Balsavimas

Ar patiko miesto šventė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Trenerė Diana vis dar sapnuoja kovas ant tatamio

Trenerė Diana vis dar sapnuoja kovas ant tatamio (1)

2018-03-29

Diana Arlauskaitė – nuolat apsupta vaikų. Dziudo ir sambo trenerė išugdė ne vieną čempioną, o lankiusių įdomias jos treniruotes jurbarkiečių – nebesuskaičiuosi. J. Stanaitienės nuotr

Kovo 8 d. Kūno kultūros ir sporto departamente prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės trenerei, tarptautinės klasės sambo teisėjai Dianai Arlauskaitei įteiktas sidabro medalis „Už nuopelnus Lietuvos sportui“. Jos nuopelnus paliudyti galėtų ir šimtai jurbarkiečių, lankiusių ir tebelankančių sambo ir dziudo treniruotes

Teko apgaudinėti

Kelių kartų jurbarkiete prisistatanti D. Arlauskaitė juokiasi, kad į apdovanojimų ceremoniją ją kvietė tris kartus, kol susiruošė nuvažiuoti į Vilnių. „Suaugusiems vaikams žaislų nereikia. Juolab kad šitą medalį skiria tik sulaukus 50 metų“, – apdovanojimo nesureikšmina pernai per Kūčias jubiliejų pasitikusi trenerė. Prieš 20 metų, kai iš dvylikos ant Pasaulio čempionato nugalėtojų pakylos lipusių sportininkų aštuoni buvo iš Jurbarko, juos treniravusi D. Arlauskaitė tokiems apdovanojimams buvo per jauna.

Garbingiems apdovanojimams kelias tiesiamas nuo vaikystės. Diana pamena, kaip prašydavo į treniruotes einančio brolio pasiimti ir ją – dziudo mergaitę ypač žavėjo. Tačiau Tarybų Sąjungoje moterims dziudo užsiimti neleido, ir tik 1984 m. treneris Vytautas Sutkus Kaune, Vilniuje ir Jurbarke pradėjo rengti treniruotes moterims. Dešimtokė D. Arlauskaitė tiesiu taikymu nužygiavo į sporto salę.

Jos tėvai apie tai nieko nežinojo gerą mėnesį. Dailės pamokas lankiusi mergina susirinkdavo piešimo reikmenis ir išeidavo... lieti prakaitą sporto salėje. Po mėnesio grįžusi iš treniruotės ji namuose rado dailės mokytoją Michaliną Banaitienę, ir melas išlindo iš maišo. Tėvai dukros sprendimu nebuvo patenkinti, bet jos neperkalbėjo.

Pasirinkimas – vienas

D. Arlauskaitei sportuoti sekėsi, tačiau Lietuvos čempione taip ir netapo. Sekėsi ir piešti, tačiau didžiulį autoritetą turėjusi piešimo mokytoja jai uždraudė stoti mokytis meno, nes taip Diana prarasianti  savitumą. „Nenorėjau būti pilka mase, o mokytojos žodis buvo šventas“, – tikina Diana. Tad baigdama vidurinę mokyklą ji turėjo tik vieną pasirinkimą – treniravimo sistemos Kūno kultūros akademijoje, tačiau koją pakišo trauma, nes stojant reikėjo laikyti fizinio pasirengimo testą.

Kad neprarastų metų, D. Arlauskaitė įstojo į Kauno ekonomikos technikumą mokytis programavimo skaičiavimo mašinomis. „Maniau pasimokysiu metus, o paskui stosiu į Kūno kultūros akademiją. Tačiau tėvai neleido mokslų mesti. Baigiau ir pradėjau dirbti banko skyriuje, Skirsnemunėje“, – prisimena Diana, jau po dviejų mėnesių supratusi, kad darbas banke – ne jai. Todėl nužygiavo į Jurbarko r. Švietimo skyrių ir pareiškė, kad nori būti trenere.

D. Arlauskaitė buvo žinoma kaip gera sportininkė, bet diplomo neturėjo, tačiau valdininkai ja patikėjo. Diana pradėjo dirbti trenere Sporto centre ir studijuoti Kūno kultūros akademijoje, vėliau Gedimino technikos universitete baigė edukologijos magistro studijas. Nors pirmosios trenerės algos neužteko nė bateliams nusipirkti, noro dirbti svajonių darbą tai neatšaldė.

Studijuojančią ir sportuojančią D. Arlauskaitę atvykti treniruotis į Maskvos centrinį armijos sporto klubą – geriausių sportininkų kalvę kvietė ten dirbęs imtynininkas Česlovas Jezerskis, tačiau paklusni dukra vėl paklausė tėvų ir pasiūlymo atsisakė. Gal taip buvo lemta – netrukus medikai D. Arlauskaitei uždraudė sportuoti dėl širdies ydos. Beliko atsiduoti trenerės darbui, nors sapnuose ji vis dar kovoja ant tatamio.

Apsupta vaikų

Nuo 1989 m. per trenerės Dianos rankas perėjo būriai jaunųjų jurbarkiečių. Iš pradžių į dziudo ir sambo treniruotes kviesdavo skelbimai, dabar jų nebereikia – į treniruotes vaikus atveda buvę auklėtiniai, atbėga patys vaikai, sužinoję, kad čia dirba trenerė, vaikus vaišinanti saldainiais.

Kiek tų vaikų buvo, trenerė neskaičiuoja. Šiuo metu ji treniruoja šešias įvairaus amžiaus grupes po 12-15 sportininkų. Mažiausi – 4-5 metų pypliai. „Kiekvienais metais sakau, kad jau nebenoriu tokių mažų, bet metai apsiverčia, ir vėl žaidžiu su jais“, – šypsosi vaikų numylėta trenerė.

Iš Jurbarko į didmiesčių klubus pabiro ne vienas gerai paruoštas sportininkas, tačiau D. Arlauskaitė pirmiausia prisimena cerebriniu paralyžiumi sirgusį Andrių. „Ne medaliai daro didžiausią įspūdį, o tai, kiek galima pasiekti nuolatiniu darbu ir stipria valia. Po kelerių metų užsiėmimų medikai negalėjo patikėti pažanga, kurią šis vaikinas padarė“, – tikina trenerė.

„Tikru vyru“ sporto salėje tapo ir Dianos sesers sūnus Svajūnas – ligotas ir silpnas berniukas nuolatinių treniruočių dėka išaugo į tvirtą ir sveiką vaikiną. „Su juo pasiekėm asmenines pergales, ne medalius. Iš jau suaugusio vyro sulaukiau padėkos už spaudimą prie sporto“, – sako D. Arlauskaitė.

Svajūno sesuo Sandra Žievytė nuėjo pergalių keliu. Ji skina pergales Europos ir pasaulio sambo čempionatuose, o Lietuvos jaunimo rinktinėje yra numeris 1.

Vienuolika metų D. Arlauskaitė treniravo olimpietį Karolį Baužą. „Turiu svajonę išleisti knygą apie savo sportininkų pasiekimus. Renku medžiagą ir bijau kurį nors užmiršti. Knyga bus ne man – jiems, kad atmintų ir pasidžiaugtų savo pasiekimais“, – sako trenerė.

 

Reikia nusipelnyti

 

D. Arlauskaitė – tarptautinės klasės I kategorijos sambo teisėja. Aukščiau – tik Extra kategorija. „Bus ir ji. Kaip gali nebūti?“ – nusijuokia dziudo trenerė. Gauti kategoriją nėra lengva. Kasmet į Maskvą susirenka kelios dešimtys teisėjų ir laiko egzaminus. Pasiseka vos daugiau nei pusei.

Į svarbiausius čempionatus kviečiama 20 geriausių teisėjų. D. Arlauskaitė pastaruoju metu teisėjauja visuose jaunių, jaunimo ir suaugusiųjų pasaulio ir Europos sambo čempionatuose. Pernai jai teko dirbti Serbijoje, Bulgarijoje, Sočyje, Kroatijoje.

 

Menas ir... žuvys

 

Ar belieka laiko kokiai nors kitai veiklai? „Esu užkietėjusi žvejė!“ – nustebina D. Arlauskaitė.

Meškerę ji prisijaukino dar vaikystėje, kai prie Nemuno keliaudavo su tėčiu. Dabar žvejyba Dianai – ramybės uostas, atsvara triukšmui ir energijai, lydinčiai visą dieną treniruotėse. „Turiu puikių meškerių, aprangą. Žvejoju ir vasarą, ir žiemą – ant ledo. Kartais ir naktį su meškere traukiu į panemunius. Važiuoju ir į Kauno, Kuršių marias“, – prakalbus apie žvejybą sužiba D. Arlauskaitės akys. Didžiausias jos laimikis – 7 kg šamas.

Sportininkė atrado dar vieną mielą širdžiai užsiėmimą – ji gieda Skirsnemunės bažnyčios chore. „Išgirdo kartą kunigas kapuose giedant ir pasiūlė prisijungti. Jau trejus metus kiekvieną sekmadienį giedu mišiose“, – sako Diana.

Nuo vaikystės išliko ir aistra menui. Net sporto klubas „Sfinksas“, kuriame dirba Diana, papuoštas jos paveikslais, skulptūromis, tapyto šilko kūriniais.

Dažnas jurbarkietis Dianą žino Gogeno pravarde. Ją D. Arlauskaitei prilipdė legendinė dailės mokytoja M. Banaitienė. Jos mokiniai iki šiol bendrauja kaip šeima, rengia parodas. „Po kelių dienų bus paroda mokytojos 105-osioms gimimo metinėms paminėti, o mano paveikslai dar neužbaigti. Teks labai pasistengti“, – dūsauja Diana, bet vis tiek supranti, kad menas jai vis dar daug reiškia.

Tokia ta Diana – vaikų mylima ir juos sportuoti pritraukianti ne todėl, kad patinka dziudo, bet kad trenerė labai „faina“, iki alpimo serganti už saviškius prie tatamio, kiekvieną jiems tenkantį smūgį skausmingai išgyvenanti kartu, mokanti savarankiškumo ir padaryti tiek, kad nesakytų, jog galėjo daugiau, o vakarais imanti meškerę arba teptuką ir panyranti į ramybę.

Jūratė Stanaitienė



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook