Balsavimas

Ar tenkina požeminių šiukšlių aikštelių įrengimo kokybė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Šimtametę užgrūdino vargas ir sunkus darbas

Šimtametę užgrūdino vargas ir sunkus darbas (0)

2014-03-28

Jurbarkietė Anelė Ragačienė kovo 25-ąją atšventė šimtąjį gimtadienį. Iš lovos nebepakylanti moteris tvirtina, kad jos gyvenime buvo daugiau ašarų nei džiaugsmo, bet šimtas metų pralėkė kaip viena diena. Gal dėl to, kad sunkus darbas užpildė kiekvieną to šimtmečio akimirką, nepalikdamas laiko nei skundams, nei gyvenimo prasmės ieškojimui. 

„Gimiau 1914 metais, per patį karą“, – labai aiškiai sako močiutė Anelė, įsikibusi į savo anūkės Rūtelės Juškienės ranką. Šakių rajono Pajotijų kaime įsikūrusi vokiečių emigrantų šeima dukters susilaukė pačiu neramiausiu metu, kai aplink sproginėjo bombos ir lakstė durtuvais ginkluoti rusų kareiviai. „Močiutė pasakojo, kad susisukusi naujagimę į skepetą motina bėgo slėptis nuo bombų – bijojo, kad neužsidegtų namas“, – prisiminė anūkė. Du karus išgyvenusi Anelė nebeatskiria, kokie priešai kada mindė Lietuvos žemę – vokiečius keitė rusai, rusus vijo vokiečiai, po jų naktimis iš lovų versdavo kovotojai už laisvę, siautėjo stribai. Jaunystės tarsi ir nebuvo, tad šimtametės atmintyje užsifiksavo tik vienintelis tikras faktas: „Ištekėjau šešiolikos metų – suviliojo senas bernas. Baisus šokėjas mano Stasius buvo, mergų viliotojas.“Gelgaudiškin atsibastęs baltarusis Stasius buvo šaunus vakaruškų bernas. Visas panas pašokdindavo, pakirkindavo, visoms į lūpas bučinį įsegdavo. Nebuvo jam sunku suvilioti ir už save dvigubai jaunesnę gražuolę Anelę. „Mama valią davė – viena tarp keturių brolių augau“, – su apmaudu balse sako šimtametė, Valenčiūnų kaimo pradinėje išmokusi rašyti, skaityti ir deklamuoti. Paradoksas, bet daug ko neprisimenanti Anelė tarsi vakar išmoktą padeklamuoja ilgiausią eilėraštį apie Žalgirio mūšį – ir žodžiai iš šimtametės lūpų liejasi bemaž neužstrigdami. Daugiau mokslo Anelė neragavo. Leisti į Šakių gimnaziją savo atžalas galėjo tik turtingi ūkininkai. Kaip ir daugelio kitų mažažemių sodiečių vaikai, Anelė liko namuose, išmoko ne tik gyvulius prižiūrėti, bet ir gražiai austi, siuvinėti, nerti ir megzti – visko, ką mokėjo darbščioji jos mamutė. Nors sakoma, kad nesigailėsi anksti kėlęs ir anksti vedęs, šešiolikmetei santuoka neatnešė laimės. Dirbti reikėjo sunkiai, o pajamų menkas ūkelis davė mažai, tad pinigų nuolat trūko – anūkei Anelė pasakojo, kad net pasui gauti penkiolikos rublių neturėjo, dėl to teko areštinės duonos paragauti. Per antrąjį karą vyresniuosius brolius motina išsiuntė Vokietijon, kur jie ir buvo gimę. „Kai pana buvo, mama Vokietijoje dirbo, tai ir vaikus ten išsiuntė, sakė – gerai gyvens. Ir aš norėjau kartu važiuoti, bet pagailėjau mamą vieną palikti“, – sakė šimtametė, jaunystėje visam laikui atsisveikinusi su dviem savo broliais. Praėjusią vasarą ją aplankė vieno jų – Augustino – vaikai. Iš tėviškės Anelę išginė melioracija. Kalnėnuose nusipirkusi sodybą moteris čia parsivežė ir savo senutėlę mamą Agotą. Ji pensijos gavo dvylika rublių, Anelė sovietmečiu nė tiek neužsidirbo. Pirmiau savo vaikus augino, paskui mažutėlę anūkę namuose priglaudė. Gyveno iš to, ką pačios užsiaugindavo ir parduodavo: pieninėn statydavo pienelį, nupenėdavo po keletą bekonų, užaugindavo buliuką. Dviejų moterų atrama turėjęs tapti Stasius pokariu užvažiavo ant vokiečių sviedinio, neteko kojos ir, anot Anelės, nervų, todėl pagalbininkas iš jo buvo menkas, o dėmesio reikalavo daug.Šimtą metų nugyvenusi A. Ragačienė savo santuokos dabar, regis, nei prisiminti nenori: „Jaunystė – kvailystė, bet anais laikais žmonės tuokdavosi visam gyvenimui.“Daug mieliau ji kalba apie savo dukraitę Rūtelę. Užaugino ją kaip savo vaiką, dėl to ji močiutę visada mama vadino. „Gera man buvo močiutė, mylėjo – visą savo gyvenimą su ja praleidau“, – tikina R. Juškienė, Jurbarko socialinių paslaugų centre dirbanti socialinės darbuotojos padėjėja. Rūta neprisimena savo mamos sėdinčios – nuo ankstyvo ryto iki vėlyvų sutemų ji lakstydavo apie gyvulius, ravėjo daržus ir dirbo gausybę nemoteriškų ūkio darbų. Atrodė, kad niekada nepavargsta. Šventas jai buvo tik sekmadienis, kai išeiginę skarelę užsigobusi iškeliaudavo bažnyčion. Lengviau atsikvėpė nebent tada, kai Stasių palaidojusi persikėlė gyventi Kauno gatvėn. Kuklus butelis sename name, pro kurio langus atsiveria vaizdas į Nemuną ir erdvias paupio lankas, tapo didžiausiu A. Ragačienės turtu. Gyvulių nebeaugino, tad likdavo daug laiko bendrauti su kaimynais. „Mamai visi kaimynai tapo draugais, kiekvieną ji vaišindavo obuoliais, kviesdavo namo arbatos. Visada labai patikli buvo – spyną jai atstojo į duris atremta šluota“, – juokėsi Rūtelė. Apie Anelės sveikatą R. Juškienė pasakojo neįtikėtinų dalykų. Devyniasdešimt penkerių ji dar malkas skaldė, bet kai kartą krito – tai jau nuo žemės ir nebepakilo, lovon visam laikui atgulė. Nežino, kas yra gripas ar sloga, nes jokiom ligom nėra sirgusi. Šeimos gydytoja, žiūrėdama į visiškai ploną Anelės ligos istoriją, negali patikėti, kad moteris pas daktarus niekada nevaikščiojo, o ligoninėje gulėjo vienintelį kartą – kai prireikė išpjauti apendicitą. „Mama šaiposi, kai skundžiuosi, kad nugarą skauda, pyksta, kad be akinių nematau skaityti. Sako, – kam tokioje jaunystėje akiniai? Pati jų iki šiol neturi, nors laikraštį vis dar paskaito ir televizorių žiūri,  ypač žinių laidas. Vis klausia, ar rusai dar Lietuvos nepuola. Du karus pergyvenusi sako, kad trečiojo jau nė nebijotų“, – pasakojo Rūta. Šimtametės kambaryje tablečių nė su žiburiu nerasi. Nuo visų negalavimų A. Ragačienę gelbėja du buteliukai – valerijono tinktūra ir kamparo spiritas. Jei ant širdies negera, močiutė prašo valerijonų, o skaudamą vietą patrina kamparu. Bet Anelė turi savo ilgaamžiškumo receptą: „Nervus reikia labai laikyti, menkniekių į širdį neimti.“Pasak Rūtos, mama tikrai visada būdavo šaltų nervų. Kiti dėl vaikų eina iš proto, pamiršdami savo gyvenimus, o Anelė visada tvirtino, kad kiekvienas turi savimi pasirūpinti. Nors A. Ragačienei pergyvenimų netrūko – jaunas avarijoje žuvo sūnus Česlovas, palaidojo mamą ir vyrą, niekas jos nematė nei ašarojančios, nei labai susikrimtusios. Sako, ką Dievas ant pečių uždėjo, tokią naštą žmogus ir turi nešti. Anelė savo naštą kantriai tebeneša. Dienas leisti lovoje nėra lengva, tačiau močiutė nesiskundžia. „Dabar tai jau gerai gyvenu. Rūtelė manimi taip gražiai rūpinasi. Kambarys šiltas, lova švariai paklota – ko daugiau reikia?“ – palengva svarsto šimtametė.Rūtai ji nekelia didelių rūpesčių: viską valgo, nes maistui niekada nebuvo išranki. Vienintelį kartą, kai gydytoja prieš keletą metų uždraudė lašinius valgyti, Anelė tikrai pyko – negalėjo suprasti, kaip lašiniai gali sveikatai pakenkti, jei visą gyvenimą juos valgė. Pasak Rūtos, jų namuose maistui niekada nebuvo skiriama daug dėmesio. Papjaudavo nupenėtą kiaulę, išvirdavo mėsos – jei nori valgyti, turi būti gerai. Anelė pati mėgo lašinius ir anūkams liepdavo jų valgyti. „Močiutės spintoje būdavo kumpio, bet mums jo neduodavo. Kai išeidavo pas gyvulius, patys atsipjaudavom – tas kumpis mums tikras skanėstas buvo, nes ir saldainių tik per šventes gaudavome. Taupiai gyvenome, niekada neišlaidavome. Kas būdavo pagaminta, tą ir turėjome valgyti – neklausė, ar skanu. Griežta mama buvo, jei neklausydavau, rykštę paimdavo. Ta rykštė mūsų namuose visada už durų kabėjo. Mama tik parodydavo ton pusėn – žinodavau, kuo gali ginčas baigtis. Meilumams neturėdavo laiko“, – juokėsi moteris. Už lovos, ant fotelio, snaudžia Anelės mylima katė Pūkė. Tokia pat senutėlė, kaip ir jos šeimininkė. Anelė neleidžia Pūkei lipti ant lovos, nenorėtų jos ir kambaryje laikyti, bet negi varginsi senus kaulus šaltyje? Rūta nedraudžia katei papečkyje šildytis, nes ji geriau už bet kokį daktarą jaučia senolės negalias. Jei katė lipa ant lovos ir glaudžiasi prie šeimininkės, Rūta žino – mamai blogai. Šaltų nervų senolė prieš jubiliejų neįprastai jaudinosi, dėl sukilusio kraujo spaudimo teko net greitąją kviesti. Pasveikinti šimtametės antradienį sugužėjo rajono ir „Sodros“ Jurbarko skyriaus vadovai. Tautine juosta aprišta močiutė šypsojosi – negalėjo patikėti, kad sulaukė šimto metų. „Nenoriu būti šimto metų – kad ir kiek nugyventum, vis tiek atrodo, kad gyvenimas buvo trumpas“, – sakė daug vargo patyrusi moteris. Į šimtametės šventę atvykti pažadėjo ir aštuoniasdešimt aštuonerių metų sulaukęs brolis Jonas – jauniausias iš visos Anelės šeimos. Ne vienas jos artimasis sulaukė gilios senatvės. Mama mirė 93 metų, ilgaamžiai buvo ir Vokietijon per karą pasitraukę broliai. Tik Viktoras jaunas mirė nuo širdies smūgio. Šimtametė užaugino du vaikus, sūpavo keturis anūkus, turi penkis proanūkius ir keturis proproanūkius. „Nedidelės mūsų šeimos, mama vis skundžiasi, kad išėjome iš giminės“, – pasakojo Rūta. Toks paprastas paprastos moters gyvenimas. Nepastebėtas prabėgo – nieko iš kitų nesitikint, viską pačiai savo rankomis užsidirbant, vaikams ir anūkams perduodant darbštumo ir kantrumo pamokas. Tai, ko labiausiai ir trūksta šiandienėms moterims, norinčioms viską iš karto turėti.

Daiva BARTKIENĖ



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook