Balsavimas

Ar tenkina požeminių šiukšlių aikštelių įrengimo kokybė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Su džiaugsmu atliekamas darbas taupo laiką

Su džiaugsmu atliekamas darbas taupo laiką (0)

2017-01-28

„Mano para turi 26 valandas!“ – juokiasi Liudmila Norkaitienė, paklausta, kaip visur spėja. Ji – ir mokytoja, ir verslininkė, ir savivaldybės tarybos narė, ir Seimo nario Ričardo Juškos padėjėja, įvairių organizacijų narė, ir žmona bei dviejų suaugusių vaikų mama.

Pašaukimas – mokyti
Liudmilą pažįsta labai daug žmonių – tai aktyvios ir įvairialypės veiklos pasekmė, tad keista išgirsti, kad kažkada ji Jurbarke jautėsi vieniša ir svetima. Kaip nesijausi, kai tavo gimtinė – už 300 kilometrų, Zarasuose, o pažįstamų „ratą“ sudaro tik vyras? „Buvau pati tikriausia meilės emigrantė“, – pirmuosius žingsnius dabar jau namais tapusiame Jurbarke atsimena moteris.
Nuo pradinių klasių Liudmila svajojo būti mokytoja ir sustiprintos fizikos klasėje aukso medaliu pabaigusi mokyklą išvyko į Vilniaus pedagoginį institutą (dabar Lietuvos edukologijos universitetas). Tuo metu aukso medalininkai rinkosi teisės ar medicinos studijas, todėl pažįstami ir net priėmimo komisija nesuprato, kaip galima rinktis tokią nepopuliarią specialybę – fizikos ir informatikos mokytojo. Tačiau Liudmilos jautiškas (Zodiako ženklas – jautis) būdas lemia, kad ji daro tai, ką sumano. Studijos jai patiko, o šalia raudono diplomo institute įgijo ir vyrą Algimantą. 
Norkaičiai baigę mokslus gavo pirmuosius „laisvuosius diplomus“, o tai reiškė, kad darbą susirasti turi patys. Kas dabar įprasta, tada buvo naujiena, todėl jauniems pedagogams, atsisakiusiems gerų darbų Vilniuje ir Algimanto noru atvykusiems gyventi į šalia jo gimtinės, Girdžių, esantį Jurbarką, darbus susirasti buvo nelengva.
„Naujamiesčio mokykloje reikėjo fizikos mokytojo. Vyrą būtų priėmę iš karto, o moters nenorėjo – vis tiek tuoj išeis vaikų gimdyti. Bet mes su Algimantu buvome sutarę, kad pirma įsidarbinti turiu aš, o jis, kaip vyras, visada bus kur nors priimtas“, – prisimena L. Norkaitienė. Darbą šioje mokykloje ji vis tik gavo su sąlyga, kad dėstys septynioms klasėms ir auklės didžiausių neklaužadų klasę.
Mokyklos direktorius buvo teisus – jauna mokytoja greit išėjo į vaikų auginimo atostogas – gimė Ieva, po poros metų – Mykolas. Penkerius metus Liudmila skyrė jiems, tačiau ne jos būdui būti tik namų šeimininke. Žinojo: jei grįš į mokyklą kaip fizikos mokytoja, bus atleista, todėl Vilniuje pabaigė perkvalifikavimo kursus ir įgijo teisę dėstyti vokiečių kalbą. 
Beaugindama vaikus Liudmila įsteigė spaudos platinimo tarnybą ir penkerius metus nešiojo gyventojams „Respubliką“ – iš pradžių pati, vėliau pasamdė tris žmones. 
Tačiau Liudmila niekada neatsižadėjo mokytojo darbo. Be to dar vadovauja rajono informacinių technologijų mokytojų metodiniam būreliui ir metodinių būrelių tarybai.
Nėrė į verslą
L. Norkaitienė anksti suprato, kad iš mokytojo atlyginimo patogiai negyvensi. Darbo nesibaidanti jauna mokytoja nesigėdijo po pamokų nubėgti išvalyti muziejaus – už valytojos darbą gaudavo daugiau nei už mokytojos, o vėliau pradėjo galvoti, kaip rasti pelningesnę veiklą.
L. Norkaitienė dirbo Miškų urėdijoje – prižiūrėjo kompiuterius, diegė programas, netgi rengė kompiuterio vartotojų vadovus, o dirbdama vienoje prekybos įmonėje susipažino su verslo pradžiamoksliu. 
Po penkerių metų užsinorėjo kažko naujo, todėl tapusį rutina darbą urėdijoje metė ir išėjo į… niekur. „Maniau, pailsėsiu nuo rutinos. Poilsis truko tris dienas, kol sugalvojau steigti įmonę“, – pasakoja L. Norkaitienė.
Pradėjusi dirbti su kompiuteriais Liudmila pajuto, kad reikia daugiau žinių – informacinės technologijos tobulėjo ne dienomis, o valandomis, todėl mokėsi iš daugiau šioje srityje nusimaniusio vyro, krimto knygas – interneto Lietuvoje dar nebuvo. Gerokai patobulėjusi ji ėmė teikti paslaugas įmonėms – pirmosios buvo Jurbarko ligoninė ir poliklinika.
„Visi netikėjo, kad gali gyvuoti paslaugų verslas ir galima uždirbti nieko neparduodant. Net vyras. Į mano įmonę jis dirbti atėjo po 1,5 metų nuo jos įsteigimo“, – juokiasi verslininkė.
Veikli moteris prisijungė ir prie Jurbarko krašto verslininkų sąjungos, tapo jos viceprezidente bei rūpinasi visais šios organizacijos popieriniais bei organizaciniais reikalais.
Įtraukė politika
Politika L. Norkaitienės gyvenime atsirado beveik vienu metu su verslu – jos paslaugų prireikė įmonei „Asla“, kurios savininkas Saulius Lapėnas jau aktyviai reiškėsi politikoje. „Saulius pasiūlė prisijungti prie liberalų partijos. Man patiko jų idėjos, požiūris į verslą, partijos veikloje dalyvavę energingi žmonės, todėl šiek tiek pamąsčiusi sutikau“, – prisimena moteris. 
Kadangi Liudmila nemoka tik šiaip būti, bet turi veikti, greit jos energija ir darbas tapo nepakeičiami Jurbarko liberalų skyriuje. L. Norkaitienė ne kartą buvo skiriama šio skyriaus pirmininko pavaduotoja, o pernai tapo Seimo nariu išrinkto bendrapartiečio Ričardo Juškos padėjėja.
Jurbarko r. savivaldybės taryboje Liudmila dirba pirmą kadenciją, nors ten patekti bandė jau tris kartus. Pagal surinktų balsų skaičių dabartinėje taryboje L. Norkaitienė yra aštunta – žmonės ja pasitiki. „Esu smalsus žmogus, todėl labai norėjau suprasti, kaip priimamai sprendimai“, – aiškina L. Norkaitienė. Tačiau naujai iškeptai politikei teko šiek tiek ir nusivilti – laukto bendro darbo Jurbarko labui po rinkimų taip ir neatsirado, o sprendimai priimami ne tarybos posėdžių salėje. 
Etikos komisijoje ir Socialinių reikalų komitete dirbanti politikė teigia, kad ji, kitaip nei kai kurie politikai, posėdžio metu dėl įvaizdžio keliantys klausimus ar mėtantys replikas, dirba ne žiniasklaidai. „Visus tarybai pateiktus dokumentus studijuoju. Liberalų frakcijoje esame pasiskirstę sritimis, ir aš gilinuosi į švietimo ir verslo klausimus. Klausimus ir pastabas pateikiu sprendimų rengėjams dar prieš posėdį, todėl jame nesiruošiu daryti šou“, – tikina L. Norkaitienė. 
Laiko nešvaisto
Kaip visur spėti? „Neturiu kaimynų, su kuriais plepėčiau, ir nežiūriu televizoriaus, o visus kitus darbus atliekant su džiaugsmu ir pozityvu, spėti galima viską“, – įsitikinusi Liudmila. 
Prie jos namų akį traukia nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens žydintys gėlynai, užimantys šiek tiek daugiau vietos nei daržovių lysvės ir šiltnamis. Užaugintos daržovės ir vaisiai su didžiausia meile keliauja į stiklainius, o darže užaugusių vaistažolių arbatų skonį žino visi Liudmilos svečiai.
Laiko knygoms moteris visada randa. Skaito ir elektronines, tačiau vakaro ritualas – į rankas paimti popierinę knygą – niekur nedingo. Skaito nuo grožinės literatūros iki darbinės – ne tik lietuviškai, bet ir rusiškai, vokiškai. Filmus per metus pasižiūri vos kelis, gavusius svarbiausius apdovanojimus, o muzikos klausosi tik važiuodama automobiliu, kai neklauso mokomųjų garso įrašų. Tarp visų užsiėmimų moteris spėjo įgyti ir viešojo administravimo magistro laipsnį.
L. Norkaitienės atžalos į namus suguža tik savaitgaliais. Ieva gyvena Klaipėdoje, baigusi logistikos studijas dirba didmenine gėlių prekyba užsiimančioje įmonėje. Mykolas mokosi Kauno technologijų kolegijoje automechanikos, dalyvauja autoklube.
Automobilių sportu domisi visa Liudmilos šeima – vyras ir vaikai dalyvauja raliuose, ir pati išbandė lenktynių trasas, tačiau dabar adrenalino užtenka ir kasdieniame gyvenime. Nuo įtampos Liudmila bėga į vienumą – į mišką arba su žolelėmis ir druskomis užsidaro pirtyje – aukštaitei tai būtinybė.
Dar mėgsta keliauti – anksčiau keliaudavo su vaikais, kasmet išvyksta su kolektyvu, kartais pasitaiko neplanuotų, bet labai smagių kelionių – į Olandijos gėlių paradą ar Briuselį. Gegužę jau suplanuota kelionė į Prancūziją, Luaro slėnio pilis. 
Gal tikrai Liudmilos paroje daugiau valandų? „Jei nėra darbo, yra laiko, kurį gali praleisti labai naudingai. O spėti tikrai galima viską! Gyvenimas toks įdomus, reikia tik kūrybingai į jį pažvelgti“, – įsitikinusi Liudmila.
Jūratė Stanaitienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook