Balsavimas

Ar palaikote sprendimą savavališkai įjungti apšvietimą Imsrės pėsčiųjų take?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Vargstančioms šeimoms – po meilės lašelį

Vargstančioms šeimoms – po meilės lašelį (0)

2017-10-30

„Lašelis meilės“ atstovė Aušra Petrošiūtė tikina, kad šiai organizacijai labiausiai trūksta patalpų, kur būtų galima sandėliuoti paramą sunkiai besiverčiančioms šeimoms.

Paima viską. Išdalija taip pat viską. Taip asociacijos „Lašelis meilės“ veiklą pristato Jurbarko regiono vadovė Aušra Petrošiūtė. Moteris su keletu savanorių jau porą metų stengiasi padėti vargstančioms šeimoms, pagerindama ne tik jų buitį, bet ir socialinius įgūdžius.

Jurbarkietė A. Petrošiūtė tikina visada norėjusi padėti sunkiau gyvenantiems. Prieš keletą metų pamačiusi, kad kaimyniniame Tauragės rajone veikia asociacijos „Lašelis meilės“ padalinys, susidomėjo šia veikla ir ėmė bendrauti su savanorėmis.

„Po truputį prisitryniau prie jų. Pasižiūrėjome vieni į kitus, kas per žmonės esame, susipažinome ir tuomet po truputį pajudėjo veikla Jurbarko rajone. Visada norėjau padėti kitiems, nes pati užaugau šiek tiek problematiškoje šeimoje, todėl suprantu, kas vyksta tokiose šeimose, kaip kartais būna sunku“, – pasakojo moteris.

Savanorių veikla vien Jurbarko kraštu neapsiriboja. Moteris įvairią paramą gabena ir aplinkiniuose rajonuose gyvenantiems žmonėms.

Pasak A. Petrošiūtės, šiuo metu Jurbarko r. kartu su ja nuolat dirba penkios ar šešios moterys. Dauguma jų padeda surinkti daiktus iš juos aukojančių žmonių ir atvežti į saugojimo vietą. Čia daiktai rūšiuojami ir parama komplektuojama pagal poreikį konkrečiai šeimai.

Aušra įsitikinusi, kad dažniausiai kaimuose į paribį žmones nubloškia tai, kad nėra darbo. Be padorių pajamų likę žmonės užsidaro namuose ir pradeda gerti. Tuomet kyla dar didesnių problemų.

„Šiuo metu remiame maždaug dešimt šeimų. Dauguma jų – iš rajono. Priklausomai nuo jų padėties, reikia ir skirtingos paramos. Tačiau patys reikalingiausi dalykai yra tie, kuriuos vargingai gyvenantiems žmonėms dėl ribotų finansų sunkiausia nusipirkti – baldai, buitinė technika. Mes renkame viską, ką žmonės dovanoja, visi daiktai anksčiau ar vėliau suranda naujus šeimininkus“, – tikino A. Petrošiūtė.

Nutinka ir taip, kad kartais per pažįstamus ar socialinius tinklus tenka ieškoti konkrečių daiktų, kurių tuo metu itin reikia.

„Jurbarkiečiai yra labai geranoriški, todėl ilgai ieškoti daiktų netenka. Paskelbiame, kad yra poreikis, ir kas nors padovanoja“, – džiaugėsi savanorė.

Didžiule parama veiklai tapo pastaruoju metu Jurbarke veikęs bagažinių turgelis. Jame savo daiktus pardavinėję jurbarkiečiai dalį neparduotų rūbų ir žaislų mielai aukojo organizacijai.

Ir draugauja, ir pykstasi

A. Petrošiūtė juokiasi, kad su šeimomis, kurioms padeda, santykiai paprastai būna labai geri, tačiau pasitaiko ir susipykti. Moteris sako, kad visada norisi ne tik pagerinti žmonių materialinę padėtį, bet ir formuoti socialinius įgūdžius.

„Važiuoji į šeimas, kalbiesi. Aiškini, kad reikia namuose ir švarą palaikyti, ir tvarką. Žada, kad taip darys, bet nuvažiuoji po savaitės – vėl tas pats. Klausi – kodėl nesitvarkei. Aiškina, kad laiko trūko, nes televizorių žiūrėjo, telefonu žaidė. Būna, kad net susipyksti, bet vis tiek stengiamės padėti, kol situacija pagerėja“, – tikino pašnekovė.

Vargą ir paaukotą laiką atperka tai, kad paramą gavusios šeimos iš tiesų jaučiasi dėkingos. Tiesa, pagalbą įvertina ne visi. A. Petrošiūtė atsimena atvejį, kai vienai šeimai į Gelgaudiškį nuvežė baldus. Tuomet dalį paramos teko vežti atgal, nes gelgaudiškiečiai priėmė tik spintą.

„Stengiamės bendradarbiauti ir su seniūnijomis, jų klausiame apie šeimas, kurioms reikia paramos. Tačiau ne visi yra linkę bendradarbiauti. Kai kas sako – įsivažiuos veikla, pamatysime, ką darote, tada ir pakalbėsime“, – sako A. Petrošiūtė.

Jai svarbiausia, kad sulaukia savo šeimos palaikymo ir pagalbos. Moters vyras dirba pamaininį darbą – keturias dienas darbe, keturias – namuose. „Jis jau žino, kad per tas laisvas dienas turės man padėti, ir mielai tą daro“, – džiaugėsi Aušra.

Pasak jurbarkietės, asociacijos veikla nepasiriboja tik konkrečių šeimų lankymu. Kartais savanorės vyksta padėti visam kaimui.

„Pakabiname skelbimus, kada atvažiuosime ir nemokamai dalysime rūbus, kitus daiktus. Pasitariame su seniūnijų socialiniais darbuotojais, kam labiausiai tokios paramos reikėtų, prašome, kad tiems žmonėms praneštų. Žmonės ateina ir išsirenka, ko jiems reikia. Dažniausiai nelieka nieko arba lieka vos keletas rūbų“, – pasakojo A. Petrošiūtė.

Ieško savanorių ir patalpų

A. Petrošiūtė tikina veiklai skirianti didžiąją dalį laisvo laiko. Tačiau pagalbininkų vis tiek trūksta, todėl moteris ieško savanorių. Deja, prisidėti prie veiklos norintys žmonės labai dažnai tikisi, kad jiems bus kompensuojamos išlaidos kurui.

„Tikrai neturime tokių galimybių, aš pati važinėju iš savų lėšų. O važiuoti tenka dažnai ir ne tik surinkti daiktų. Šeimoms padedame tol, kol matome, kad reikia pagalbos, todėl dažnai ten lankomės. Yra buvę, kad su viena šeima bendravome gal tris mėnesius ir važiuodavome turbūt kas savaitę“, – pasakojo jurbarkietė.

Aušra atvira – be dabar padedančių savanorių greičiausiai būtų neįmanoma vykdyti veiklos. Vien pervežti baldus ar buitinę techniką reikia priekabos. Ją mielai paskolina viena bendraminčių.

„Turime dar vieną bėdą: ieškome patalpų daiktams sandėliuoti. Anksčiau turėjome garažą, bet paskui jo prireikė savininkui, todėl dabar bandome daiktus sutalpinti sandėliuke, bet vietos labai trūksta. Jei kur nors Jurbarke atsirastų vieta, kur būtų galima laikyti paramai skirtus daiktus, viskas labai palengvėtų“, – sakė A. Petrošiūtė.

Lukas PILECKAS



« Back

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook