Balsavimas

Ar tenkina požeminių šiukšlių aikštelių įrengimo kokybė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Šeimos gyvenimo būdas – pėsčiųjų žygiai visai Lietuvai

Šeimos gyvenimo būdas – pėsčiųjų žygiai visai Lietuvai (2)

2014-08-30

Šiemet Jurbarke jau ketvirtus metus iš eilės vyko Lietuvos žygeivių festivalis. Pėsčiųjų žygių entuziastai į mūsų kraštą suplūsta ne tik dėl vaizdingų apylinkių, bet dėl to, kad žygius organizuoja jurbarkiečių Birutės ir Vidmanto Genių šeima. Vidmantas prieš ketvertą metų įsteigė Lietuvos pėsčiųjų žygių asociaciją, o žymiai anksčiau šiuo aktyviu laisvalaikio leidimo būdu užkrėtė ir visą savo šeimą.

Praėjusį ketvirtadienį pakvietusi į svečius Birutė Genienė švytėjo džiaugsmu – tą dieną šeima gavo gerą žinią, kad Lietuvos pėsčiųjų žygių asociacija verta būti priimta į Tarptautinę žygių asociaciją. Džiaugtis yra ko, nes pėsčiųjų žygiai yra svarbi jų gyvenimo dalis.
Viskas prasidėjo nuo Vidmanto. Jis – Lietuvos kariuomenės seržantas majoras - tarnaudamas tarptautinėse misijose dalyvavo pėsčiųjų žygiuose. 1999 m. kartu su kitais kariškiais pradėjo juos rengti Ruklos Jonušo Radvilos mokomajame pulke, paskui Sakalinėje, Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Kęstučio mechanizuotajame pėstininkų batalione – Lietuvoje pasipylė pėsčiųjų žygiai.
Prieš ketvertą metų išėjęs į atsargą Vidmantas įsteigė Lietuvos pėsčiųjų žygių asociaciją. Šiemet rugpjūčio pirmąjį savaitgalį Jurbarke vyko jau ketvirtasis Lietuvos žygeivių festivalis. Žygiuose visuomet dalyvauja kariškiai, o dar daugiau civilių - visokio amžiaus, iš visų šalies kampelių. Pasak Birutės, tas žygeivių judėjimas pasileido tarsi sniego gniūžtė nuo kalniuko, apimdama vis plačiau ir giliau.
„Daugiausia dalyvių buvo pernai – per penkis šimtus. Šiemet buvom supanikavę, kad alinantis karštis visko nesugadintų, bet susirinko keturi su puse šimto žygeivių. Gal dėl karščio mažiau, o gal todėl, kad ir žygių Lietuvoje dabar jau daug“, – pasakoja Birutė.
Pernai renginį Jurbarke pirmą kartą vertino Tarptautinės žygeivių asociacijos atstovai, nurodė trūkumus. Šiemet atvyko vertintojas iš Izraelio – pats viską stebėjo, klausinėjo žygeivių iš Olandijos ir Belgijos, kurie įveikė trasas Jurbarko apylinkėse. Ir štai po keleto savaičių atskriejo ta gera žinia.
„Spalio mėnesį Vidmantas su sūnumi Vyteniu skris į Pietų Korėją, ten bus galutinis patvirtinimas apie mūsų priėmimą į Tarptautinę žygeivių asociaciją. Matot, kaip čia išėjo su ta mūsų gražia veikla“, – sako Birutė. Ji yra pagrindinė savo vyro Vidmanto, susižavėjusio žygeivių veikla, pasekėja ir padėjėja, kaip ir jų sūnūs Karolis ir Vytenis.
Abu Genių sūnūs su šeimomis gyvena ir dirba Kaune, abu yra aktyvūs žygeiviai ir veiklūs tėčio įkurtos asociacijos nariai. Karolis, žygiuose įveikiantis labai didelius atstumus, yra atsakingas už žygeivių festivalio trasų paruošimą, Vytenis – už viešuosius ryšius. Žygeivėmis tapo ir jų žmonos Kristina ir Jurgita, o Birutės ir Vidmanto anūkai Simonas ir Smiltė pirmąsias trasas įveikė dar gulėdami kūdikių vežimėliuose.
„Man patinka kelionės, knygos ir žygiai. Skaityti labiausiai mėgstu istorines knygas, bet net vasarą joms trūksta laiko – juk ir su anūkais noriu pabūti. Anksčiau buvau LIONS klubo narė, abu dainavome tremtinių chore, esu apkeliavusi daug šalių. Bet kai pradėjome statytis namą, nebeliko tam laiko. Mes viską čia darėme patys, – Birutė mosteli ranka į gražius savo namus ir klausia, – ar galite tuo patikėti?“
Birutė sugeba susidoroti ir su visokiais darbais, ir su iššūkiais. Nemažas iššūkis buvo priimti į savo kiemą kelis šimtus žygeivių. Pasak Birutės, jų šeimos šūkis yra „Nepabandysi – nesužinosi“. Pabandė ir pavyko. Pirmasis žygeivių festivalis bazavosi Jurbarko parke, prie turizmo centro, o jau trejus metus žygeivių palapinių miestelis įsikuria Genių sodyboje.
„Pirmasis mano žygis buvo Radvilų keliais 2004 metais ir ėjau kartu su savo mokiniais. Ir antrosios mano laidos auklėtiniai buvo aktyvūs žygeiviai – su jais ėjome į Kęstutėnų žygį ir labai daug keliavome: Čekija, Liuksemburgas, Italija. Labai ačiū tėvams, kad vaikus išleido, kad skyrė pinigų jų kelionėms. Dabartiniai mano auklėtiniai irgi labai puikūs, bet ne žygeiviai, vos keletą prikalbinau dalyvauti žygiuose“, – pasakoja B. Genienė, istorikė, Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijos mokytoja.
Kol Birutė pasakoja jai puikiai žinomą Lietuvos žygeivių istoriją, Vidmantas triūsia kieme. Sodyba didelė, darbo joje visada daug, bet žolės pjovimas, sniego kasimas buvusiam kariškiui nekompensuoja bendravimo ir veiksmo trūkumo, kurį pajuto išėjęs į atsargą. „Atsigulti ant pečiaus dar amžius neleidžia, todėl susiradau veiklos – pėsčiųjų žygius“, – sako Vidmantas.
Pėsčiųjų žygiai – tai judėjimas, sveikatinimas, šalies istorijos ir gamtos pažinimas, bendravimas. Toks aktyvus laisvalaikio leidimo būdas populiarus visame pasaulyje, o Lietuvoje jį išpopuliarino kariškiai.
„Tarnaudamas misijoje Bosnijoje atostogas paaukojau pėsčiųjų žygiui Olandijoje – ten buvo 49 tūkstančiai dalyvių, o iki pusės milijono žmonių atvažiuoja pažiūrėti žygio. Tai valstybinės reikšmės renginys. Ir pasaulinėje žygeivių asociacijoje – didžiulė konkurencija. Kai kurios šalys narystės joje siekė keliolika metų, o mes per ketverius labai daug pasiekėme“, – pasakoja V. Genys.
Kiekvienos šalies žygeiviai turi savo prestižinį renginį, kurį registruoja Tarptautinė žygeivių asociacija. Lietuva į šią asociaciją pateks su Jurbarke pirmąjį rugpjūčio savaitgalį rengiamu žygeivių festivaliu. „Iš Jurbarko niekas negalės šio festivalio perimti – tokios yra taisyklės. Lietuva bus 28-oji tarptautinės asociacijos narė, pirmoji iš posovietinių šalių, ir Jurbarko vardas plačiai nuskambės“, – entuziastingai kalba Vidmantas.
Tačiau norint pelnyti tarptautinį pripažinimą reikėjo nuveikti daug darbų ir įvykdyti daug reikalavimų. V. Genio įsteigtoje asociacijoje nėra daug narių, nes, steigėjų įsitikinimu, kur kas svarbiau, kad būtų daug žygeivių. Tad visus žygių paruošiamuosius darbus turi nuveikti keli asmenys ir sutikti šimtus žmonių – irgi tie patys keli.
„Kokias mes gamtos grožybes turime! Bet vasarą gražiausius vaizdus trasose užstoja medžių lapija – reikia įrengti regyklas. Užsieniečiams mūsų miškuose akis bado krūvos šiukšlių ir nėra tualetų – jiems svetima, kaip mums, pritūpti už krūmo“, – vardija Vidmantas žygių organizatorių rūpesčius. Juos dažniausiai tenka spęsti patiems, savo pajėgomis.
Pasak V. Genio, žygeivių festivalį palaiko rajono meras, labai remia kultūros centras, bet neretai tenka susidurti su funkcionierių abejingumu ir turizmo paslaugų srities darbuotojų neveiklumu. Šiemet festivalyje dalyvavo septynių užsienio šalių atstovai, kai renginys Jurbarke taps tarptautiniu, tikėtina, kad jų atvyks dar daugiau. „Jie yra ne tik žygeiviai, bet ir turistai mūsų krašte, bet ypač užsieniečiams, kurie atsiveža daug pinigų, nėra kur jų išleisti – pramogų pas mus nėra. Ir iš viso Lietuvoje su turizmu – tragedija!“, – emocingai pareiškia Vidmantas.
Ir ne tik todėl, kad, kaip teigia Birutė, jis yra emocingas žmogus. Labiausiai dėl to, kad jam tai rūpi, o entuziastai dažniausiai padaro daugiau, negu tie, kurie atlieka tik tarnybines pareigas.
Birutė ir Vidmantas nesigaili, kad būdami organizatoriai patys žygiuoti negali – reikia paruošti maršrutus, išdalyti žemėlapius, išleisti ir sutikti žygeivius, įteikti jiems pažymėjimus ir medalius. Žygeivių asociacija turi sukūrusi puikią vertinimo sistemą: įveikusieji tam tikrą atstumą pelno Varinio, Bronzinio, Metų žygeivio titulus.
Vidmantas Genys pats pirmasis iš lietuvių 2012 m. pelnė Europos žygeivio titulą, dabar tokiu didžiuojasi dar trys Lietuvos žygeiviai. Tam reikėjo dalyvauti žygiuose 8 valstybėse, o 2003-iaisiais Vidmantas viename žygyje per parą nužygiavo 110 kilometrų.
Tokie atstumai – ne kiekvienam, tačiau, pasak pėsčiųjų žygių entuziastų Birutės ir Vidmanto Genių, nužygiuoti dešimt ar keliasdešimt kilometrų gali kiekvienas. Ir kas kartą sudalyvavo pėsčiųjų žygyje, vargu ar sustos.

Danutė KAROPČIKIENĖ



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook