Balsavimas

Ar patiko miesto šventė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Tylėdamas vaiko kalbėti neišmokysi

Tylėdamas vaiko kalbėti neišmokysi (0)

2018-03-01

Kalba yra svarbiausia socializacijos priemonė. Paradoksalu, kad technologijų amžiuje, kai turime daugybę galimybių bendrauti, daugiau problemų kyla ir dėl kalbėjimo bei kalbėjimosi. Logopedė Gražina Glinskienė pastebi, kad daugėja vaikų, turinčių kalbėjimo ir kalbos sutrikimų ir, beje, neretai dėl tų pačių technologijų.

Žodžių pilni namai

Jurbarko „Ąžuoliuko“ mokykloje dirbanti G. Glinskienė sako, kad dabar čia turėtų ką veikti ir keli logopedai. Nors, kita vertus, daug galimybių koreguoti vaiko kalbą turi ir tėvai. „Šeima yra pats pirmasis socializacijos institutas. Jei vaikas gimė sveikas, kaip dažniausiai būna, jei šeimoje normali kalbinė aplinka, jokių problemų nėra. Tėvai turi didžiausias galimybes lavinti vaiko kalbėjimą ir kalbą“, – neabejoja ji.

Pasak logopedės G. Glinskienės, pilni namai yra žodžių, kuriuos vaikams atrasti turi padėti tėvai – kalbėdami, bendraudami ir žaisdami. Logopedė ypač pabrėžia žaidimą – mokyti vaikus kalbėti ir šalinti jų kalbos defektus reikia žaidžiant.

O kada jau prireikia logopedo? „Logopedas svarbus tada, kai kalbinė raida vėluoja, yra sutrikdyta. Mikčiojimo atveju. Ir šveplavimas nėra lygus šveplavimui, – sako specialistė. – Tėvai dažnai klausia: mano vaikas netaria r, ar reikia logopedo pagalbos? Visada sakau, kad parodytų man vaiką. Reikia pamatyti jo artikuliacinę motoriką – galbūt liežuvėlis prisegtas, galbūt lūpos nejudrios, gal kitokios bėdos.“

Pasilenkti prie vaiko

Kad vaiko kalbėjimas ir kalba sėkmingai vystytųsi, svarbi normali kalbinė aplinka. „Nenormali būna, kai vaikas, užuot bendravęs su tėvais, namie nuolat sėdi prie kompiuterio. Tėvai užsiėmę savo darbais. Vaikas irgi – jis tylus, ramus sėdi prie kompiuterio. Užimtumas geras – lavėja mąstymas, dėmesingumas, regimasis suvokimas, bet kalbinės išraiškos kompiuteris tikrai neprašo. Kalba ir nelavėja“, – sako G. Glinskienė ir priduria, kad tai būtų ir atsakymas į klausimą, kodėl daugėja vaikų su kalbos sutrikimais.

Kitokia kalbinė aplinka – tai bendravimas. „Tai – akių kontaktas, lėtesnis kalbėjimas, kol vaikas išmoks. Juk ar mes išmoksime kalbėti, pavyzdžiui, itališkai, jei su mumis kalbės greitakalbe? Aš neišmokčiau. Man reikėtų, kad truputį pristabdytų kalbos tempą. Taip ir vaikui. Akių kontaktas labai svarbu. Reikia pasilenkti prie vaiko, juk jei mes stovime, tai vaiko akys kur yra? O vaikui, kurio foneminė klausa nėra išlavėjusi, kuriam iš klausos vienodai skamba ir batai, ir padai, padeda regėjimas. Mimika, lūpos. Jam labai svarbu matyti pašnekovo veidą“, – tvirtina logopedė. Ji teigia, kad ir kalbėjimasis su vaiku šluojant grindis, plaunant indus neduos tinkamos naudos jo kalbos lavinimui.

Tačiau elektroninė erdvė vaikus traukte traukia. Ir kompiuteris nėra blogis. Blogai, kai nuo mažens vaikas atiduodamas kompiuteriui. „Mes daug ko neturėjom, ką dabar vaikai turi. Bet lazda – su dviem galais, ir nežinia, kuris skaudžiau muša. Blogai, jei vaikas lieka vienas prie kompiuterio, tarsi prie pigios auklės, be galimybės kalbėtis“, – sako logopedė G. Glinskienė.

Reikia specialios pagalbos

Jei trejų metų vaiko kalba – tik pavieniai keli žodžiai ir garsiažodžiai, jo kalbinė raida vėluoja. Tuomet reikalinga specialisto pagalba.

„Jau reikia gausti varpais. Būna, kad po kiek laiko išryškėja ir dar kas nors, pavyzdžiui, lėtesnis mąstymas. Gali būti mišrus raidos sutrikimas. Trejų metų vaikas turi kalbėti sakinukais, kad ir trumpais, kad ir fonetiškai netaisyklingais žodžiais“, – aiškina logopedė.

Fonetiškai netaisyklinga kalba vadinama šveplavimu. Švepluojama, pasak G. Glinskienės, dėl kelių priežasčių. Kai kuriems, dėl foneminės klausos neišlavėjimo, vienodai skamba panašūs žodžiai, taip pat ir dėl artikuliatyvinės motorikos judrumo stokos. 

Labai daug vaikų, pasak logopedės, painioja šnypščiamuosius š, ž, č su švilpiamaisiais s, z, c. Sako: siandien lauke salta. Arba keičia į t: tiandien lauke talta.

Dažnas neištaria r, dažnam kliūva l. „Kaip bebūtų keista, net tėvai dažnai nepastebi, kad vaikas netaria l. Jie taip moka tą paslėpti: uabas (labas), maukos (malkos). Bet aiškiai girdisi, jei l keičia j: jabas (labas)“, – mažuosius šnekorius cituoja logopedė.

Švepluoja ir suaugusieji

Jei šis sutrikimas nebus ištaisytas, šveplas ir liksi. „Ir yra suaugusiųjų, kurie neištaria. Net aktorių, dainininkų, net pedagogų, – sako G. Glinskienė, defektologijos studijas ir pasirinkusi būtent dėl švepluojančių suaugusiųjų. – Mano mokykloje buvo du švepli mokytojai. Nors turėjome logopedę, ji, matyt, stengėsi nepastebėti tų suaugusių žmonių kalbos sutrikimų. Man buvo keista, kaip jie gali stovėti prieš vaikus.“

Ir suaugusiesiems galima tokius sutrikimus ištaisyti, tik jie patys turi norėti. „Esu mokiusi studentą tarties egzaminui, ir jis išmoko. Bet – tą paradą atlaikė, o kai sutikau po metų, vėl šveplavo. Na, jei jam pačiam nereikia... – pasakoja logopedė ir sako, kad lygiai tas pats su vaiku. – Labai svarbu kelti vaiko motyvaciją. Būna, kad uždarę mano kabineto duris į klausimą, kur buvai, atsako: pas jogopedę! Va, tada labai reikia ryšio su tėvais, kad jie padėtų namuose įtvirtinti tą, ko mes čia mokome.“

Brangiausia investicija

Deja, kartais tas vaikų šveplavimas tėveliams būna toks mielas, kad ir patys kartu švepluoja arba kalba garsiažodžiais: eisim džidžy, tėvelis pipy, gaidelis koko.

Grupių skelbimų lentose „Ąžuoliuko“ logopedė kabina specialius vaikų kalbos korekcijai skirtus tekstukus. Jų yra paruošusi daugybę – įvairiausių temų, tinkamų skirtingiems metų laikams, šventėms ir pan.

Išmanūs tėveliai tuos tekstukus nusifotografuoja, matyt, žadėdami pasidarbuoti toje srityje. „Jaučiu, kad kai kurie ir darbuojasi, bet norėčiau daugiau“, – sako logopedė.

Didžiausią dėmesį ugdymo įstaigoje ji skiria priešmokyklinių grupių vaikams – beveik pusei jų reikalinga individuali logopedo pagalba. O dėl mažųjų ugdytinių – konsultuoja tėvelius, ragina kreiptis jiems patogiausiu laiku. Tačiau besikreipiančiųjų – ne marios. Tėvai neturi laiko. Nors investicijos į vaiką yra pačios svarbiausios ir visada atsiperka. Ypač laiko investicijos, nors su laiku dažniausiai ir būna sudėtingiausia.

Kalbėjimo ir kalbos sutrikimai, jei nebus ištaisyti ankstyvoje vaikystėje, vėliau atsilieps mokymosi pasiekimams bei rezultatams. Ne į gerąją, žinoma, pusę. O tokia anekdotinė situacija, kai susitikę vaikinas ir mergina sunkiai randa kalbą ir, susėdę greta ant suoliuko, pasiūlo vienas kitam susirašyti, jau ir dabar kažin ar tik anekdotas.

Danutė KAROPČIKIENĖ



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook