėvu jie sukasi virtuvėje – viena kepa pyragus, o kitas gamina vakarienę,  Aida, apsupta numylėtinių, baksnoja savo siuvinius. 

Pomėgiai netampa liga

Siuvinėti paveikslai puošia ne tik jos namus, bet ir darbo kabinetą, draugių kambarius. Daug kantrybės ir nemažai laiko bei  pastangų reikalaujantis užsiėmimas Aidą užvaldė prieš keletą metų. Anksčiau ji mezgė. Mezginiais papuošta užaugo Indrė, rankomis numegztomis suknelėmis, paltais, skraistėmis puošėsi pati, puošė drauges. „Bet vienu metu megzti rūbai pasidarė nemadingi. Kažkas pasiūlė siuvinėti – pabandžiau ir patiko. Nebrangu, nesudėtinga, lengvai išmokstama. Kažkada, gal mokykloje, esu tą dariusi, tik piešinėlius anuomet reikėdavo susikurti pačioms. Dabar daug lengviau – visko galima rasti internete, net siuvinėjimo rinkinį parsisiųsti“, – tvirtina Aida, tuščiomis rankomis nemokanti sėdėti prie televizoriaus. Klausydama žinių ar žiūrėdama detektyvą vos įžiūrima adatėle ji baksnoja siuvinį ir neklysdama renka siūlų atspalvius. Net mažam, iš pirmo žvilgsnio – lengvai išsiuvinėjamam paveikslėliui reikia dešimčių atspalvių siūlų, o didžiuliam siluetiniam paveikslui, vaizduojančiam voratinklį, kurį jau visi metai siuvinėja Aida, įsigijo net 84 atspalvių siūlų. Kai voratinklis atsibosta – lengva širdim jį pastumia į šoną ir imasi paprastesnio, greičiau išsiuvinėjamo darbelio. „Ir mezgu, ir siuvinėju tik tol, kol man malonu. Nesiuvinėju per naktis kaip kokia fanatikė. Nesiseka, painiojasi siūlai – padedu į šalį ir imuosi kitų užsiėmimų: skaitau knygas, šukuoju šunis. Indrė su Romu juokiasi, kad jei aš rami – vadinasi, sergu“, – pripažįsta Aida. Bet tai, ką ji daro, svarbu ir Indrei, ir Romui. Smagiausia, kai Aidos užbaigtam siuviniui visa šeima renka rėmus. Įrėminimo centre, išklausę specialistų patarimų, Aida su Romu ilgai ginčijasi, kuris rėmelis labiausiai tiktų paveikslui, bet dažniausiai nusiperka tą, kuris labiausiai patinka vyrui.  „Negaliu skųstis Romo skoniu – gerai įrėmintame, matiniu stiklu uždengtame siuvinyje vaizdas išryškėja, atsiskleidžia visos spalvos, visi jų atspalviai. Kartais rezultatas nustebina net mane pačią“, – šeimos parama džiaugiasi  moteris. Kur nors išvykę, Aida ir Romas visada stengiasi kuo greičiau sugrįžti namo, nes žino, kad yra laukiami. Visas šios šeimos gyvenimas sukasi aplink jų augintinius. O jie moka šimteriopai atsilyginti už meilę ir prieglobstį. Svarbiausia – pajusti tą širdimi. 

Daiva BARTKIENĖ



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook