Balsavimas

Ar miesto gatvės žiemą prižiūrimos tinkamai?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Tekstilės kolekcininkė saugo grožį ir atminimą

Tekstilės kolekcininkė saugo grožį ir atminimą (0)

2017-11-30

Senosios lietuvių buities atributus Sniežana Šašienė laiko didele vertybe, todėl surinko ir išsaugojo, kas dar buvo likę, kartu saugodama ir atminimą apie tuos daiktus padariusius žmones.

Mažosios Lietuvos senosios tekstilės paroda, visą mėnesį veikusi Viešvilės bibliotekoje, įdomi būtų ir kitiems, o viešviliečiams ji dar ir maloni, nes tą, kas eksponuojama, išaudė ir išsiuvinėjo pažįstamos moterys. O surinko ir išsaugojo irgi viešvilietė Sniežana Šašienė, ir šioje parodoje – tik dalelė jos sukauptos kolekcijos.

Gelbėjo nuo pražūties

Šilkais atausta lovatiese apklota aukšta medinė lova, ant grindų – austinis takelis, ant sienos – siuvinėtas kilimėlis. Tokį interjerą dabar beišvysi etnografijos muziejuje, o dar prieš keliasdešimt metų tokia lova stovėdavo gerajame – svečiams skirtame – kambaryje. Keitėsi mados ir galimybės, ir senuosius audinius moterys metė lauk ar, geriausiu atveju, nukišo į giliausius stalčius.

O Sniežana Šašienė rinko ir glaudė tai, kam jau tikrai grėsė pražūti. Sužinoję, kad ji vertina, žmonės ir patys ėmė siūlyti, dovanoti senovinius audinius – savo šeimos palikimą. „Man buvo gražu, norėjau išsaugoti – tai ir atsakymas, kodėl rinkau. Išskalbiau, išlyginau, sudėjau. Pagal paskirtį jų nenaudoju, bet labai saugau, tai – vertybė“, – sako moteris.

Taip ir radosi tekstilės kolekcija, kurią šį rudenį S. Šašienė pirmą kartą parodė viešviliečiams. Parodyti primygtinai siūlė bibliotekininkė Vilija Platonovienė, miestelio bibliotekoje įrengusi ekspozicijų erdvę ir niekada jos nelaikanti tuščios.

„Čia tik dalis, kiti – kitai parodai, o šį kartą norėjau parodyti šito krašto, artimiausių, man žinomų žmonių darbus. Sudėjau pačius gražiausius. Nors man visi gražūs, kad ir suplyšę...“ – sakė kolekcijos savininkė.

Su istorijomis

Parodoje pristatomi penkių moterų rankdarbiai. Visos autorės jau iškeliavusios anapilin, ir ši paroda – gražus jų atminimas, o eksponatai – su istorijomis.

Visi eksponatai sumetrikuoti – tai tikro kolekcininko bruožas. „Iš pat pradžių tą dariau – į atskirus maišus susidėjau ir užsirašiau: kieno, iš kur. Gal nuojauta, kad atsiras proga parodyti? O ir mokantis Šiaulių universitete buvo užduočių būtent su tekstile, ir sakė, kad reikia viską užsirašyti, nes greitai viskas užsimiršta“, – sako S. Šašienė.

Eksponuojami Martos Lingaitienės, gimusios 1928 m., audimai – lovatiesės ir grindų takai. Antupių kaime gyvenusią audėją Sniežana pažinojo: „Dar 1995-aisiais matėme ją audžiančią. Tiksliai atsimenu, nes tais metais gimė mano sūnus. Bet labiau mėgo kurti raštus ir austi jos vyras Jonas Lingaitis, o Martai labiau patiko ūkiniai darbai – tvarte, kieme, darže. Lingaitį mažai pažinojau, bet turiu visą krūvą jo kurtų, gal kopijuotų, languoto sąsiuvinio lapuose audimo raštų. Atidavė jų sūnus, ir papasakojo, kad parėjęs iš mokyklos turėdavo pritrinti šeivas siūlų, kad mama ir tėtis galėtų austi.“

S. Šašienė išsaugojo ir Lingaičių audimo stakles – Martos močiutės atsineštines, joms gali būti gerokai per 100 metų. Nuo tų išgelbėtų nuo sukūrenimo staklių, pasak Sniežanos, ir prasidėjo jos meilė audiniams.

 Į parodą atnešė ir buvusios kaimynės, 1912 m. gimusios Lydos Dikšaitienės siuvinėtus pagalvių užvalkčius. Su Lyda, kuri sulaukė 93-ejų metų, Sniežanos šeima ilgai gyveno tame pačiame name Kalvelių kaime. „Siuvinėjančios jos nemačiau, bet matydavau, kaip adydavo kojines. Sakydavo: kuo labiau adai, tuo šiltesnės. Dar – lopydavo paklodes. Labai meistriškai!“- pasakoja Sniežana. Tos kojinės būdavo vilnonės, kokias dabar, jei kas ir mūvi, vargu, ar beado. O lopydavo dėl to, kad tuo laiku, kurį jau vadiname senove, vienkartinių daiktų nebūdavo – viskas turėjo tarnauti ilgai.

Genės Birgiolienės, g. 1922 m., gyvenusios Ridikalių kaime, austą staltiesę Sniežanai atidavė audėjos marti Genutė, o viešvilietė Aldona Palavinskienė kolekciją papildė savo mamos Pranės Sakevičienės, g. 1898 m., austomis lovatiesėmis.

Virš kolekciniais audiniais apklotos lovos ant sienos kabojo siuvinėtas kilimėlis. Tokie kilimėliai būdavo madingas kaimiškosios buities dekoras – išsiuvinėti vaizdeliai su žodžiais „Gero apetito!“, „Geriamas vanduo“ ir kitokiais kabėdavo tam tikrose kambario vietose. Tačiau šis, parodoje eksponuojamas, kiek kitoks – išsiuvinėtas mašina, ir tik kai kas rankomis.

„Tai mano vyro Andriaus močiutės Janinos Juzėnienės palikimas. Kažkas nerealaus! Aš jo visada norėjau. Kai močiutei Janinai buvo 12 metų, jos daug vyresnė sesuo siuvinėjo mašina, o Janina rankomis išsiuvinėjo eglutės šakeles“, – pasakoja senosios tekstilės kolekcininkė, kilimėlį neseniai gavusi dovanų iš savo anytos Vandos Šašienės.

J. Juzėnienė gimė 1922 m. Kupiškio rajone, gyveno Radviliškyje, o likusi našle persikraustė į Viešvilę pas dukrą Vandą. Kilimėlis kabojo Janinos kambaryje, kur ji leido šviesias senatvės dienas ir rašė knygas.

Mokėsi iš tėvelių

Senųjų viešviliečių rankdarbius išsaugojusi S. Šašienė ir pati yra iš tų moterų, kurios vadinamos auksarankėmis. Tik jau koks pusmetis jokiais rankdarbiais laisvalaikiu neužsiima. „Darydavau įvairiausius, paskutiniu metu buvo papuošalai. Ir dabar norėčiau, bet laisvalaikio – labai mažai“, – apgailestauja moteris. Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto centre ji vadovauja vaikų rankdarbių būreliui „Adatėlė“. Buvo ir moterų būrelis, bet išsiskirstė. Nes šiuolaikiniai rankdarbiai yra brangus užsiėmimas ne tik laiko prasme. Senovėje moterys ausdavo, kad turėtų kuo lovą pakloti ir šeimą aprengti, dabar tokios būtinybės nėra.

Bet austi nei moterų, nei vaikų Sniežana nemoko, nors audimo staklės stovi jos darbo kabinete. Ji pati kažkada Vadžgiryje lankė audimo mokymus. „Atsimenu, bet dabar kažin ar ausčiau? Labai sudėtingas yra audimo paruošimas, ir anksčiau sakydavo, kad išausti gali ir varlė, o paruošti sugebėdavo ne kiekviena audėja.“

Vaikus ji moko „austi“ kitaip: iš popieriaus ar odos juostelių pina krepšelius, vazeles – principas tas pats, bet nėra to sunkiojo etapo. Ir mezga ne megztinį, kepurę ar pirštines, o įvairias gražias smulkmenas, žaisliukus. „Nes šiuolaikiniai vaikai nori greito rezultato – čia ir dabar. Bet megzti išmoksta“, – sako „Adatėlės“ vadovė ir džiaugiasi, kad vaikai būrelį lanko gausiai, kai kurie ateina kasdien.

Sniežana mano, kad jos pačios polinkis rankdarbiams slypi genuose. „Mama, kiek atsimenu, visada megzdavo, mums net uniformas numezgė, ir net tas juodas prijuostėles! Apykaklaitės niekada nebuvo pirktos – o kaip aš tokių norėdavau... Kojinės raštuotos, kiauraraščiu, su bumbuliukais ir dar šone pasiuvinėta. Kaip lėlytės į Rugsėjo pirmąją išeidavom! O tėvas mėgo ir mėgsta medžio darbus – pjaustinėja, drožinėja“, – pasakoja moteris.

Užaugo ji penkių vaikų šeimoje, ir visi linkę prie kruopščių darbelių. Tačiau Sniežana norėjo tą savo gabumą išlavinti, todėl baigė Kauno taikomosios dailės mokyklą, paskui – Šiaulių universiteto Menų fakultetą. Dirbo Viešvilės pagrindinėje mokykloje ir vaikų globos namuose dailės ir technologijų mokytoja.

Tarp senovinių daiktų

Pasiryžusi ištraukti iš kraičio skrynių ir viešviliečiams parodyti savo kolekciją, S. Šašienė bibliotekoje tiesiog paklojo lovą – močiutės Janinos apnerta paklodė kyšo iš po raštuotų lovatiesių ir siuvinėtos pagalvėlės pūpso.

„Nebeatsimenu, iš kur tą lovą ištraukėme, stovėjo mūsų daržinėje, o dabar labai tiko parodai. Galima ir kitaip, bet šis variantas geriausias“, – mano Sniežana.

Senovinių baldų ji turi ir daugiau. Atsivežė ir sustatė savo darbo kabinete. Vietos čia daug, telpa daug daiktų ir daug rankdarbius mėgstančių vaikų – šiuolaikiški rankdarbiai randasi aplinkoje, panašioje į tą, kokioje gyvavo tradiciniai amatai. Ir kiekvienam įdomu paminti „Zingerio“ pakojį, pačiupinėti knygas iš etažerės, prisėsti ant girgždančios nuo senatvės kėdės prie didelio stalo, kurio apačioje įrėžta data: 1933 m. vasario 16. Ir į kinivarpų paornamentuotą spintą, kurios durys su spalvotais langeliais, pasidėti savo rankų darbelius.

Danutė Karopčikienė



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook