Netinkamą vaikų elgesį turi stabdyti suaugusieji

Netinkamą vaikų elgesį turi stabdyti suaugusieji (1)

2016-04-27

Patyčios. Skamba bauginančiai, juolab kad dažniausiai, ko gero, šį žodį girdime mokyklos kontekste. Tačiau kalbintos socialinės pedagogės Irena Molčankinienė ir Nijolė Paulikienė teigė, kad mokyklose ši problema nėra tokia didžiulė, nes dalyvaudamos prevencinėse programose ugdymo įstaigų bendruomenės – mokytojai, darbuotojai, vaikai ir jų tėvėliai – mokosi pažinti ir kovoti su šiuo reiškiniu.

Kaip ir viso kito, tyčiotis vaikai dažniausiai išmoksta iš suaugusiųjų, tačiau neteko girdėti, kad kas būtų tyrinėjęs, kiek plačiai tarp jų paplitusios patyčios. Kažkodėl nelipdomas šis žodis prie suaugusiųjų. Na, nebent išgirsi, kad pasityčiojimas yra maži atlyginimai ar kad nederamu elgesiu, netinkamais sprendimais išrinktieji tyčiojasi iš žmonių.
O štai „Vaikų linija“ šiemet pranešė, kad patyčių paplitimas tarp paauglių Lietuvoje yra didžiausias, lyginant su kitomis Europos ir Šiaurės Amerikos šalimis. Tai parodė Tarptautinės mokyklinio amžiaus vaikų gyvensenos ir sveikatos studijos, 2013-2014 m. vykdytos 42 pasaulio šalyse, rezultatai.
Patyčių paplitimas tyrinėjamas ir Lietuvoje. Girdžių pagrindinės mokyklos socialinė pedagogė I. Molčankinienė prisiminė, kad organizacija „Gelbėkit vaikus“ tokią studiją atliko 2014-ųjų sausį, ir buvo galima pasilyginti, kaip yra kitur: „Pas mus padėtis nėra tokia tragiška. Mūsų rezultatai buvo geresni negu Lietuvos vidurkis. Jurbarko rajone tuomet patyčias patyrė 57 proc. mokinių, mūsų mokykloje – 44 proc.“
Baisoka – pusė vaikų patiria patyčias. Tačiau I. Molčankinienė sako, kad procentai nemaži dar ir dėl to, kad mokykloje daug apie tai kalbama ir apklausose vaikai kartais įvardija patyčiomis ir tai, kas nėra patyčios.
„Būna, žaisdami meta kokį žvilgsnį, pasišaipo, kaip jie patys sako, „ant juokų“, o kitam nepatiko ir jau įvardija kaip patyčias. Tačiau vaikai jau žino, kur kreiptis dėl netinkamo elgesio, ir tai yra gerai“, – sakė Girdžių mokyklos soc. pedagogė.
N. Paulikienė, Jurbarko Vytauto Didžiojo pagrindinės mokyklos socialinė pedagogė, irgi tvirtina, kad tai, kas vadinama patyčiomis, dažniausiai reikėtų vadinti netinkamu elgesiu. Žodžiu „patyčios“ nusakoma tyčinė ilgai trunkanti, pasikartojanti kenkėjiška į kitą asmenį nukreipta veikla. Pasak N. Paulikienės, patyčių tema pernelyg eskaluojama, o iš tiesų daugėja ne patyčių, bet nemokančių tinkamai elgtis vaikų.
„Daugėja socialiai apleistų vaikų – jie ateina iš namų nemokėdami elgtis. Juk šeimoje išmokstama kalbėti, valgyti ir elgtis. Kaip reaguoti, kai kažkas kažką padaro arba kai pats ką nors padarai – ar įsižeisti, rodyti savo valią, galią, ar ramiai priimti, su jumoru. Su jumoru priimti vaikams yra sunku. Net norėdami susidraugauti jie bando tai daryti keistokais būdais – pastumdami, ką nors parodydami, pasakydami. Jie nemoka paprasatai prieiti ir pasakyti „draugaukim“ – sako didelę darbo patirtį sukaupusi pedagogė.

Keliasi į elektroninę erdvę?

Dažniausiai vaikai skundžiasi dėl pravardžių, nepatinkančio žvilgsnio, kartais užkliūva apranga, jei mokykloje nėra uniformų. Ypač mažieji mėgsta viską, kas nutiko, supasakoti mokytojui, pasiskųsti. „Mokytojo reakcija į tai yra ir išklausymas – jei nėra rimti dalykai, to ir užtenka“, – sako I. Molčankinienė.
N. Paulikienė darė tyrimus, į kokius suaugusius žmones vaikai dažniausiai kreipiasi. „Dauguma pasitiki klasių vadovais. Arba nesako niekam. Kodėl? Na, pavyzdžiui, berniukai paaugliai – jie negali skųstis, jie patys sugalvoja, kaip įrodyti savo vyriškumą. Yra ir tokių vaikų, kurie, kad ir kas nutiktų, net ir patys būdami kalti, atbėga pasakyti. Gal bijo kad juos kaltins? Tėvams vaikai nenori pasisakyti, nes, pasak jų, tėvai ims aiškintis ir bus dar blogiau“, – pasakoja pedagogė.
Ne paslaptis, kad klasėse būna ir atstumtųjų. Ar negresia būti atstumtiems specialiųjų poreikių vaikams? „Būdami šalia nuo pat pradžių vaikai jų kitokumą priima natūraliai. Dėl to patyčių nebūna. Nebent norėdami dėmesio tie kitokie vaikai patys kabinėjasi, provokuoja“, – pastebi I. Molčankinienė.
Ar keliasi patyčios į elektroninę erdvę? „Taip, bet nedaug. Neseniai buvo tytrimas, ir vaikai nurodė, kad internetinės nėra labai paplitę. Apie jas greit visi sužino, tėvai kreipaisi į policiją, ir viskas užsibaigia. O mokykloje dažnesni susitumdymai, susilietimai. Nors anketose vaikai dažniau mini ne mokyklą, bet kitas patyčių vietas – kiemą, kelią į mokyklą, internetą“,- sakė N. Paulikienė.
I. Molčankinienė prisimena Girdžių mokykloje tik vieną skaudų elektroninių patyčių atvejį, jo dalyviai buvo pradinukai.

Kuria saugią mokyklą

Mokykla be patyčių – saugi vaikams ir mokytojams. Tokią mokyklą, pasak pašnekovių, kurti turi visa bendruomenė.
Girdžių pagrindinė mokykla dalyvauja „Saugios mokyklos“ projekte. „Gavome daug naudos. Visa bendruomenė – tėvų atstovai, mokytojai, mokiniai sprendėme, ką daryti, kad patyčių mažėtų, buvo daug paskaitų vaikams, kaip jas išgyventi ir išgyvendinti. Iš kur vaikai išmoksta tokio elgesio? Jie atsineša iš šeimų ir iš aplinkos. Kuris vaikiukas turi daugiau problemų, dažniausiai ir jo šeimoje tų problemų nemažai. Mes mokykloje su vaikais daug kalbame, ir jie bent jau sugeba tai įvardyti, o suaugusiesiems tai yra gyvenimo būdas, jiems tai – nieko tokio“, – pasakojo I. Molčankinienė.
Kai buvome susitikę pokalbio, Girdžių socialinė pedagogė rengė apvalaus stalo diskusiją su mokinių tėvais ir nerimavo, kiek jų ateis. Niekada neateina tiek, kiek norėtųsi.
I. Molčankinienė pasakojo, kad vykstant „Savaitei be patyčių“ kiekvienas bendruomenės narys rašė ant simbolinių plytų, ką gali padaryti, kad būtų saugu, ir statė mokyklą. Buvo visokių pasiūlymų, o keisčiausia mokiniams pasirodė plyta su užrašu „Moralizuoti“.
Vytauto Didžiojo pagrindinėje mokykloje antrus metus vykdomas projektas „Olveus“ suteikia žinių apie patyčias visiems mokyklos darbuotojams – nuo mokytojo iki valytojo, ir mokiniams. Kodėl tai svarbu? Nes kiekvienas suaugęs asmuo mokykloje pastebėjęs netinkamą elgesį turi reaguoti. Pirmiausia stabdyti, paskui ką nors pasakyti, aiškintis situaciją, fiksuoti, stebėti ir veikti, jei tai kartojasi. Jei bus stabdomas netinkamas elgesys, patyčių nebus.
Pasak socialinės pedagogės N. Paulikienės, nebūna taip, kad nei iš šio, nei iš to vaikas prie visų kabinėtųsi. Vadinasi, kažkas jam negerai. Gal namie, gal mokykloje. Mokykloje mokoma tinkamo elgesio, tokio paties turėtų mokyti ir tėvai. Ir būtinai reaguoti į netinkamą.
Bet soc. pedagogė pastebi, kad daug tėvų nenori dalyvauti, veikti kartu su mokykla: „Sužinoję iš vaiko, kad kas atsitiko, jie ateina pasakyti – jūs tvarkykitės, ir palieka problemą spręsti mokyklai. O juk patyčios ir netinkamas elgesys atvirkščiai proporcingas tėvų bendravimo su vaikais laikui“, – sako N. Paulikienė ir prisimena, kad į mokykloje rengta Tėvų klubą ateidavo vos aštuoni žmonės.
N. Paulikienės nuomone, patyčių mokyklose temos eskalavimas gal net skatina vaikus tyčiotis, o tėvams sukelia nepamatuotą baimę.
Girdint ir skaitant, kaip baisu mokyklose, kaip reikia gelbėti vaikus ar savaitę išgyventi be patyčių, dar net neturintys mokyklinio amžiaus vaikų tėvai gali nebežinoti, kas iš tikrųjų ten vyksta. Baimės baubas perduodamas ir vaikui. O juk tą baubą, vardu patyčios, ne taip sunku būtų įveikti visų suaugusiųjų pastangomis.

Danutė KAROPČIKIENĖ



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook