Balsavimas

Ar tenkina požeminių šiukšlių aikštelių įrengimo kokybė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Pražydusiame šilke – tobulo gyvenimo paveikslas

Pražydusiame šilke – tobulo gyvenimo paveikslas (0)

2014-06-28

Šeštadienį Vinco Grybo memorialinio muziejaus dokumentų salėje atidaryta jurbarkietės Romarikos Pikelienės tapybos darbų paroda. Savo mintis ir jausmus moteris įkūnija ant šilko – subtilaus ir švelnaus, bet tvirtos rankos reikalaujančio pagrindo. Tokia ir ji pati: jausminga iki ašarų, bet stipri kaip uola, nuo gyvenimo audrų patikimai sauganti keturis savo vaikus. 

Prie delnų prilipo šilkas

Kai prieš septynerius metus pirmą kartą atvėrė Vinco Grybo muziejaus suaugusiųjų dailės studijos duris, Romarika ieškojo savęs. Jos gyvenime visko buvo daug, bet kopiant į gyvenimo pusiaują, vis labiau slėgė kasdienybė, o į širdį brovėsi mintys apie egzistencijos prasmę.
Būtent tada Loreta, artimiausia sielos draugė, ir pasiūlė išbandyti meno terapiją. Kai dailės studijoje pagaliau atsirado laisva vieta, dailiųjų amatų besimokančios senbuvės stengėsi įvaldyti tapybos ant šilko techniką. Šilkas iškart tarsi prilipo Romarikai prie delnų.
Pristatydama antrąją Romarikos kūrinių parodą, tekstilės dailininkė Gabija Viduolytė prisiminė, kad naujokė tuomet ją labai nustebino. Neįgudusia ranka brėžiant kontūro liniją įprastai ji sutrūkinėja, per įtrūkimus išsilieja dažai, o stipriau paspaudus kontūro rezervą pliurpteli košė. „Matau – Rika braukia tiesią, gražią, vienodą liniją. Nubėgusi pas Rasą sakau: žinai, ta naujokė taip gerai dirba“, – juokėsi G. Viduolytė.
Dailininkes G. Viduolytę ir Rasą Grybaitę Romarika stebino daugybę kartų. Pirmiausia dėl to, kad ji taip puikiai įvaldė tapybos ant šilko techniką, jog pasiryžo pasiūlyti žmonėms pasipuošti savo tapytomis skarelėmis ir užsidirbo tiek, kad galėtų įgyvendinti kitas idėjas.
„Tos jos idėjos labai greitai auga – ir gabaritais, ir kompozicijų sudėtingumu. Neseniai moterims rengiant diplominius darbus Rika pareiškė, kad skarelių jai neužtenka – nori ko nors sudėtingesnio. Tada užsibrėžė pasiūti tunikų ir suknelių, o personalinei parodai jūros motyvais ištapė keturias šilko užuolaidas. Matome, kaip Rika tobulėja, džiaugiamės, kad ji nevengia eksperimentuoti. Šita technika leidžia atsiskleisti netikėtumams – subėgimams, persiliejimams, tačiau kad tai įvyktų, reikia stiprių įgūdžių. Smagu matyti, kad Rikai pavysta išgauti ant šilko „atsitiktinius“ efektus, ir kad ji nori atrasti naujų kompozicijų savo kūriniams paįvairinti“, – tapyba susižavėjusią moterį gyrė dailininkė G. Viduolytė.
Gerų žodžių parodos atidaryme R. Pikelienei negailėjo ir dailininkė R. Grybaitė, pripažinusi, kad šilkinė Romarikos vasara gražiai papuošė artėjantį jubiliejinį jos gimtadienį. Pasak dailininkės, studijos narių ir jų pačių nesiliauja stebinti spalvinga šios moters asmenybė, jos energija ir sugebėjimas visur suspėti: be Rikos neįsivaizduojamas nė vienas suaugusiųjų dailės studijos šeštadienis, ji dalyvauja kone visose šalyje rengiamose mugėse, namuose tapo neįtikėtinų dydžių kūrinius, o padėjusi teptukus į šoną marinuoja agurkus.

Svarbiausi visada yra vaikai

Dailės studijos vadovė džiaugėsi, kad Romarika turi gražią, ją visada palaikančią šeimą. Prieš pat kūrybinių industrijų inžinieriaus diplomo įteikimą namo parskubėjusi Rūta renginio svečiams padengė vaišių stalą, Vytautas sukūrė parodos plakatą, Mindaugas su draugais „bildukais“ parodos atidarymo renginį papuošė koncertu. Nebuvo tik užsienyje dirbančio ir vis dar savęs ieškančio Arno – vyriausiojo Romarikos sūnaus.
„Mano gyvenime visada svarbiausi buvo vaikai“, – sako R. Pikelienė, į Jurbarką prieš 27 metus atvykusi su Vilniaus inžinerinio statybos instituto diplomu rankose. Įsidarbinusi pagal paskyrimą butų ūkio inžiniere ji vieną po kito pagimdė sūnų ir dukrą, o galiausiai – dvynius Vytautą ir Mindaugą. Neslėpdama apmaudo Romarika konstatuoja, kad po kiekvieno gimdymo jos tarnybinės pareigos žemėjo, kol galiausiai tapo tik kasininke. Tai akivaizdžiai rodo mūsų visuomenės požiūrį į vaikus auginančią motiną. Nenusiminė ir neieškojo skalsesnės duonos, nors didesnei šeimai visko daug reikėjo.
„Man patinka mano darbas – kiekvienas, pas kurį užsuku, pasakoja savo istoriją. Nors dažnai nešu jiems blogą žinią, žinau, kad žmonės mane myli“, – juokiasi moteris, kasdien besibeldžianti į komunalinių mokesčių nesumokančių skolininkų namų duris ir pirmiausia pasiūlanti vargo prispaustiems žmonėms ieškoti išeities.
R. Pikelienė geriausiai žino, ką reiškia nuolatiniai nepritekliai, nes viena užaugino keturis vaikus. Susikibusius rankomis mažylius ji vedžiodavosi į visus mieste vykusius nemokamus renginius, ir net tada, kai tekdavo visiems pasidalyti vieną batoną, jos „leliukai“ lankė meno mokyklą, mokėsi šokti. Ir dabar – groja gitara, dainuoja, sportuoja.
„Labai geri mano vaikai – nesiginčija, nes žino, kad vis tiek turės padaryti tai, kas paliepta. Jei ką ir pasako prieš, aš „nenugirstu“, – juokiasi Romarika, jauniausiuosius, dvynius, šį rudenį išlydėsianti į paskutinę gimnazijos klasę.

Sėkmę prisiviliojo darbu

Nors Vytautas ir Mindaugas šią vasarą peržengs pilnametystės slenkstį, Romarika neslepia kasdien vaikams paruošianti pusryčius, pietus ir vakarienę, o po jos visada paklausianti, ar jie laimingi. Jei visi laimingi, mama eina piešti. Po sunkios darbo dienos ir motiniškų pareigų šis užsiėmimas tampa dvasine atgaiva. Tačiau paėmus į rankas dažus ir teptuką, ją dažniausiai užklumpa abejonės. „Padedu tašką ant šilko ir svarstau, ar gerai padariau. Vaikai vaikšto pro mane į virtuvę arbatos, todėl klausiu, kaip atrodo. Išgirstu patvirtinimą: tobula, ir tada jau ramiai toliau piešiu“, – juokiasi iš savo abejonių moteris.
R. Pikelienė tvirtina, kad jos gyvenimą tobulu pavertė tapyba ir vaikai. Ir kaip jais nesidžiaugsi? Vytautas ką tik savarankiškai susiremontavo kambarį. Stulbina vaikinų vokaliniame ansamblyje dainuojančio Mindaugo soliniai ir aktoriniai sugebėjimai. Didele švente tapo Rūtelės diplomo įteikimas. Bet labiausiai Romarika didžiuojasi savimi – personalinė tapybos paroda gerokai kilstelėjo savivertę.
Bet kad įrodytų savo vertę pačiai sau ir visiems aplinkiniams, prieš dvejus metus Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno skyriaus nare tapusiai moteriai teko sunkiai dirbti. Tapybai ant šilko ji kasdien skiria po 5–8 valandas. Kai prieš dešimtą vakaro dauguma žmonių gula ilsėtis, Romarika kambaryje įjungia pačias šviesiausias lempas ir sukaupia visą savo energiją. Ir tada po rankomis gulintis šilkas pražysta spalvingiausiomis gėlėmis, subanguoja jūros putomis, padvelkia kopų karščiu, nusidažo įmantriausiais pasteliniais ornamentais.
Daugybė moterų Jurbarke puošiasi Romarikos tapytomis šilko skarelėmis ir šalikėliais. Daug jų dovanota draugėms, atiduota pažįstamiems, parduota įvairiose mugėse. Su džiaugsmu į jas važiuojanti Romarika pripažįsta, kad dažnai tenka nusivilti. „Žmonės neturi pinigų puoštis, todėl ne kiekvienoje mugėje pavyksta uždirbti – būna, kad parsiveži tik nuostolius“, – sakė moteris, kuriai optimizmas neleidžia nuleisti rankų.
Tapyba ant šilko jai teikia didžiulį džiaugsmą, todėl nepajunta, kaip nurijusi nuoskaudas vėl ima į rankas teptuką ir šilke vedžioja tobulo paveikslo linijas. Didžiulę gyvenimo patirtį ji perteikia spalvomis: jos sodrios kaip emocijos, skaidrios kaip ryto nuotaika ir aiškios kaip Romarikos gyvenimo supratimas. Joje keistai dera purslais trykštanti energija ir inžinieriškas mąstymas, pasireiškiantis nepaprastai tiksliu planavimu ir greita reakcija.

Svajoja sugrįžti į kalnus

Dabar Romarika pati stebisi, kad vis labiau ją traukia prie žemės – šį pavasarį net įsigijo kolektyvinį sodą. Mamos noru turėti žemės lopinėlį stebėjosi visi keturi vaikai, tačiau Romarika juos įtikino, kad geresnės investicijos negali būti – šalia Nemunas ir karjeras, o iki tos „Palangos“ tik 5 minutės kelio!
Nors pavasarį sode žaliavo tik veja, dabar jau yra keturios lysvės. Romarika mano, kad kasmet jų daugės, nes kuo toliau, tuo labiau jai darosi įdomus ūkiškas gyvenimas. Šį pavasarį darbe moterims besidalijant pomidorų daigus, augalais apstatė visas buto palanges. „Tada bendradarbės ir nusprendė, kad man reikia sodo“, – džiaugiasi savo pasirinkimu moteris, su vaikais žaliajame kurorte praleidžianti kiekvieną laisvą vasaros vakarą.
Gaila, kad nedaug jų lieka daugybę užsiėmimų turinčiai moteriai. „Bėgu per gyvenimą, kad viską suspėčiau padaryti. Gal kam atrodau keistuolė, bet man mano gyvenimas yra tobulas. Niekada negalvoju, kad jis sunkus. Esu be galo laiminga ir visiškai laisva – tokia laisva, kokia gali pasijusti tik kalnuose“, – sako Romarika.
Penkerius metus su Vilniaus inžinerinio statybos instituto turistų klubo nariais kopusi į kalnus, R. Pikelienė vis dar svajoja ten sugrįžti. Didžiulis būrys šio klubo narių atvyko jos pasveikinti ir nepaprastai apsidžiaugė radę parodoje klubo 25-mečiui skirtą šilko paveikslą.
Jurbarkiečiai Romarikos tapytais kūriniais galės džiaugtis iki pat rudens. Ši paroda – tik trumpas stabtelėjimas gyvenimo pusiaukelėje. Nekantriai laukianti, kokių iššūkių jai dar pateiks likimas, R. Pikelienė tvirtina žinanti, kad kopiant į amžiaus kalną turės padaryti kur kas daugiau nei iki šiol.

Daiva BARTKIENĖ



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook