Balsavimas

Ar palaikote sprendimą savavališkai įjungti apšvietimą Imsrės pėsčiųjų take?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Šešiasdešimt metų kartu – visada laimingi

Šešiasdešimt metų kartu – visada laimingi (0)

2017-07-29

Liepos viduryje Veliuonos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje palaiminta Marijonos ir Jurgio Dabkų deimantinė santuoka. Prieš 60 metų juos, kuriančius šeimą, Aukščiausiasis laimino toje pačioje šventovėje, ir per gyvenimą jiedu keliavo laimingi, nes visada kartu.

Jubiliejai ir šventės žmogaus gyvenimą nedaug tepakeičia. Kasdiena yra visko pagrindas, o šventės tik pagardai. Deimantinės santuokos palaiminimą veliuoniškių Marijonos ir Jurgio Dabkų namuose primena dovanota gražiausia gėlių puokštė ir vazonėlyje vaisius svarinantis citrinmedis. Širdyse šventės atspindžiai išliks kur kas ilgiau negu žydės gėlės, džiugins ir džiugins atplaukdami iš atminties malonūs prisiminimai. Ir ne tik tos šventinės dienos, bet ir viso ilgo gyvenimo, kuris džiugių akimirkų padovanoja kasdien.

Prieš šešis dešimtmečius

„Mano tėvukas buvo kriaučius, o Jurgis ateidavo pas jį siūdintis. Mamelei labai jis patiko. Kad taip mano mergaitėms būtų žentas, sakydavo. Mergaičių buvom keturios, ir papuolė man“, – pasakoja Marijona.

Bet papuolė dar ne taip greitai. Kai ateidavo pas kriaučių, Jurgiui buvo jau gal 14 metų, o Marijona – dar net ne piemenė. Jų amžiaus skirtumas – 12 metų.

Kai tuokėsi, nuotaka buvo 20-metė, o jaunikis – 32-ejų. „Buvau jau tikras vyras!“ – su humoro gaidele sako Jurgis. „Jau buvo ir žilų plaukų įsimaišę“ – taip pat linksmai atitaria Marijona.

Nors gyveno netoliese – per miškelį kilometras ar du – Marijona Paagliuony, o Jurgis Bereiviškiuose, susipažino Kaune. „Susitikome turguje su obuoliais – aš buvau, ir jis buvo. Jo dėdina irgi buvo su obuoliais, ir labai aš patikau tai dėdinai. Sakė: viskas, čia mūsų mergaitė, ir nieko daugiau. Tada pradėjom susieiti po biški“, – vėl pasakoja Marijona.

Prieš 60 metų jaunimas draugavo, pasak Marijonos, kitaip nei dabar: „Vakarais ateidavo pas mane į namus, pasišnekėdavom. Taip palaidai, kaip dabar, nebūdavo nieko. Į vakaruškas nėjom, tik ėjom į pabrolius pas pusseserę. Pareinant atsigulė Jurgis ant pievos, sako: sėsk, pasišnekėsim. Ne, sakau, einam namo, ten ir pasišnekėsim, jau čia aš nesėdinėsiu.“

Ir Jurgis patvirtina, kad atsigulti jo mylimoji jį priėmė tik po metrikacijos. Tai liudija vieno kitam pagarbą ir meilę.

Kai Jurgis paprašė Marijonos rankos, jos tėvukas pastatė buteliuką, o mama džiaugėsi seniausiai nusižiūrėtu žentu. Jurgis kaime buvo vertinamas jaunikis, ne viena jo norėjo, todėl buvo ir pavydo, ir intrigų. Bet Jurgis mylėjo Marijoną. „Būčiau neėmęs, jei nebūčiau mylėjęs“, – sako.

Kūrėsi kartu

Paklausta apie vestuves Marijona sako, kad jų visai nebuvę. Lygina, matyt, su dabartinėmis, kai nuotakos vežamos limuzinais, o linksmybėms nuomojamos sodybos.

Marijona gi neturėjo nei baltos suknelės, nei nuometo, o žiedai buvo skolinti, nes pirkti nebuvo iš ko.

„Susimetrikavom Seredžiuje, apylinkėje, nuėjom dviese. Paskui šliūbą paėmėm Veliuonoj – vėl dviese. Balius buvo pas Jurgį. Jo tėvų jau aš nė vieno neradau, bet mamunėlė (mamos mama), tetos labai puikios buvo, seserys, broliai padarė šventę. Vaišės buvo kaimiškos: sviesto, sūrio, mėsos – aviuką pjovė. Taip priėmė mane kaip marčią.“

Ir nors tais laikais žmonės buvo biedni, nors jiedu, pasak Marijonos, susidėjo kaip pirštai viens su kitu, užtat gyveno ir tebegyvena gražiai. Pasakodama moteris (nes kalba daugiausia Marijona, o Jurgis klausosi ir paklaustas visada turi ką pasakyti) dažnai sako: abudu, kartu, sykiu. Ir negali abejoti, kad šeimos laimės ir stiprybės pagrindas – sujungiantis buvimas kartu.

Sutuoktiniai apsigyveno Jurgio tėviškėje. Kai kitas brolis parsivedė žmoną, jiedu jau buvo susitaupę kelis rublius ir nusipirko visai netoli Dambrauckynę, gyveno klėtyje. Vėl susitaupę pasistatė namą toj pačioj Dambrauckynėj, įsiruošė, sutiko Naujuosius metus. Tada melioracija juos nukeldino.

Atsivežė Marijona ir Jurgis savo namą iš Pelutėlių į Veliuoną. Žadėjo aptvarkyti ir parduoti, o patys išeiti į miestą. Bet kai apmūrijo, dar priestatą pristatė, pasidarė gaila to vargo, to savo namo. Ir pasiliko Veliuonoje.

Gyvenimas buvo geras

Jų vaikai gimė dar Dabkynėje, Jurgio tėviškėje. Pirmasis buvo sūnus – Albiniukas, paskui duktė. Bet dabar bėra tik ji, sūnus jau amžinybėje. Ir keturi anūkai – Vaida, Rūta, Rimgaudas ir Eglė.

Proanūkių Marijona ir Jurgis dar neturi. „Neskuba jaunimas. Į dieduką“, – šypsosi į pokalbį įsijungusi dukra Jūratė Kvietkauskienė. Dabar ji didžiausia tėvelių paguoda ir pagalba – gyvena čia pat, Veliuonoje, ir jei kas, tučtuojau pribus.

Į klausimą, kaip augino savo vaikus, už tėvelius atsako Jūratė: „Darbas būdavo ir darbas, niekur neleisdavo.“

Tik nemanykit, kad Dabkų dukra guodžiasi ar skundžiasi. Šitaip – šeimose ir dirbdami darbus – augo visi kaimo vaikai, ir ar drįstų kas pasakyti, kad taip buvo blogai.

Tėvai savo vaikus privalėjo patys užauginti ir aprūpinti – jokių valdžios pašalpų ir labdarų anuomet nebuvo.

Nepigiai, pasak Marijonos, buvo pinigėlį pasidaryti. Moteris pati megzdavo – kitaip kuo vaikus aprengsi, Jurgis su aušra keldavo dirbti ūkio darbų. Ir abu dar dirbo kolūkyje: Jurgis – lentpjūvėje, Marijona šiltnamiuose, o į pensiją išėjo iš vaikų darželio, kur 16 metų dirbo auklyte.

„Visur – pėda į pėdą mudu sykiu viską darėm ir visur sykiu ėjom. Pjovėm sykiu, malkas darėm sykiu, kad ėjom kur – irgi sykiu. Kad ir pykdavomės, vis tiek visur sykiu“, – pabrėžia veliuoniškė M. Dabkienė.

Pasipykdavo, nes niekam nebuvo galima į Marijoną net pažiūrėti. Jurgis ir neslepia, kad pavydėjęs savo jaunos žmonos ir saugojęs ją. Ir dabar tebesaugo, net miegodamas laiko už rankos, o Marijonai išėjus į kiemą, dairosi, kada grįš.

Laimingiausi buvo, kai susilaukė vaikų, kai pasistatė savo namus. Ir dabar – labai laimingi, nes tebėra kartu.

Klausinėti šių žmonių, kas yra meilė, būtų nesusipratimas, nes taukšti apie meilę mėgsta jauni, o Marijona ir Jurgis mylėdami gyvena. Jie nesupranta ir nepritaria dažnoms skyryboms, jie žino, kad šeimoje svarbu šnekėtis. „Kai susipykdavom, parūgdavom truputį ir vėl šnekėdavomės. Pradėdavo visada Dabkus“, – sako Marijona.

Klausinėti apie pramogas ar keliones irgi netinka – kai Marijona ir Jurgis buvo jauni, nebuvo nei tokių galimybių, nei tokios mados. Ir atostogų kaime nebuvo. Bet Marijoną Jurgis išleisdavo į sanatoriją Druskininkuose, Birštone – dėl sveikatos, ne dėl pramogų.

Užtat dažni būdavo susiėjimai su giminaičiais ir kaimynais – ir kviesti nereikėjo, visada žinodavo vienas kito vardadienius. Bendravimas tuomet buvo didžiausia vertybė.

Nuoboduliu nesiskundžia

Sulaukę gražių metų ir atšventę deimantinį sutuoktuvių jubiliejų, veliuoniškiai Dabkai gyvenimu nesiskundžia. „Neblogai gyvenam, – sako Jurgis, – pensijas gaunam. Jei neatims? Juk visi į užsienį išvažiavę, iš ko jas mokės? Kaime žmonių mažai belikę...“

Visai suprantamas senjorų rūpestis pensijomis – jie neprašo labdaros, o tik to, ką patys užsidirbo. Ir kad seni rūpinasi ateitimi, irgi nieko keisto – gyventi reikės, kiek Dievulis duos, o senatvėje juk nebetapsi verslininku, kad pragyvenimui užsidirbtum.

Tačiau kasdienybe Marijona ir Jurgis nesiskundžia. Nuobodulys jų nekamuoja, visada turi ką veikti.

Marijona daug metų giedojo bažnyčios chore. „Dabar jau neinu, nes nepaeinu – tik iki vištų“, – sako moteris. Bet darbų užsiima daug – vien gėlynams, kurie žydi klesti aplink namus, kiek ėjimo reikia!

Kaip ir jaunystėje, Marijonai smagu būtų megzti, kad tik rankų neskaudėtų. Jurgis mėgsta žaisti šaškėmis ir aplošia visus namiškius, kartais ir kortomis. „Įpranti ir nori“, – sako jis. Per televizorių Marijona žiūri serialus apie meilę, o Jurgis nepraleidžia krepšinio, net žemės drebėjimas nuo krepšinio jo nesustabdytų.

Jurgis visą gyvenimą skaitė knygas – visa biblioteka jo perskaityta. Deja, dabar prastai bemato, pasak jo, tik antraštes „Šviesoje“, ir prašo, kad žmona paskaitytų.

Valgyti daro Marijona, ir labai tai mėgsta. „Ji visada skaniai padaro, bet man skaniausi kiaušiniai“, – sako Jurgis. Linksmo būdo nepaslėpsi.

„Esu labai laiminga, – apibūdina Marijona, – ir visą gyvenimą tokia buvau.“

Argi tai ne pats gražiausias ir tikriausias deimantais nusagstytų santuokinio gyvenimo metų įvertinimas?

Danutė Karopčikienė



« Back

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook