Balsavimas

Ar tenkina požeminių šiukšlių aikštelių įrengimo kokybė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Pasirinkimas mokyti – nuolatinė idėjų paieška

Pasirinkimas mokyti – nuolatinė idėjų paieška (0)

2014-02-01

Karolina Kliukienė mokykloje jaučiasi puikiai – ir tada, kai pati buvo mokinė, ir dabar, būdama mokytoja. Ji ne tik moko, bet ir pati semiasi naujų idėjų ir patirčių ir neša jas į mokyklą, kur dėsto istoriją. Praėjusių metų pabaigoje laimėjusi Ugdymo plėtotės centro konkursą Karolina stažavosi Slovėnijoje ir tenykštėse gimnazijose pamatė daug įdomių ugdymo būdų.

„Tai buvo trumpa, penkių dienų, stažuotė Slovėnijos sostinėje Liublianoje. Pabuvojome keturiose gimnazijose ir profesinėje mokykloje, pamatėme labai daug įdomaus“, – pasakoja mokytoja Karolina.
Iš Lietuvos į Liublianą vyko 12 pedagogų, konkurso būdu dalyvauti stažuotėje buvo atrinkta ir Skirsnemunės Jurgio Baltrušaičio bei Raudonės pagrindinių mokyklų istorijos mokytoja K. Kliukienė.
Jauna pedagogė dalyvauja daugelyje mokymų, projektų – visur, kur tik galima sužinoti ko naujo, pasisemti naujų idėjų, nes tai, pasak jos, neleidžia užsnūsti, skatina tobulėti.
Į mokyklą Karolina atėjo per projektą „Renkuosi mokyti“. Ši programa skirta jauniems įvairių sričių bakalauro ir magistro studijų absolventams, neturintiems pedagoginio išsilavinimo. Atrinkti kandidatai prieš pradėdami mokytojauti dalyvauja intensyviuose pedagogikos ir psichologijos mokymuose, o dirbant jiems nuolat teikiama profesinė pagalba. Projekte dalyvaujama dvejus metus, po to – vieni išeina, kiti, tokių daugiau, pasilieka. Karolina pasiliko ir mokytojauja jau ketvirtus metus. „Tame projekte nuolat verdi“, – džiaugiasi jauna mokytoja, praėjusią vasarą dalyvavusi programos „Renkuosi mokyti“ stovykloje ir jau pati padėjusi pasirengti tiems, kurie nusprendė tapti mokytojais.
„Man patinka mokyti. Teko dirbti ir kitokių darbų – buvau vadybininkė, asistentė, kai buvau studentė, dirbau padavėja. Bet tik atėjusi į mokyklą pasijutau savo vėžėse“, – sako Karolina. Ji Vytauto Didžiojo universitete baigė istorijos, bet ne pedagogikos studijas ir jau prieš tai dievagojosi, kad į Jurbarką negrįš ir mokytoja nebus.
„Turbūt prisišnekėjau! – juokiasi ir prisimena, kad mokykloje jai patiko ir tada, kai pati buvo mokinė. – Mokiausi Vytauto Didžiojo vidurinėje: ėjau į mokyklą noriai ir ilgai ten užsibūdavau, nes visada turėjau labai daug veiklos. Kai baigiau, labai mokyklos trūko. Mokykla, o ne universitetas paliko didesnį įspūdį.“
„Mokykloje nėra monotonijos – kasdien vis kas nors naujo. Mokytojas esi didelis vadovas – ir sau, ir kitiems reikia suvadovauti, vaikus išmokyti vadovauti patiems sau“, – sako mokytoja Karolina ir be jokio patoso prideda, kad mokytojo darbas labai prasmingas – ugdyti būsimąją kartą.
O kaip su tais, kurie nenori mokytis, ir, teigiama, tokių vis daugiau? „Taip, ne visi nori, bet ieškai ir randi būdų, kaip prie jų prieiti. Prieiti galima prie kiekvieno, beveik prie kiekvieno. O kiek daug mokykloje būna širdį glostančių dalykų! Vaikai labai nuoširdūs, tik, žinoma, nereikia tikėtis, kad jie tave mylės, kai parašai dvejetą“, – sako mokytoja.
Slovėnijoje, pasak Karolinos, mokyklų sistema kiek kitokia. 1-8 klasės – ten pradinė mokykla. Ją baigusieji eina į profesines arba į gimnazijas. „Į profesines mokyklas daug investuoja įmonės, paskui pasiima sau darbuotojus. Gimnazijos profiliuotos, yra, pavyzdžiui, sporto klasės, labai sustiprintas menų mokymas: baleto, teatro, muzikos klasės. Buvome teatro pamokoje. Klasėje – kaip tikrame teatre: scena, užuolaidos, apšvietimas, įgarsinimas. Lapkritį mokiniai jau vaidino spektaklį. Mokytoja nesikišo, tik kontroliavo laiką, pasakė, kada keisti užduotį, – pasakoja Karolina. – Pas juos labai pritaikytos ir mokymo, ir poilsio erdvės: koridoriuose – minkštasuoliai, sėdmaišiai, taip pat – pintinės su šviežiais vaisiais, kas nori, pasiima ir suvalgo.“
Skirsnemunės istorikė Slovėnijoje pastebėjo itin šiltus mokinių ir mokytojų santykius ir tai, kad vaikams ten suteikiama žymiai daugiau savarankiškumo ir atsakomybės. Pedagogų bendruomenė panaši: daug vyresnio amžiaus mokytojų ir, kaip ir pas mus, labai mažai vyrų. Technologijų ten irgi daug, tačiau, kaip pasakojo Karolina, mokytojų nuostata tokia, kad elektroninis dienynas skirtas tik surašyti pažymius, o gyvo bendravimo niekas negali atstoti.
„Mes lankėmės sostinės mokyklose, bet Slovėnijoje labai stengiamasi išlaikyti ir kaimo mokyklas, nes, jų manymu, mokinių neapsimoka vežioti, o ir kaimai uždarius mokyklą miršta“, – sakė Karolina.
„Baigiant gimnaziją reikia išlaikyti tris privalomus – slovėnų kalbos, matematikos ir anglų kalbos – ir du pasirenkamuosius egzaminus. Beje, visi slovėnai gerai kalba angliškai, nors niekur nekeliauja – jie patys teigė, kad emigracijos problemos pas juos nėra, ir net atostogauja jie savo šalyje, nes turi ir kalnus, ir jūrą. Apskritai, pastebėjome, kad jie labai myli, gerbia ir didžiuojasi savo šalimi“, – pasakoja Karolina.
Aukštasis mokslas Slovėnijoje nemokamas, studentai gauna bendrabutį ir dienpinigius, tad gimnazistai siekia gerų pažangumo rezultatų, kad įstotų į universitetus. „Vyresnėse klasėse daug integruotų pamokų ir daugelis jų vyksta ne mokykloje. Daug praktinių veiklų, pavyzdžiui, mokiniai savaitei išvažiuoja tyrinėti kokį nors objektą – dažniausiai vykstama per atostogas, tačiau jaunimas suinteresuotas prusintis, o išlaidas apmoka tėvai“, – įspūdžiais iš Slovėnijos dalijasi istorijos mokytoja.
Didžiausią įspūdį Slovėnijos gimnazijose Karolinai paliko du dalykai – šlepetės mokykloje ir labradoras Šapo matematikos pamokoje.
„Uniformų Slovėnijos gimnazijose nėra, bet su šlepetėmis vaikšto visi vaikai – taip švariau ir sveikiau. Ten dažnai lyja, tad mokykloje tektų būti šlapiais batais. Be to, tos šlepetės – tai tokia jauki, beveik namų atmosfera. Galėtume ir mes mokykloje persiauti“, – mano mokytoja.
Šuo Slovėnijos mokykloje – nedidelė naujiena, nes ten jau nuo 2007 m. vykdoma programa „Letena“, kurios tikslas – visuomenės gydymas naudojant šunis. „Mokykloje, kurioje mes buvome, gyvena labradorų veislės šuo Šapo. Jis apmokytas draugauti su vaikais ir padeda jiems atkurti dvasines ir fizines jėgas, gerina mokykloje psichologinę aplinką. Šapo prižiūri matematikos mokytoja ir vedasi jį į savo pamokas. Kodėl matematikos? Nes per šią pamoką vaikai patiria daugiausia stresų. Kai stebėjome pamoką, šuo prieidavo tai prie vieno, tai prie kito vaiko, bet jų neblaškė. Kai mokytoja pakvietė vaiką prie lentos, nuėjo ir Šapo – viena ranka vaikas rašė lentoje, kita kedeno šuns kailį. Tas šuo turi socializacijos pažymėjimą, patvirtinantį, kad nėra agresyvus. Vaikai irgi žino ir laikosi taisyklių, ką galima ir ko negalima daryti šuniui“, – pasakoja Karolina.
Nors pati yra šunų mylėtoja, ji neketina į pamoką atsivesti šuns – tokiai programai reikėtų ypatingo pasiruošimo ir daugybės suderinimų. Bet daug įdomių ir naudingų dalykų iš seminarų, mokymų, projektų Karolina parsineša į savo mokyklą, kad joje ne tik pačiai būtų įdomu ir gera.

Danutė Karopčikienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook