Balsavimas

Ar tenkina požeminių šiukšlių aikštelių įrengimo kokybė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Ruduo žadina prisiminimus

Ruduo žadina prisiminimus (0)

2016-11-30

Ilgais tamsiais vakarais smagu prisiminti žydintį pavasarį ir žinoti, kad prasiautus pūguotai žiemai jis vėl sugrįš. Taip ir gyvenimo rudens sulaukus – prisiminimai skraidina į jaunystę, nors takas į ją ir belikęs tik atminties kertelėje. Jurbarkietei Janinai Karčiauskienei prisiminimus apie jaunystės vietas ir žmones žadina ir „Šviesoje“ perskaityti straipsniai.

Šimtametė sodyba
Rajoninį laikraštį Janina prenumeruoja ir skaito, anot jos, nuo pat pradžių – taigi jau beveik septynis dešimtmečius, nes tiek metų „Šviesai“. Janinai dar daugiau, ir daugumą tų dešimtmečių gyveno Balnių II kaime, Jurbarke tik šešiolikti metai. 
Perskaičiusi „Šviesoje“ Audronės Bakšienės pasakojimą apie gimtinę – Balnių I kaimą, panoro papasakoti apie savo tėviškę, kur smagiai prabėgo basakojė vaikystė, linksma jaunystė, kur užaugo ir užaugino savo vaikus. 
„Mūsų kaimas buvo kaip pasaga. Šepečių ūlyčia vadindavo tą gatvę prie miško, nes namai vienas prie kito labai tankiai sustatyti, ir visi kaimynai labai gerai sutarė – nei dėl gyvulių, nei dėl vištų, nei dėl kačių nesipyko. Vaikų buvo daug – vienuose namuose net 16, kituose 10, kitur ir 2-3, o auklėjami buvom kitaip – niekas nėjo į svetimą sodą, tik į mišką – Miliušgirį buvo galima eiti visiems“, – pasakoja Janina. Ji pati augo su trim seserimis ir broliu.
Paskui moteris, tarsi prieš akis jai stovėtų, vardija kaimo gyventojus: Balšaitis, Tamošaitis, kitas Tamošaitis, Juškiai – Jonas ir Juozas, Damanskiai, Balčaitis... Tik jau tų žmonių mažai belikę. „Tik keturi ūkiai bėra ir dirbama žemė, Kęstutis ir Vidas Remeikiai dirba tą žemę“, – sako moteris. 
Janina džiaugiasi, kad jos gimtoji sodyba tebėra, ir žmogus, nors svetimas, joje gyvena. 2015 m. ten pastatytas paminklinis akmuo ir parašyta, kad prieš 100 metų sodybą įkūrė Pranciška ir Jonas Kailiūnai.
„Įkūrė sodybą, kai atsidalijo broliai Jonas ir Antanas. Mano tėveliai apsiženijo 1915 m., po metų tėvelį paėmė į karą. Po vienu stogu, pas uošvius, liko gyventi mano mama Pranciška ir Antano žmona Petronėlė. Marčios labai nesutiko, tad 90-metis uošvis patarė eiti į Eržvilką pas matininkus ir atsidalyti. Taip ir buvo – perpjovė namą ir užkėlę ant rąstų nurideno kas sau“, – neįtikėtiną istoriją pasakoja Janina. 
Antano ir Petronėlės namų nebėra, o Janinos tėvelių tebestovi: prieš 100 metų statytas tvartas su daržine, kiek vėliau – klėtis, 1941-aisiais išlikęs naujasis namas, medinė bulvinė, išdygusi jau po karo. „Ir tėvų užsodintas sodas tebėra, mano skiepytos kriaušės – citrininės. Pernai tiek lapų nebuvo, kiek kriaušių!“ – džiaugiasi moteris.
Tauršilio pušis
Tėviškę Janina aplanko, bet prie Tauršilio pušies, kuri augo netoliese, jau seniai nėra buvusi. Prisiminė tą pušį perskaičiusi, kaip savo šimtamečius ąžuolus pagerbė eržvilkiškiai ir raudoniškiai. 
Pušis augo Tauršilio miške, buvo aukšta ir stora – keturi vyrai neapkabindavo, ir žmonių laikoma stebuklinga. „Tauršilio miškas – Jerubiškių kaime. Balnius antruosius nuo Jerubiškių skiria tik keliukas, – pasakoja Janina ir pasitaiso, – ne keliukas, o platus vieškelis. Pušis buvo storiausia Lietuvoje, gamtos apsaugos inspektorius Simeonas Kavolius buvo tokią lentelę prikabinęs.“
Tauršilio pušis buvo keturkamienė. Janina prisimena legendą, kad toje vietoje, kur per karą žuvusios keturios seserys ir brolis, išaugo pušis. Jos kamienas išsišakojo į keturias lygias dalis, o viduryje išdygo šermukšnis. 
J. Karčiauskienė tą šermukšnį prisimena jau nudžiūvusį. Vaikystėje prie pušies ji retai tenueidavo – nors medis buvo laikomas stebuklingu ir daug kas jį lankydavo, kryželius, koplytėles nešdavo, bet vaikui atrodė bauginantis. „Pro tą pušį eidavom į Eržvilko vaistinę, kai tėvai siųsdavo parnešti vaistų – greit praskubėdavom. Gruodžio mėnesį ten labai kaukdavo vilkai – niekada ten neidavau, nors žemiau jos labai dygdavo baravykai. Bet grybauti ėjau, tik kai jau buvau suaugusi ir savo vaikus auginau“, – pasakoja moteris. 
Dar prisimena, kad 1951-ųjų rugsėjį mokytojas A. Klimaitis vedėsi vaikus į mišką. „Rodė medžius, kad užaugę pažinotume, mokė paklydus žiūrėti į medžio kamieną – šiaurinė pusė daugiau apsamanojusi, o kai žinosi, kur šiaurė, bus aišku ir kitos kryptys. Taip besikalbėdami nuėjome ir prie stebuklingosios pušies. Berniukai susikibę rankomis norėjo jos kamieną apkabinti, mes, mergaitės, skaitėme į kamieną įraižytus metus, širdeles, kryželius. Apie pušį buvo keletas mažų kauburėlių, papuoštų kankorėžiais, mokytojas draudė juos mindžioti, kankorėžius liesti“, – prisimena Janina. Ji mano, kad gal dėl tų išraižymų Tauršilio pušis ir nudžiūvo. O nudžiūvo prieš kokius 15 metų, dabar tik stuobrys belikęs... 
J. Karčiauskienės dienos prabėga skaitant. „Serialų nemėgstu – muilo burbulai ten. Geriau laikraštis. Kai randu apie pažįstamus, tai ir kelis sykius perskaitau“, – sako moteris. Į storą sasiuvinį surašiusi savo gyvenimą paliks vaikams – bus jiems brangus prisiminimas. Seniai palaidojusi savo vaikų tėvą Liudviką Petraitį ir antrąjį vyrą – Petrą, kuris padėjo auginti jaunėlį sūnų, į bažnyčią Janina eina šeštadieniais ir meldžiasi už mirusiuosius. Gyvieji, pasak Janinos, gali patys už save pasimelsti.
Danutė Karopčikienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook