Balsavimas

Ar jaučiatės Jurbarke saugiai?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Tiesia vaga per arimus ir gyvenimą

Tiesia vaga per arimus ir gyvenimą (2)

2016-11-22

Sudėtingą techniką įvaldžiusi Aurelija Gedminienė ne tik aria žemę savo ūkyje, bet ir dalyvauja artojų varžybose.

Kai prieš septynerius metus kalbinome Aureliją Gedminienę, ji sakė esanti labai laiminga. Šiandien, kai mažosios dukrytės Ausmėja ir Gabija jau 14 ir 10 metų panelės, o šeimos valdomas ūkis – gerokai išsiplėtęs, spindinčios moters akys ir nuo veido nedingstanti šypsena neleidžia abejoti – jei kas ir pasikeitė, laimės jausmas Aurelijos neapleido.

Artoja nevengia varžytis

Spalio pabaigoje vykusiame „Metų ūkio 2016“ renginyje į sceną atsiimti apdovanojimų kopusi Aurelija nepaliovė šypsotis – pasitenkinimas savo darbu ir rezultatų įvertinimas – vienas varikliukų, skatinančių judėti į priekį.

A. Gedminienė už ilgametį bendradarbiavimą sulaukė UAB „Naftrus“ vadovo Rasiaus Juškio padėkos, o iš LŽŪKT Jurbarko skyriaus – už dalyvavimą arimo varžybose. Taip, tai ne klaida, Aurelija – vienintelė moteris rajone, dalyvaujanti arimo varžybose!

„Konsultavimo tarnybos specialistai, išgirdę, kad ariu savo laukus, pasiūlė dalyvauti varžybose. 2014 m. varžybos įvyko mūsų laukuose, o pernai arėme Veliuonos apylinkė- se“, – paprastai, lyg tai būtų kasdienis dalykas, pasakoja Aurelija.

Kai prieš kelerius metus A. Gedminienė sėdo prie traktoriaus vairo ir išvažiavo į laukus, metai pasitaikė sunkūs – teko labai daug arti, su vyru pakaitomis važiavo į laukus, pamiegoję po keletą valandų į arimus skubėdavo net naktimis. Sukaupta patirtis nenuėjo veltui – artoja pirmosiose varžybose nesijautė visiškai nieko nemokanti, nors varžėsi su vienu sudėtingiausių – penkių korpusų vartomu plūgu.

Tik nenusimanančiam arimas gali atrodyti paprastas veiksmas – varžybose privalu laikytis daugybės specifinių taisyklių. „Varžybos – dar vienas būdas save realizuoti. Be to, tai labai smagi pramoga“, – prisiminusi patirtus išgyvenimus šypsosi A. Gedminienė.

Pernai artoja jėgas išbandė vairuodama įvairių arimo čempionatų nugalėtojo Stanislovo Marcinkaus traktorių. Patyręs artojas negaili jaunai moteriai patarimų ir pamokymų. O jų gali prireikti, nes Aureliją arimo varžybų organizatoriai kalbina dalyvauti respublikinėse varžybose.
Domina technika
Nors Aurelija savarankiškai vairuoja mašiną nuo 12 metų, tikrai neplanavo valdyti didelių gabaritų technikos. Tačiau taip jau susiklostė likimas – darbymečiu dažniau tenka sėsti prie traktoriaus negu lengvosios mašinos vairo.
Kai jaunieji ūkininkai – Aurelija ir Rolandas Gedminai nusprendė pasinaudodami parama įsigyti išsvajotą traktorių „Fendt“, iš karto sutarė, kad juo dirbs ir Aurelija. Vairavimo pažymėjimą ji įgijo Smalininkų technologijų ir verslo mokykloje ir dabar gali vairuoti beveik visus traktorius, išskyrus keletą pačių galingiausių. Moteris turi ir kategoriją, leidžiančią vairuoti kombainą. 
Vairavimo pažymėjimą įgyti – viena, o kai tavo kieme stovi naujas traktorius ir paduodama instrukcija – kas kita. „Gavau knygą ir ėmiau studijuoti. Buvo žiema, laiko turėjau. Išstudijavusi išvažiavau į kaimą pasivažinėti“, – sako Aurelija.
Vėliau į ūkį vienas paskui kitą pradėjo keliauti padargai: sėjamoji, purkštuvas, priekaba, plūgas. Ir vėl – mechanikas paaiškina, Aurelija užsirašo ir iš tų užrašų mokosi. „Baisu buvo, kad ko nesugadinčiau. Technika dabar sudėtinga“, – prisimena jaunoji ūkininkė. Bijoti nebuvo laiko. Kai atvežė plūgą, jau kitą dieną teko važiuoti arti laukų.
Ūkyje – visa galva
Dabar Aurelija ūkio reikaluose nardo kaip žuvis vandenyje, tačiau baigdama mokyklą ji nesvajojo būti ūkininke. Aurelijos tėveliai turėjo nedidelį ūkį Pauliuose – ten iki šiol drauge su tėveliu gyvena jaunosios ūkininkės šeima. Prieš porą metų anapilin iškeliavus mamytei, Aurelijos šeima tapo ramsčiu tėčiui. Šeimos pagalbos laukia ir Rolando mama – pienininkystės ūkį turinti našlė Teresa Gedminienė. 
Rolando tėveliai ir buvo tie žmonės, kurie įkalbėjo pasinaudoti parama jauniems ūkininkams ir ūkininkauti. Aurelija Raseiniuose buvo baigusi smulkaus verslo organizavimo mokslus, Kauno kolegijos Tauragės filiale neakivaizdžiai studijavo verslo vadybą ir planavo gyventi didmiestyje, tačiau pasitarę su vyru nutarė pabandyti įsitvirtinti kaime. „Rolandas ūkyje dirbo nuo paauglystės, o ir ūkio veikla labai susijusi su verslu“, – pasirinkimo nesigaili Aurelija.
2005 m. pradėję kurti ūkį nuo 2 ha dabar valdo 380 ha žemės. Gedminai užsiima augalininkyste – augina kviečius, žirnius, žieminius kvietukus, miežius, šiais metais pabandė auginti ir rapsus.
Per ūkio gyvavimo laikotarpį patirties susikaupė labai daug – nuo kovo iki spalio galo darbai vyksta laukuose, o žiemą tenka tvarkyti krūvas popierių, draudimų. „Jau vasarį pajuntu, kad pasiilgau žemės. Kad tik greičiau į laukus!“ – sako Aurelija.
Kai ūkyje darbymetis – moteris neturi kada prisėsti: arimas, sėja, grūdų vežimas. Sužiūrėti, kiek reikia sėklos, kokias trąšas užsakyti ir kiek jų naudoti. Kiekvienam laukui Aurelija turi po žurnalą, kuriame susirašo, ką ir kada sėjo, kaip prižiūrėjo, koks buvo rezultatas – kad žinotų, kaip daugiau naudos iš žemelės gauti.
Atėjus derliaus nuėmimo laikui ūkininkams tenka samdyti žmones grūdams vežti. Prie traktoriaus vairo, prisikabinusi didžiausią 20 t talpos priekabą, sėda ir Aurelija. Grūdai vežami į Jurbarko, Tauragės, net Klaipėdos supirkimo punktus, teko ir nakvoti eilėje. „Pamatę už galingo traktoriaus vairo mažutę šviesiaplaukę moterį vieni kelia nykščius į viršų, kiti gi – pirštu sukioja prie smilkinio“, – šypsosi Aurelija, nes abejingų jos darbui nėra.
Pasak A. Gedminienės, ūkio darbai visi mieli. Na, gal pats sunkiausias – akmenų iš laukų rinkimas, bet kai susirenka į talką šeima ir draugai, o laukas lieka švarus ir nepavojingas technikai, užmiršta, kad darbas nelabai malonus.
Bendruomenės reikalai
Darbštus žmogus visada ras kuo užsiimti. Lyg būtų maža veiklos ūkyje, A. Gedminienė pasinėrė ir į visuomeninę veiklą – 2009 m. drauge su Jolita Minialgiene, Vygandu Baršausku ir Raimundu Jovarausku įsteigė Paulių bendruomenę, kuriai vadovauja jau antrą kadenciją. 
Aktyvios moterys – Aurelija ir Jolita ne tik užsuko aktyvų bendruomenės gyvenimą, rengdamos šventes ir pramogas, bet ir ėmėsi rašyti projektus. Taip bendruomenė gavo lėšų ir susiremontavo buvusio darželio pastatą, o pernai žiemą rašytas ir finansavimo sulaukęs projektas leido įrengti vaikų žaidimo aikštelę, lauko treniruoklius, pastatyti tvorą.
„Nematomų darbų daug – dokumentų tvarkymo. Reikia ir aplinką tvarkyti aplink bendruomenės namus. Džiaugiuosi, kad šiais metais yra kas krosnis pakuria“, – nesibaigiančius darbus vardija Aurelija.
Bet moteris nesiskundžia: „Be visuomeninės veiklos gaučiau depresiją!“ Žmonės Pauliuose labai draugiški, padeda vieni kitiems ir vertina, kai juos pakviečia į šventę ar kokį užsiėmimą.
Bendruomenės veikloje aktyviai dalyvauja ir Aurelijos dukros Ausmėja ir Gabija. Vyras Rolandas, iš pradžių skeptiškai žiūrėjęs į žmonos veiklą, pamažu pradėjo tuo domėtis. Šeima, matyt, suprato, kokį pasitenkinimą šis darbas teikia Aurelijai.
Šeimos neskriaudžia
Ar lieka laiko šeimai? „Žinoma! Mes viską darome kartu“, – sako Aurelija. Ir nesvarbu, kad dažniau kartu dirbama, o ne poilsiaujama – kiekviena drauge praleista akimirka – prasminga.
Aurelijos mergaitės nevengia ūkio darbų – jos ir močiutės karves gali parginti, ir paaiškinti, kur grūdus supilti, ir teleskopiniu krautuvu krovinius pervežti, o ir prie puodų mamai padeda. „Matyt, joms patinka toks gyvenimas, nes abi tvirtina, kad bus tokios ūkininkės, kaip mama“, – šypsosi Aurelija. Mergaitės dar labai norėtų sesutės ar broliuko. „Tai – planuose. Bet truputėlį vėliau, dar reikia ūkį sustiprinti, namus įsirengti“, – minties apie dar vieną atžalą nesikrato Aurelija.
Skubėti neverčia ir pačios patirtis – Aurelija šeimoje buvo pagrandukė, o Vilniuje ir Kaune įsikūrusios seserys už ją vyresnės 18 ir 14 metų, anksti miręs brolis buvo vyresnis 15 metų. Su seserimis Aurelija labai artima. Kadangi ji gyvena tėviškėje, čia dažnai susirenka švenčių švęsti visi artimieji. 
Ūkio reikalai nedažnai leidžia paatostogauti. Vasarą prie jūros kelioms dienoms Aurelija ištrūksta su mergaitėmis, o su vyru jau pasibaigus žemės ūkio darbams keliauja pasižvalgyti į svečias šalis – pabuvojo Lenkijoje, Amsterdame, Paryžiuje, Vokietijoje.
Po mėnesio – Kalėdos. Kokių dovanų norėtų Aurelija, jei viskas būtų įmanoma? Paprastas klausimas tapo sudėtingiausiu – moteris ilgai svarstė, ko galėtų paprašyti Kalėdų Senelio: „Svajonių turiu, bet jei prasitarsiu, gali neišsipildyti. Norėčiau, kad ūkyje viskas sektųsi...“ O sau, Aurelija, ne ūkiui, ko paprašytum? „Norėčiau naujesnės mašinos!“ – išbėrė ji. Ir šį kartą kalbėjo ne apie traktorių. 
Jūratė Stanaitienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook