Balsavimas

Ar tenkina požeminių šiukšlių aikštelių įrengimo kokybė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Reikia turėti du sparnus, kad būtum laimingas

Reikia turėti du sparnus, kad būtum laimingas (0)

2014-08-02

Susitikti su Buitkų šeima važiavau į Vertimus. Dar neseniai buvę jurbarkiečiai praėjusių metų rudenį Irma ir Gediminas atsikraustė į šį nedidelį kaimelį – auginti vaikus ir brandinti savo šeimos sparnus: kad galėtų kilti, skristi, galbūt ir kitus uždegti savo polėkiu.

Dešimt kilometrų asfaltu, keturi žvyrkeliu – ir už nugaros palikęs automobilio sukeltą dulkių debesį atsiduri gražioje kaimo gatvelėje. Nepasakytum, kad Vertimai – užkampis, bet ir ne centras. Geltona bažnytėlė su kryžiaus kalneliu, ant kurio pasilypėjęs pasijunti arčiau dangaus, ir šalia esantys bendruomenės namai – vienintelės kaimelio visuomeninės paskirties įstaigos. Sodyboje šalia bažnytėlės kone prieš metus ir įsikūrė Buitkai.
Kai matai per pievą su kūdikiu glėbyje einančią Irmą ir iš paskos liuoksinčius du vyresniuosius, niekaip negali manyti, kad Vertimų kaimelis merdi.

Šeima – geras dalykas

„Kodėl pasirinkote mus? – klausia Irma, išgirdusi, kad Šeimos metais kalbiname šeimas, – nesame ideali šeima, o visuomenė nori skaityti apie tobulus žmones.“
Kai paklausiu, ar jie savo aplinkoje pažįsta idealių šeimų, suklūsta, susimąsto. Po minutėlės Gediminas sako: „Žinome tokią vieną – tai šventoji šeima, Marija ir Juozapas. Nors jie gyveno ne šiais laikais, bet liudija visiems apie ištikimybę ir atsidavimą.“
Taigi, gal ir nėra tų idealių, idealo gali tik siekti, ypač – turėdamas sektiną pavyzdį.
„Šeima – geras dalykas! Bet kartais užduodi sau klausimą: kas mane nešė į tą galerą? Kai vaikai neklauso, kai esi pavargęs, kai sau neturi laiko, nes visiems reikia tavo dėmesio ir rūpesčio. Bet koks džiaugsmas, kai visiems gerai, kai ramybė!“ – sako Gediminas. O Irma atitaria, kad kalbama ne apie tą ramybę, kai visur tylu – tokia tris vaikus auginančioje šeimoje įmanoma, ko gero, tik visus sumigdžius.
„Šeima yra ir vaikai, ir tėvai, ir seneliai – kur visa kuo dalijamasi ir visi vienas kitą palaiko. Bet ir šeimoje būna visokių sunkumų. Mes esame katalikai, tad stengiamės gyventi ir spręsti pagal Dievo ir Bažnyčios rodomą kelią. Atleisti kartais būna sunku, bet seniai, vaikystėje, mama mane pamokė, kai buvau supykusi ir pasakiau, kad niekada jai neatleisiu. Mama paklausė, kaip aš melsiuos neatleidusi. Jei tariame „Tėve mūsų“ maldos žodžius „ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“, turime prašyti atleidimo ir patys atleisti. Atleidimas padeda versti naują lapą santykiuose, – pasakoja Irma ir priduria, – jei ne pasitikėjimas Dievu, gal jau seniai būtume pasukę skirtingais keliais.“
Sutuoktiniai savo santykiais rūpintis ir juos tobulinti turi ne tik pasikliaudami kasdiene praktika, bet reikalingas ir teorinis pasiruošimas. „Profesijai kiek metų ruošiamės? O šeimai? – klausia Irma. – Gerai, jei tėvų namuose turime gražų pavyzdį, kaip spręsti konfliktus ir įveikti sunkumus.“
Buitkai pabaigė J. Kentenicho šeimų pedagogikos akademiją – ten, pasak jųdviejų, labai gražiai moko apie sutuoktinių santykius: nesiknaisioti smulkmenose, nesiaiškinti be galo, jei išrišti priežasties neįmanoma, bet pradėti iš naujo. Toji akademija – tai dvejų metų mokymo programa sutuoktiniams: pirmuosius metus mokaisi, kaip gerinti savo šeimos santykius, antruosius – kaip gali padėti kitiems. Ir nors, pasak Irmos, jie netapo visažiniai, vis dar mokosi pritaikyti savo gyvenime sužinotą teoriją, dabar jau abu su vyru yra Jurbarko dekanato Šeimos centro „Sužadėtinių rengimo santuokai“ programos savanoriai.

Auginti vieną – ne tas

Vertimiškių Buitkų šeimoje auga trys sūnūs. Devynių mėnesių Steponas šypsosi visiems be išimties, krykščia ir tiesia savo putlias rankeles – sveikas ir laimingas mažylis. Keturmetis Simonas atsakinėja klausiamas ir pats klausinėja – jis tarp brolių drąsuolis. Povilas, kaip ir dera vyriausiajam, – rimtas ir santūrus, tik smalsumo genamas prisiartina pažiūrėti, kaip fotoaparato langelyje atrodo brolis.
„Kai pirmą pagimdėme (Irma sąmoningai sako pagimdėme, nes gimdant dalyvavo ir Gedas), galvojau – kodėl mes vaikų norime, juk taip sunku auginti, tiek baimių. Bet mes panašūs į Dievą – jis kūrė, ir mes norime kurti, – sako Irma. – Auginti tris, kol jie dabar maži – sunkoka, bet auginti vieną – ne tas.“
„Vaikams, kol maži, užtenka dėmesio ir meilės, vėliau poreikiai didėja“, – įsitikinęs trijų sūnų tėtis. „Poreikius sumažinome iki minimumo. Dalijamės su visais, ką turime ir ko nereikia tuo metu. Pavyzdžiui, vaikams drabužių neperkame, sesers šeimyna atiduoda. Esame dėkingi jai, savo mamoms, seserų ir brolių šeimynoms bei kitiems. Būtent tai leidžia mums didžiąją dalį laiko skirti savanoriavimui“, – tvirtina Irma.

Brandina laimės sparnus

Tai, kuo Vertimuose užsiima Buitkai, yra savanorystė, už kurią atlyginimo niekas nemoka. Jau prieš keletą metų jie ėmėsi prižiūrėti ir gaivinti Vertimų stovyklavietę, kurią šalia bažnyčios įrengė kunigas Kazimieras Gražulis. „2011 metais Audronė Balčiūnienė, savivaldybės Jaunimo reikalų koordinatorė, pasiūlė dalyvauti projekte šiai stovyklai atnaujinti. Na, ir prasidėjo... Atlyginimo negauname. Tokie jau esame – Dievo kvaileliai...“, – sako Irma, paskutiniąją frazę, ko gero, pavartodama ne savo, bet aplinkinių požiūriui į save išreikšti. Juk ne paslaptis, kad dauguma žmonių gyvenančiuosius kitaip, netelpančius į kažkieno sugalvotus standartus, vadina, geriausiu atveju, keistuoliais.
Bet Irmai ir Gediminui atrodo kitaip – svarbu surasti tokią veiklą, kuri teiktų pasitenkinimą. „Svarbu, kad mes visi siektume savo svajonių, kad dirbtume pagal savo pašaukimą ir būtume laimingi. Vis prisimenu vieno savo profesoriaus mintį, kad žmogus laimingas, kai turi du sparnus: vienas – mėgstamas darbas, kitas – mylimas žmogus“, – sako Irma.
Po vieną – tvirtą – sparną abudu jau turi. Taip nusprendžiau, kai Irma papasakojo, kad jiedu susitiko Jurbarko dekanato jaunimo centre, kur ji dirbo, o Gediminas ateidavo padėti – ir už tai, moters nuomone, reikia dėkoti savanoriavimui. Tačiau Gediminas pareiškė, kad Bažnyčia čia niekuo dėta: „Jei Dievulis skyrė, vis tiek būtume kur nors susitikę.“
Antrąjį – mėgiamo darbo – sparną jie dar tik auginasi ir teigia esantys laimingi.
Abu turi specialybes: Irma yra baigusi andragogikos ir teologijos studijas, Gediminas įgijo techniko mechaniko specialybę. Kaune, kur jie gyveno po vestuvių, vyras turėjo pelningą darbą, tačiau toks darbas daugiau niekam nepalikdavo laiko. Nusprendę, kad komercija jiems netinka, sutuoktiniai teigia dabar ieškantys savo vietos, savo nišos – tokios veiklos, kuri abiem teiktų pasitenkinimą. Ir tie ieškojimai susiję su Vertimais.

Į kaimą – dėl vaikų ir svajonių

Atsikraustę į kaimą Buitkai sugrįžo prie savo šaknų – Vertimuose gyveno Gedimino seneliai. „Galvojome apie kaimą, nes ant asfalto augti vaikams nekas. Ir dėl prieš kurį laiką kilusio ekologinio bumo – ką valgai, kaip augini“, – pasakojo Irma. Ir kai netikėtai pasiūlė Vertimų stovyklavietės, į kurios gaivinimą jiedu jau buvo įkėlę koją, atkūrimo projektą, o šalia bažnyčios atsirado parduodamas namas, abejonių neliko.
Vaikams čia erdvu, ir ekologinė žemdirbystė jau pajudėjo. „Bandau perkąsti gamtinę žemdirbystę. Ne viskas sekasi, bet kai kas labai gerai, pavyzdžiui, puikiai dera porai, bet prieš Gedo mamą – tradicinės žemdirbystės atstovę, kartais reikia nusiimti kepurę“, – pasakoja Irma.
O jų svajonių darbas susijęs su Vertimų stovyklaviete – planuoja vystyti čia socialinį verslą, teikti jaunimui tokias paslaugas, kokių verslininkai neteikia, nes jiems neapsimoka. Darbo su jaunimu patirties dabar jau turi ne tik Irma, bet ir Gediminas – dalyvauja jaunimo projektuose ir patys juos kuria.
„Dauguma jaunuolių laisvalaikį mėgsta leisti aktyviai, todėl čia įrengsime patyriminę trasą, galės jaunimas, šeimos stovyklauti – ir atvykę, ir vietiniai galės viskuo naudotis. Norėtume, kad čia vyktų ir koks nors tradicinis festivalis“, – savo planus pasakoja sutuoktiniai. Ledai jau pajudėjo – jie patys parengė ir gavo finansavimą projektams iš Lietuvos kredito unijos ir iš vietos veiklos grupės „Nemunas“. Reikia atlikti ir daug savanoriškų darbų – sutvarkyti Mituvos pakrantę, todėl patys kimba į darbus, sulaukia pagalbininkų, neatsisako padėti ir Vertimų gyventojai.
„Bet smagiausia yra būti kartu – kai sėdim visi, kai žaidžiam, siuntam. Arba kai atbėga kuris ir apsikabina – taip nuoširdžiai... Būna labai gera. Tada ir supranti, kokia laimė yra turėti vaikų“, – sako Irma.
Taip auga sparnai, skraidinantys šeimą į laimę.

Danutė Karopčikienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook