Balsavimas

Ar palaikote sprendimą savavališkai įjungti apšvietimą Imsrės pėsčiųjų take?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Neįgaliųjų dienos centras glaudžia ir augina

Neįgaliųjų dienos centras glaudžia ir augina (0)

2017-09-30

Neįgaliųjų dienos centras ir globos namai Jurbarke įsikūrę tolėliau nuo miesto gaudesio ir visuomenės šurmulio, bet būtent iš čia negalios žmonės eina į visuomenę – kad pažintų ir kad mes juos pažintume ir priimtume. VšĮ „Jurbarko socialinės paslaugos“ socialinės darbuotojos juos glaudžia kaip savo vaikus, ugdo ir džiaugiasi matydamos, kaip jie auga. 

Galimybė bendrauti ir veikti

Iš daugybės įvairių socialinių paslaugų labai reikalinga ir graži – neįgaliųjų užimtumas. Jurbarke tokias paslaugas teikia viešoji įstaiga „Jurbarko socialinės paslaugos“, tęsianti bendrijos „Viltis” dar 2000-aisiais įsteigto sutrikusio intelekto jaunuolių darbo centro veiklą. Dienos užimtumo centras negalios žmonėms yra tarsi jaukūs ir saugūs namai, kuriuos su didžiule meile ir atsidavimu kuria įstaigos darbuotojai ir puoselėja kartu su centro lankytojais bei globos namų gyventojais.

Centras suteikia galimybę žmonėms su protine ar fizine negalia bendrauti ir veikti. Dienos centrą lanko apie 11 klientų, o užimtumo veiklose dalyvauja ir suaugusiųjų globos namų gyventojai. Pasak VšĮ „Jurbarko socialinės paslaugos“ vyriausiosios socialinės darbuotojos Irenos Molčankinienės, centro misija yra tuos žmones užimti ir ugdyti, palaikyti jų įgūdžius ir juos didinti.

Užsiėmimų dienos centre – įvairių įvairiausių, kad nė vienam nebūtų nuobodu ir kad kiekvienas turėtų galimybę lavintis. Lankytojai groja barškučiais, metalofonu, būna muzikinės ir žaidimų popietės, rengiamos sportinės varžybėlės krepšinio aikštelėje. Čia vyksta visokiausių švenčių, pavyzdžiui, Tarptautinė sveikinimosi diena, kai darbuotojos įvairiomis kalbomis užrašė „Sveiki atvykę!“ ir visi sveikinosi – buvo labai linksma.

Centre yra kompiuterių klasė, ir globos namų gyventoja Jolita internetinėje parduotuvėje jau išsirinko sau naują sofą, čia žaidžiama šaškėmis, ir Mariaus dar niekam nepavyko aplošti.

Neįgaliųjų teatras „Svajoklis“ kuria spektakliukus ir, kaip ir pridera teatrui, gastroliuoja – vaidino Smalininkų TVM šventėje „Saulės vaikai“, dalyvavo tarptautiniuose festivaliuose Panevėžyje, Minske – ten sulaukė ypač daug „Bravo!“.

Jau šį rugsėjį dienos centro lankytojai spėjo pabuvoti ir Kaune, ir Palangoje, įrėmintos nuotraukos primena plaukimą baidarėmis, o žygyje dalyvavęs Algis kiekvienam skuba išpasakoti ne tik nuotraukose išsaugotus įspūdžius.

Centro valgyklėlėje susėdę ant spalvotų kėdžių, visi kartu valgo. Kėdes dažė patys – ir centro klientai, ir darbuotojai. Visose veiklose kartu dalyvauja ir darbuotojai, nes tada klientų motyvacija veikti – kitokia. Beje, klientai – tai tik oficialus pavadinimas, o centre visi vadinami vardais.

Nuoširdūs ir dosnūs

Daugelio užsiėmimų, kurie negalios žmonėms siūlomi dienos centre, rezultatus galima pamatyti mugėse, kur jie pardavinėja savo padarytus suvenyrus, rankdarbius, buityje pritaikomus bei dailės dirbinius. Stebina tų darbelių grožis bei juos kūrusių žmonių kruopštumas, išradingumas, o neretai turbūt kyla ir klausimas: koks čia indėlis neįgaliųjų, o koks – socialinių darbuotojų?

Pats neįgaliųjų dienos centras palieka įspūdį, tarsi būtum dailės galerijoje – visos patalpos skoningai papuoštos čia dienas leidžiančių žmonių rankomis padarytais darbais. Rankdarbių ir kitų dailės darbelių neįgaliuosius mokančios darbuotojos – savo darbą išmanančios ir žmones, su kuriais dirba, mylinčios specialistės. Neformaliojo ugdymo specialistė Jolanta Kubilienė centre dirba jau 12 metų, o Asta Janauskienė – nuo pat centro įkūrimo, jau septyniolika. Socialinė darbuotoja Loreta Ogorodnikienė čia atliko praktiką ir prieš 8-erius metus baigusi studijas sugrįžo. Ji ir dabar mano, kad socialinis darbas – ne kiekvienam, ir prisimena, kad po pirmosios praktikos socialinės globos namuose daug jos kurso studentų atkrito. Su neįgaliu žmogumi turi būti ypač nuoširdus ir dosnus, tačiau, pasak Loretos, ir pats gauni labai daug. „Žmonės su negalia yra žymiai nuoširdesni, jų ir juokas, ir ašaros – viskas natūralu. Ir pykčio jie nesinešioja – supyko, išsiaiškinom, ir vėl viskas gerai. Ne taip kaip sveikieji, kurie negali pamiršti pykčio, nes laikosi savo principų“, – sako socialinė darbuotoja.

Darbeliai lavina

Neformaliojo ugdymo specialistė J. Kubilienė mano, kad svarbiausia tuos žmones sudominti veikla, sužadinti norą ką nors daryti. „Ir ne tik tai, ką jau moka, kas jiems įprasta, bet ir mokytis naujų darbelių. Į pokyčius vieni reaguoja lanksčiau, o kitiems tai panašu į katastrofą. Tačiau kartais tenka grįžti ir prie seno, nors pokyčiai lavina smulkiąją motoriką, ir kiekvienas darbelis vis kitaip“, – sako specialistė.

Darbuotojų užduotis – sugalvoti kuo įvairesnių darbelių ir atrasti, iš ko juos padaryti. Rankdarbiams ir suvenyrams naudojama tai, kas jau, atrodytų, niekam nebetinka – senos sagos, makulatūra, „sužaistų“ dėlionių detalės, gamtinė medžiaga. Naujausi darbeliai atlikti papjė mašė technika. Pirmiausia tenka priplėšyti maišus smulkių popierėlių. Dauguma tą geba daryti ir mėgsta – juda pirštai, o pats nurimsti, įsigilini, susitelki į šį nesudėtingą darbelį. Paskui iš popieriaus masės daromi įstabūs darbeliai – yra kur pasireikšti kiekvieno fantazijai.

Visa, ką dienos centro lankytojai pagamina, kaip nors panaudojama. „Nuo 2012 m. dalyvaujame Lietuvos specialiosios kūrybos draugijos „Guboja“ organizuojamame kalėdinių atvirukų konkurse, jau dvejus metus turėjom laureatų – Ramunę ir Iridą. Jei kas nors sugalvotų tuos atvirukus spausdinti, jos turi galimybę gauti 10 proc. pelno. Dalyvaujame neįgaliųjų mugėse, rugpjūtį iš šventės „Tau, Vilniau!“ mažai ką beparsivežėm – mus jau žino ir perka mūsų darbelius“, – džiaugiasi dienos užimtumo centro specialistės.

Daugelio jau pažįstamas Egidijus – nepralenkiamas siuvinėtojas. Mugėse perkamos jo prijuostės, maišeliai, sulaukia siuvinėtojas net užsakymų – pavyzdžiui, išsiuvinėti suknelę. Siuvinėjimo neįgaliuosius mokė Elena Montvydienė, dabar jos įdirbį tęsia A. Janauskienė. Sugalvoti, išpaišyti ant medžiagos tenka darbuotojoms, o su adata kruopščiai darbuojasi siuvinėjimo mėgėjai.

„Jau pradedam daryti kalėdines puošmenas – mūsų tempai lėtesni, mugėms ruoštis reikia iš anksto“, – sako socialinė darbuotoja L. Ogorodnikienė. Dalyvavimas mugėse suteikia negalios žmonėms daug džiaugsmo, didina savivertės jausmą, o lėšos už parduotus gaminius – parama įstaigai. Daug darbelių įsigyja atvažiavę LIONS klubų nariai. Įsigyti neįgaliųjų rankų darbo gaminių ir tuo pačiu paremti įstaigą gali kiekvienas. Informacija apie gaminius skelbiama įstaigos tinklalapyje jurbarkosp.lt.

L. Ogorodnikienės parengta paroda „Kai prabyla akmuo“ buvo eksponuota Jurbarko viešojoje bibliotekoje, o spalio 5 d. bus atidaryta Klaipėdos Ievos Simonaitytės bibliotekoje. „Stengiausi įtraukti visus. Vaizdinį dažniausiai sudėjau aš, bet jie patys klijavo akmenukus arba darėm tą bendrom jėgom. Patys galvojo pavadinimus ir pasiūlė labai išradingų. Jie turi begalinę kantrybę ir supranta, kad jų darbeliai yra gražūs. Jie nori dėmesio ir pripažinimo“, – su meile apie ugdytinius kalba socialinė darbuotoja.

Socialinis darbuotojas – tai žmogus, darantis geruosius darbus kito kūnui ir kito sielai. Tą daryti skatino Šv. Vincentas Paulietis, XVI a. Prancūzijoje gyvenęs kunigas ir pamokslininkas. Jis laikomas socialinio darbo pradininku, su jo vardu siejama šiandien minima Socialinio darbuotojo diena. Tad su švente, silpniausiųjų geradariai, sugebantys kiekvieną apkabinti ir visais džiaugtis.

Danutė KAROPČIKIENĖ



« Back

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook