Balsavimas

Ar STT įtarimų sulaukę ir nuo pareigų nušalinti savivaldybės administracijos vadovai turėtų atsistatydinti?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Svetimus vaikus priglaudžia mylinčios širdys

Svetimus vaikus priglaudžia mylinčios širdys (2)

2016-11-22

Monika Kornikienė teigia, kad globėjai ir įtėviai, kaip ir tėvai, turi suvokti vaiko raidos poreikius ir nesumenkinti jo problemų. D. Karopčikienės nuotr

Lapkričio 20-oji – Pasaulinė vaikų diena, minint Jungtinių Tautų Chartijos pasirašytą Vaiko teisių konvenciją – labiausiai paplitusį žmogaus teisių įstatymą istorijoje. Konvencijoje, be viso kito, pripažįstama vaikų teisė turėti namus ir būti mylimiems. Tai ypač svarbu be šeimos ir tėvų globos likusiems vaikams. Ta proga pokalbį apie globos ir įvaikinimo gerąsias praktikas Jurbarko rajone inicijavo globėjų ir įtėvių mokymo ir konsultavimo specialistė Monika Kornikienė.

Šeima augina laimingus

„Šeimoje didesnė tikimybė vaikui užaugti pasitikinčiu savimi ir kitais – tai yra pirmas žingsnis į laimingą gyvenimą“, – neabejoja M. Kornikienė.

Deja, dėl įvairiausių priežasčių kai kuriems vaikams lemta augti be tėvų meilės ir valdiškuose namuose. Laimingi tie, kuriuos į savo namus ir į širdis priima svetimi meilę dalijantys žmonės.

Pasak Jurbarko r. savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos Laimos Gardauskienės, dabar rajone yra 80 vaikų, kuriems reikalinga globa, ir 54 jų globojami šeimose.

Viena tokių – Audronė ir Rimas Elvikiai, į savo šeimą priėmę du berniukus. Audronė sako: mūsų dabar šeši vaikai, o į klausimą, kodėl tapo globėjais, neturi atsakymo, nes juk negali paaiškinti, kodėl myli.

Toks sprendimas neatėjo staiga: „Oficialūs globėjai esame dvejus metus, bet jau prieš tai tiek pat metų vaikai ateidavo savaitgaliais. Jie priprato prie mūsų, mes prie jų. Nejaučiu jokio skirtumo, jie visi man vienodi. Kai perku, visiems vienodai, jei nusikalto, nėra išskirtinių. Ir vaikai labai greitai priėmė, vienas už kitą kovoja, didieji neleidžia skriausti mažųjų. Nėra šeimoje mūsų ar jūsų“, – pasakoja Audronė. 
Prieš priimant vaikus, tarėsi visa šeima, dalyvavo ir globotiniai. „Visi džiaugėsi, kad mūsų bus daugiau. Nuo mažens mane vaikai traukia, tokia jau aš esu...“ – sako moteris. Jos globotiniai turi daug brolių ir sesių visoje Lietuvoje. Vaikai bendrauja, vasarą atvažiuoja į Elvikių namus, ir, jeigu tik neribotų fizinės galimybės, vietos stoka, moteris turbūt priimtų visus – širdyje vietos užtektų. 
Moteris neneigia, kad reikėjo adaptuotis. „Tai ir buvo tie dveji metai, tie savaitgaliai. O paskui pasakė: naikinami vaikų namai, ką darysit? Iškart nusprendžiau važiuoti į kursus, ir vaikus – pas save“, – A. Elvikienė mini mokymus, kuriuos turi išklausyti nusprendusieji globoti ar įsivaikinti.
Svarbiausi – vaiko interesai
Kursai buvo Kaune. Tai 10 vakarų po tris valandas intensyvaus mokymosi, ir tiek pat kelionių iš Viešvilės į Kauną. Audronė džiaugiasi, kad turėjo bendrakeleivę, kitą globotoja tapti apsisprendusią moterį, tad išlaidų abiem buvo mažiau. O specialistai iš Kauno patys atvažiuodavo į namus įvertinti aplinką ir bendravimą. 
„Tai yra ilgas procesas, o mūsų rajone tuomet dar nebuvo globėjų ir įtėvių mokymo ir konsultavimo specialistų“, – paaiškina M. Kornikienė, pati šia specialiste dirbanti tik nuo šių metų kovo. Pernai dvi VšĮ „Jurbarko socialinės paslaugos“ darbuotojos buvo atestuotos, suteikiant joms teisę vesti mokymus būsimiems globėjams ir įtėviams. 
„Kursus vesti ir vertinti šeimą privalo du konsultantai – dėl objektyvumo. Dirbame kartu su kolege Raisa Meržvinskiene. Darbo kol kas neturime daug. Vieną grupę globėjų jau paruošėme ir formuojame kitą“, – pasakoja M. Kornikienė. 
Ko mokomi globėjai? Viena svarbiausių temų – vaiko raidos poreikiai ir jų patenkinimas. Svarbu tai suvokti kaip natūralų dalyką, nes globa ir įvaikinimas turi tenkinti vaiko, o ne globėjų poreikius ir lūkesčius. 
„Labiausiai toms šeimoms reikia palaikymo. Svarbu suvokti, kad jūsų žingsnis yra labai svarbus ir darbas labai sunkus. Tie vaikai aplinkos ir gyvenimo sužaloti, patyrę daug netekčių – palikti tėvų, galbūt turėję palikti mokyklą, draugus. Tai skaudžios patirtys ir dideli sužalojimai. Nors dar gajus ir toks mąstymas, kad jie jau tokie genetiškai, nes jų blogi tėvai. Tiems vaikams reikia daugiau kantrybės, daugiau meilės, šilumos. Juos reikia mylėti tokius, kokie yra, nes tie vaikai neretai galvoja, kad jie neverti meilės, ir net nemoka jos priimti“, – sako globėjų ir įtėvių konsultantė. 
Pirmojoje grupėje mokėsi 4 šeimos. Su didesnėmis grupėmis dirbti, pasak Monikos, nebūtų efektyvu: „Tie mokymai nėra tokie, kad atėjau, paskaičiau ir išėjau. Mes analizuojame ir modeliuojame įvairiausias situacijas, mokomės vieni iš kitų per pratybas, žiūrime filmus... Reikia kiekvieną dalyvį išgirsti ir gauti atgalinį ryšį.“
Būna ir taip, kad šeima, kuri rengėsi būti įtėviais, per mokymus pakeitė nuomonę ir apsisprendė būti globėjais, kita suvokė, kad dar negali tapti globėjais, kad aplinkybės nepalankios, nors sėkmingai baigė kursus.
M. Kornikienė mano, kad to, ko moko globėjus, praverstų pasimokyti daugeliui tėvų: „Man pačiai kai kur atsivėrė akys, kaip savo vaikus auklėti. Auklėjimo temos neišsemiamos – mokykis ir mokykis“.
„Man labai daug padėjo, daug praktinių situacijų, pastiprinančių, pamokančių emocinių dalykų. Svarbiausia, kad nebuvo tik teorinės paskaitos, bet konkrečių situacijų sprendimas pasiskirsčius šeimos narių vaidmenimis“, – mokymų nauda neabejoja ir A. Elvikienė. 
Įvairių aštrių situacijų būna ir namie. Audronė prisimena, kaip teko spręsti problemas dėl globotinio paaugliškos meilės, raminti jo širdies skausmą ir netgi patirti baimės. „Bet juk ir aš pati buvau jauna... Juokais juokais ir ištempėm. Dabar jau viskas gerai!“ – sako vaiko reikalų nesumenkinusi globėja.
Beje, globėja Audronė vadinama tik valdiškose institucijose, namie ji – visiems mama. Gražiausi pasaulyje žodžiai mama ir tėtis globotinių lūpose atsirado ne iškarto, bet savaime – meilė už meilę. 
Skirtingi motyvai
„Įsivaikinti yra natūralus dalykas, jeigu Dievas nedavė savo vaikų. Kitų atvejų nedaug. Ko gero, mūsų mentalitetas ir dar skurdas trukdo, taip pat tradicijų nebuvimas“, – sako Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja L. Gardauskienė. 
Nuo 2004 m. šis skyrius sutvarkė 34 vaikų įvaikinimo bylas, 13 vaikų įsivaikino užsieniečiai. Jų motyvai, pasak L. Gardauskienės, skiriasi nuo lietuvių: „Užsieniečiai paprastai įsivaikina vyresnio amžiaus ir su ryškiais sveikatos sutrikimais. Ir ne po vieną – jie net nesvarsto sužinoję, kad yra brolis ar sesė, atskrenda ir išsiveža. Ir neturintys lietuviškų šaknų, o kartais turintys – taip nori padaryti gerą darbą Lietuvai. Lietuviai dažniausiai įsivaikina bevaikystės atveju, o užsieniečiai, ir turintys dideles šeimas nusprendžia priimti dar ir svetimą vaiką. Jie nori pasidalyti tuo gėriu, kurį turi, parodyti, kokie šeimoje gali būti santykiai. Ir tokiu būdu padėkoti Dievui už tai, kad jų šeima yra sveika ir klestinti. Daugeliui mūsų tokie motyvai nesuvokiami.“
Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja mano, kad lietuviai savo nejautrumą linkę peradresuoti pinigų stokai, nepalankiems teisės aktams, blogai valstybės politikai. „Kiek yra žmonių, ir pasiturinčiai gyvenančių, kurių artimi giminaičiai auga globos namuose. O įvaikina ir globoja dažniausiai tie, kurie nesimaudo pertekliuje“, – remdamasi patirtimi kalba L. Gardauskienė, nes įtėvių ar globėjų tėvų globos netekusiems vaikams pirmiausia ieškoma tarp artimiausių giminaičių. Linkusiųjų globoti požiūris dažniausiai yra toks: dar vienai lovai vietos yra, ir duonos užteks. Daugiausia ir lemia požiūris: noras priglausti vaiką, padėti jį užauginti, mylėti, nes labiausiai ir reikia meilės. 
Įvaikinimą ir globą pas mus vis dar linkstama slėpti. Nenorą viešintis liudija ir tai, kad pokalbyje dalyvauti sutiko vos viena globėja.
„Bet esame per maža bendruomenė, kad būtų paprasta nuslėpti, – sako L. Gardauskienė. – O kai įtėviai pasirenka kitokią taktiką: pasako kaimynams, kad į jų šeimą ateis vaikas, jo bus toks vardas – daugiau niekas nebeklausinėja.“ 
Iki šiol mūsų visuomenėje tebėra ir tokio požiūrio, kad globoti apsimoka dėl pinigų. Vaiko teisių apsaugos specialistai, reguliariai besilankantys globotinių šeimose, nebeklausinėja, kur globėjai leidžia tuos pinigus, ir nebepatarinėja kokiu nors būdu kaupti juos vaiko ateičiai. Kiekvienas auginantis vaikus žino, kiek daug poreikių jie turi, materialinių – taip pat. 
Globėjų ir įtėvių mokymas privalomas ir dėl materialinių dalykų. Galimybę tapti globėju įvertina specialistai. „Mes rašome rekomendacinio pobūdžio išvadą Vaiko teisių apsaugos tarnybai. Niekada negali šimtu procentų nuspręsti, bet jeigu turime kokių nors baimių, abejonių ar įtarimų, net menkiausių, išvada gali būti neigiama. Kartais tos baimės būna susijusios ir su materialiniais dalykais“, – sako globėjų ir įtėvių mokytoja ir konsultantė M. Kornikienė. 
Kasmet 1-2 globėjai atsisako savo pareigų arba jų globa yra nutraukiama. Įvaikinimo atsisakyti neįmanoma, nebent būtų atimamos tėvų teisės, bet tokių dalykų L. Gardauskienės darbo metais nėra buvę. „Globa – tai padėti vaikui užaugti. Globėjas turi tam tikrų pareigų, o svarbiausia, kad vaikas šeimoje gerai jaustųsi, o ne šeima galėtų kompensuoti savo netektis ar realizuoti savo neįgyvendintus lūkesčius“, – sako L. Gardauskienė. 
Norintieji globoti be tėvų globos likusius vaikus gali kreiptis į Vaiko teisių apsaugos tarnybą Jurbarko r. savivaldybėje arba į VšĮ „Jurbarko socialinės paslaugos“. 
Randasi ir nauja globos rūšis – socialiniai globėjai. „Tai žmonės, kurie atsitikus šeimoje krizei, kai reikia paimti vaikus trumpam – iki 3 mėn., bet kuriuo metu būtų pasirengusi priimti juos į savo šeimą. Valstybė už tokią paslaugą moka atlygį. Mūsų rajone socialinių globėjų dar nėra, bet tam ruošiamasi ir apie tai mes suteiksime informaciją“, – sakė VšĮ „Jurbarko socialinės paslaugos“ socialinė darbuotoja M. Kornikienė.
Viešvilietė A. Elvikienė padrąsina: „Drąsiai ženkite tokį žingsnį, nenusivilsite tikrai. Vaikai į mano šeimą atnešė daug džiaugsmo, pasitikėjimo savimi. Sukūrė dar gausesnę šeimą. Labai smagu – triukšmo daug, visko daug, bet visko ir reikia.“ 
„Audronės šeimoje vaikai užaugs ramūs, besidžiaugiantys gyvenimu, neturintys nerealių svajonių. Laimingi žmonės“, – besiskirstančias pokalbio dalyves palydi L. Gardauskienė.
Danutė Karopčikienė



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook