Balsavimas

Ar pritartumėte, kad Dainių pelkėje būtų kasamos durpės?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Paveikslų gėlynas skleidžiasi vienkiemyje

Paveikslų gėlynas skleidžiasi vienkiemyje (0)

2019-05-28

Parodos autorę sveikino senos draugės – rankinio komandos narės, kurios apie Marytės pomėgį tapyti nieko nežinojo. J. Stanaitienės nuotr

Gegužės 18 d. Jurbarko krašto muziejaus parodų ir koncertų salėje atidaryta jurbarkietės Marytės Ševelytės-Strončikienės tapybos darbų paroda. Pužiškių kaime, vienkiemyje, jau 20-metį gyvenančios kūrėjos daugumoje darbų – gamta, gėlės. Tai, kas kasdien džiugina ir teikia laimės.

Aistra – sportas

Į Jurbarką Marytę tėvai atsivežė 1956 m. Mokėsi ji vidurinėje mokykloje, dabar – Jurbarko gimnazija. „Tada labai populiarus žaidimas buvo rankinis. Kaip dabar krepšinis. Mokykloje šią sporto šaką populiarino kūno kultūros mokytojas Jonas Stankevičius. Mes su suolo drauge Anele taip pat pradėjome treniruotis“, – sportinės karjeros pradžią prisimena M. ŠevelytėStrončikienė.

Sportiška mergina buvo kviečiama atstovauti mokyklai ir kitų sporto šakų varžybose – teko slidinėti, mesti ietį ir kitokias rungtis išbandyti, tačiau širdžiai mieliausias buvo rankinis. Netrukus Marytė su Anelė buvo pakviestos į rajono rinktinę, komanda pergales skindavo „Nemuno“ draugijos čempionatuose, gerai pasirodydavo ir kitose šalyje vykusiose varžybose.

1965 m. baigusi mokyklą Marytė jau turėjo pirmą sporto atskyrį, todėl įstojusi į tuometį Kauno politechnikos institutą (dabar – KTU) taip pat buvo pakviesta į jo komandą. Vėliau su klasės drauge Anele Lasickaite-Gončerova drauge žaidė „Žalgirio“ komandoje, Lietuvos Respublikos rankinio rinktinėje, dalyvavo Europos čempionate. „Sportininkus išleisdavo į užsienį, todėl ir mes apkeliavome ne vieną šalį. Tai buvo sporto pridėtinė vertė“, – sako TSRS sporto meistrės vardą turinti moteris.

Atrado studiją

Įgijusi inžinierės-ekonomistės specialybę M. Ševelytė-Strončikienė grįžo į Jurbarką ir įsidarbino statybos organizacijoje. Sukūrė šeimą, gimė dukra Rūta ir sūnus Marijus, todėl sportas pamažu iš gyvenimo pasitraukė. „Dar šiek tiek dirbau trenere 2-ojoje vidurinėje mokykloje, bet sportininkės karjerą baigiau“, – sako Marytė.

Moteris pripažįsta, kad potraukį piešti jautė jau mokykloje, tačiau tada visas jėgas atidavė sportui. Prieš stojant į institutą, kur pirmiausia studijavo statybų architektūrą, mėnesį piešti mokėsi pas dailės mokytoją Kriaučiūną. Tai buvo visi dailės mokslai, bet namuose Marytė mėgdavo šį tą nupiešti ir į pajūrio kopas keliaudavo su albumu, kuriame suguldavo matomi vaizdai.

Visą straipsnį skaitykite laikraštyje arba prenumeruokite elektroninę versiją.



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook