Balsavimas

Ar tenkina požeminių šiukšlių aikštelių įrengimo kokybė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Rusniškė traukia ne tinklus, o korius iš avilių

Rusniškė traukia ne tinklus, o korius iš avilių (0)

2019-04-26

Bitininkyste susidomėjusi Nijolė Radavičienė dabar vadovauja bitininkų draugijai „Nektaras“, o jos narių surinktas medus ne tik parduodamas, bet ir dovanojamas senelių globos namų gyventojams. J. Stanaitienės nuotr.

Nijolė Radavičienė į Jurbarką iš Rusnės persikėlė prieš 43 metus. Vandenų kraštą iškeitusi į sausesnę vietovę, čia su vyru Albinu susikūrė gražų gyvenimą, kurį jau daugiau nei 20 metų saldina medumi iš savo avilių.

Paskui darbą

Bibliotekininkės profesiją įgijusi ir tą darbą Rusnėje dirbusi N. Radavičienė atvažiavo į Jurbarką, į čia besikuriančią „Vilmos“ gamyklą dirbti sekretore. Vėliau paskui vyrą Albiną, dirbusį vairuotoju, perėjo į Melioracijos statybos valdybos (MSV) padalinį „Butų ūkio technikas“. „Man visada patiko bendrauti su žmonėmis, dirbti su klientais. Todėl ir darbai tokie buvo“, – šypsosi Nijolė. Po kelerių metų moteris pradėjo dirbti Jurbarko teisme posėdžių sekretore. Čia ji išdirbo 32 metus, iki pat pensijos.

Radavičiams ne tik darbas rūpėjo – 47 metus drauge koja kojon žengiančių Nijolės ir Albino šeimoje užaugo sūnus Linas ir dukra Raminta, dabar įsikūrę Lietuvos didmiesčiuose. Sutuoktiniai dalyvavo ir saviveikloje – abu dainavo chore, o Nijolė dar ir šoko. MSV veikę kolektyvai skynė laurus įvairiose apžiūrose.

Prieš trylika metų šeima įsigijo žemės sklypą Jurbarko pakraštyje ir ėmė statyti namą. „Namas buvo mano svajonė. Turėjome statybininką, kuris namą statė, bet ir patys labai daug darbo įdėjome. Po darbų – į statybas. Bėgdama dar ir akmenų pakelėje prisirinkdavau gėlių darželiams. Ir dvi namo sienas akmenimis išdėjau“, – sako darbštuolė.

Ir dabar abu su vyru aplink namą tupinėja, gražina. Kiemas pilnas gyvūnų: pensininkas šuo, priklydusios, bet dabar mylimos katės, netgi nuosavi paukščiai – žvirblių kolonija, malkinę ir pušis pasidaliję varnėnai, visi – Albino sukaltuose inkiluose. „Kiemą mes pasiskirstę: mano – daržas, Albino – medžiai“, – juokiasi Nijolė. Moteriai labai patinka rūpintis gėlynais. Tai – mamos įtaka. Jau anapilin iškeliavusi Nijolės mama buvo apdovanota už gražiausią Rusnėje gėlių darželį.

Moteris rodo ir pačiai sau netikėtai sukauptą pelėdų kolekciją. „Jų čia kokie 200. Pelėdos – išminties simbolis, man jos labai patinka, bet rinkti pradėjau netyčia, kai dukra kokiais 1988-89 m. pirmąją parvežė iš Dainų šventės Vilniuje“, – prisimena N. Radavičienė.

Pelėdos į kolekciją suskrido iš viso pasaulio – kas iš artimųjų, draugų keliauja, žino, ką Nijolei lauktuvių vežti. „Šitą šokoladinę pelėdą parsivežiau iš Talino, kur po daugelio metų susiradau ir susitikau su savo pusbroliu, šitą raganą vežiau lauktuvių dukters anytai, kuri kolekcionuoja trolius, bet pamačiau, kad ant šluotos galo tupi pelėda, šitą iš Barselonos parvežė bičiulis bitininkas, kuris sugedus medsukiui vis prašė medų išsukti, kita bitininkė parvežė šalikėlį su pelėdomis“, – pasakoja N. Radavičienė.

Vyro hobis

Radavičiai turi daug bičiulių bitininkų – Albinas Jurbarko bitininkų draugijai „Nektaras“ priklauso nuo 1997 m., Nijolė prisijungė kiek vėliau, tačiau nuo pernai ji šiai draugijai vadovauja.

A. Radavičiaus mama Šilutėje laikė porą bičių šeimų, tad apie bitininkystę jis šį tą išmanė. „Mano Albinas – labai darbštus. Ir prie namų, prie bičių. Jis man net sijoną yra numezgęs, kai užsimaniau mezgimo mašinos. Daugiau niekas ta mašina ir nemezgė“, – juokiasi Nijolė. Paskui Albiną ir ji pasinėrė į bičių pasaulį.

1996 m. N. Radavičienė į Švendriškių kaimą parsivežė savo tėvus ir brolį iš Rusnės. Buvę sodybos šeimininkai perleido du avilius su bitėmis, kuriomis ėmė rūpintis Albinas. Bičių šeimų vis daugėjo. Anapilin iškeliavus vyro broliui Radavičiai priglaudė jo laikytas šešias bičių šeimas, vėliau už Europos Sąjungos paramą įsigijo dar 10 avilių.

Sodybą Švendriškiuose teko parduoti, o avilius iškraustyti į Paulius, vėliau – į Rotulius. „Viena moteris priėmė mus į savo sodą. Vieta labai gera, netoli Nemunas. Dabar turime 40 bičių šeimų“, – sako Nijolė.

Bičių gyvenimas

„Bitės daug darbštesnės už žmones, o jų gyvenimas – labai įdomus“, – sako N. Radavičienė, pati save vadinanti tik vyro padėjėja prižiūrint bites. Daug žinių, kuriomis dalijasi su kitais bitininkais, prikaupęs Albinas, Nijolė gali patarti kaip naudoti bičių produktus, nes pati tuo labai domisi.

Šeima gyvena bičių gyvenimo ritmu. Dabar jos jau pradeda savo darbus – skuba į pražydusius augalus. „Bitutės iš avilių pradeda lįsti, kai lauke būna apie 10 laipsnių šilumos. Žiemą jos taip pat nemiega – valo sandėlius, šildo viena kitą“, – pasakoja N. Radavičienė.

Pasak moters, ir žiemą bitutes tenka lankyti, pažiūrėti, kad aviliai nebūtų užpustyti, kad koks žvėris nebūtų kelią į avilį atradęs. „Albinas visada per Kalėdas važiuoja bitutes pakalbinti“, – tradiciją atskleidžia Nijolė.

Bičių darbymetis – vasarą: neša jos nektarą, žiedadulkes, trambuoja galvutėmis į korių akutes ir gamina medų. „O mes – vagiame. Žmonės nevertina bičių darbo. Iš tikro medus turėtų būti žymiai brangesnis“, – įsitikinusi N. Radavičienė.

Medų bitininkai kopinėja iki rugsėjo. Tada bitutes reikia pamaitinti žiemai. Bitės maitinamos cukraus sirupu. „Nešam kibirais. Vienai bičių šeimynai sumaitinam 10-12 kg cukraus. Maitinimas – didelis darbas“, – sako Nijolė.

Tapo verslininkais

Kai pradėjo gausėti avilių, atsirado ir atliekamo medaus. „Patys apsirūpindavome, vaikams pridėdavome, o likusį nutarėme parduoti. Jau apie penkerius metus su Albinu važiuojame į turgų“, – sako N. Radavičienė. Moteris įsitikinusi, kiekvienas žmogus turi turėti savo bitininką, kuriuo pasitikėtų ir pas kurį nuolat pirktų medų. „Parduotuvėse dabar galima rasti nežinia kokio medaus. Tikro ir sveiko medaus geriausia ieškoti pas bitininką“, – pataria Nijolė.

Radavičiai dar parduoda bičių duoną ir žiedadulkes, o sau pasigamina ir ekperimentinių produktų. „Savo šeimai gaminu propolio ekstraktą – natūralų antibiotiką. Galima pagaminti tinktūrą, kuri padės suskaudus dančiui, žaizdelėms gyti“, – sako bitininkė.

Su draugijos nariais N. Radavičienė viešėjo Latvijoje, pas bitininką Janį Vainovskį, kuris gamina medaus mišinius su natūraliomis uogomis. „Jis gamina pramoniniu būdu, todėl mišiniai nerūgsta, o aš dedu natūralias uogas – vyšnias, braškes, spanguoles, todėl turiu laikyti šaldiklyje, bet labai skanu“, – nauju produktu džiaugiasi N. Radavičienė.

A. Radavičius prieš kurį laiką sugalvojo gaminti vaško žvakes. „Žvakių formos – labai brangios. Vyras nusipirko vieną, kitą jam padovanojau, o dabar turim 20 formų ir gaminame įvairiausias žvakes. Visas išbandėme, žinome, kiek laiko dega. Naudojame tik savo vašką, nededame jokių priedų“, – tikina N. Radavičienė. Šeimos gamintos žvakės – pašventintos, kunigas Darius Auglys net į namus užsuka žvakių šventinti.

Draugijos veikla

Nijolei tapus bitininkų draugijos „Nektaras“ pirmininke, šeima dar labiau paniro į bitininkystės rūpesčius. „Tapti draugijos pirmininke kalbino jau anksčiau, bet aš neturėjau dar tiek patirties, todėl aštuonerius metus dirbau pirmininko Jono Skėrio pavaduotoja“, – pamena N. Radavičienė, į draugiją pakviesta ir dėl to, kad jos renginiams gamindavo ypatingo skonio vaflius su medumi. „Bitininkai pasigesdavo mano vaflių“, – juokiasi Nijolė.

Antrus metus draugijai vadovaujanti Nijolė tikina, kad pradžioje buvo labai nelengva, nes draugija teikia bitininkų paraiškas Nacionalinei mokėjimo agentūrai (NMA) dėl vaistų bitėms. „Šiemet jau lengviau – žinau kas ir kaip. Galiu ir bitininkams patarti, kaip gauti Europos Sąjungos paramą“, – sako draugijos pirmininkė.

Jurbarko bitininkų draugija dabar turi 117 narių: vyriausiai – garbės narei mokytojai Aldonai Macevičienei jau 95-eri, jauniausiam nariui – apie 25-erius. „Turime draugijoje ir vilnietį, kauniečių. Jų aviliai – Jurbarko rajone, tad jie ir įstojo į mūsų draugiją“, – sako N. Radavičienė.

Draugijos pirmininkė tikina, kad jos nariai – labai draugiški, negaili vieni kitiems patarimų, ir niekada nepataria „ant durniaus“, kaip sako Nijolė. „Nebūtina laikyti bites, norint tapti draugijos nariu. Svarbu, jas mylėti. Draugijoje laukiame visų“, – kviečia bitininkė.

Dalyvauti draugijos veikloje – smagu ir naudinga. Rengiamos įvairios paskaitos, mokymai, susitikimai aktualiais bitininkams klausimais, kasmet vyksta „Medkopio“ šventės. Pernai buvo 20-oji.

Jurbarkiečiai kasmet dalyvauja ir respublikinėse bitininkų šventėse, kurios vyksta pirmą rugpjūčio savaitgalį vis kitoje vietoje. Šią vasarą bitininkai vyks į Griškabūdį. „Šventėse dalyvauja per 40 Lietuvos bitininkų draugijų. Šventė tapo tarptautine, nes atvažiuoja bitininkų iš Suomijos, Švedijos, Estijos, Latvijos, Lenkijos, Anglijos, Ukrainos“, – vardija „Nektaro“ pirmininkė.

Ji ragina bitininkus naudotis ES teikiama parama: pateikus paraiškas galima gauti iki 70 proc. finansavimą aviliams įsigyti, paramą kitiems bitininkystės reikmenims, yra rengiami mokymai apie bitininkystę vaikams.

Jau galima teikti paraiškas NMA dėl laboratorinių tyrimų kaštų padengimo norint gauti naują Lietuvos bitininkų sąjungos (LBS) ženklą medui ženklinti. „Tai naujas ženklas, kuriuo bus ženklinamas itin kokybiškas medus. Kad šį ženklą gautų, bitininkas turi pats užsakyti medaus tyrimus laboratorijoje Vilniuje. Tyrimus teks atlikti tris kartus per metus, bus vertinami keturi rodikliai. Atitikus reikalavimams, bus galima savo medų ženklinti LBS nario medaus ženklu, kuris garantuos kokybę“, – sako N. Radavičienė.

Laboratoriniai tyrimai – nepigūs, tad kiekvienas bitininkas turėtų apsispręsti, ar jam reikia šio ženklo. Apsisprendę dėl pagalbos ir informacijos gali kreiptis į draugijos pirmininkę. Informacijos tuoj bus galima rasti ir dabar kuriamoje Jurbarko bitininkų draugijos „Nektaras“ internetinėje svetainėje. „Medus – ypatingas produktas, pilnas sveikatos, energijos, meilės“,  – įsitikinusi Nijolė, vis daugiau savo laiko atiduodanti bitininkystei.

Jūratė STANAITIENĖ



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook