Balsavimas

Ar palaikote sprendimą savavališkai įjungti apšvietimą Imsrės pėsčiųjų take?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Yra vyrai, yra moterys. Ir yra Justė

Yra vyrai, yra moterys. Ir yra Justė (0)

2017-09-30

Toks posakis sklando tarp Jurbarko dviratininkų, kai jie nusprendžia pasimatuoti jėgas. O kalbama apie netrukus trisdešimtmetį švęsiančią Justę Jociuvienę, kuri dviratę transporto priemonę „balnojasi“ kone kasdien ir suka ratus po rajoną.

Meilės emigrantė

Justės akcentas išduoda, kad jos gimtinė ne Jurbarke. „Aš iš Širvintų rajono, Lapelių kaimo. Iki Vilniaus nė pusšimčio kilometrų nėra, todėl visi ir bėga į sostinę“, – šypsosi ji. J. Jociuvienė turi tris brolius ir net šešias seseris. Justė – antroji šeimoje, todėl teko auginti mažuosius. Smagu buvo gyventi tokioje kompanijoje!

Mergina taip pat bėgo į Vilnių. Ten, dirbdama kavinėje padavėja, susipažino su iš Vytėnų kilusiu Egidijumi. Apsaugos darbuotoju dirbęs vyras ateidavo išgerti kavos, taip užsimezgė draugystė.

Pora atšoko vestuves ir bandė kabintis į gyvenimą sostinėje, tačiau lengva nebuvo, todėl ėmė svarstyti apie įsikūrimą provincijoje. „Nebijojau važiuoti į nežinomą miestą. Galvojau, čia bus lengviau įsikurti, nusipirkti butą“, – pasakoja jauna moteris.

Jurbarke ji gyvena šeštus metus. Baigia apsiprasti, nors tą teko daryti vienai – Egidijus, grįžęs į gimtuosius kraštus, pakeitė profesiją ir tapo vairuotoju, tad namuose retas svečias. Kompaniją Justei palaiko katė ir linksmuolis bokseris Ardas – geriausias ilgų pasivaikščiojimų palydovas.

Kova su svoriu

Atsikrausčiusi į Jurbarką J. Jociuvienė daug laiko praleisdavo namuose, vėliau įsidarbino samariečių labdaros valgykloje. „Visada buvau putli, o sėdėdama namuose nė nepastebėjau, kaip svoris perkopė 100 kg“, – laikus, kai ėmė nepatikti sau, prisimena 180 cm ūgio moteris.

Valgykloje dirbančios moterys padiskutuodavo apie įvairias dietas, bandė jų laikytis. „Valgiau grikius ir aš. Svoris ėmė kristi, bet pagalvojau, kad visą gyvenimą aš jų nevalgysiu“, – kvatoja Justė. Ji ėmė atidžiau rinktis maistą – valgė sveikesnius, laikėsi režimo.

Justė suprato, kad vien taisyklingos mitybos nepakaks, reikia sportuoti. Į namus keliavo įvairus sporto inventorius, išbandyta daugybė pratimų. „Bandžiau ir bėgioti, bet didelį svorį turintiems žmonėms tai nelabai tinka – iš karto skauda sąnarius. Ir dabar, kai antsvoris nekamuoja, išbėgu tik retkarčiais“, – sako J. Jociuvienė.

Tada Justė pagalvojo apie dviratį – turėjo jį dar Vilniuje, tik važiuodavo mažai. „Senukas, raudonas, nedidukas. Tada atrodė, kad jis man visai tinka, bet dabar pažiūrėjus juokas ima – toks jis mažytis“, – šypsosi moteris. Bet tas mažylis tapo geriausia priemone svorį metančiai Justei.

Į trasą!

„Pradėjau važiuoti. Pradžioje – iki Molynės ir atgal, palengva. Ir dar sustoti reikėdavo“, – pirmas keliones dviračiu prisimena moteris. Šis sportas jai tiko – nekentėjo sąnariai, daug laiko galėjo praleisti gryname ore.

Atstumai didėjo – svoris krito. Per pusantrų metų J. Jociuvienė atsikratė 40 kg. Tai buvo prieš trejus metus, bet minti dviračio ji nenustojo. „Internete mane pakalbino Jurbarko dviračių mėgėjų puslapio įkūrėjas Marius. Pakvietė prisijungti prie grupės, iš jo gaudavau daug informacijos ir pamokymų. Jis treniruodavosi rimčiau, tai ir aš pagalvojau, kad galėčiau siekti daugiau“, – sako Justė.

Moteris prisijungė prie programėlės „Strava“ vartotojų, ėmė fiksuoti savo rezultatus – atstumus, greitį. Atsirado azartas siekti kuo aukštesnių rezultatų. „Man labai patinka važiuoti greit“, – sako dviratininkė, išspaudusi beveik 30 km/ val. greitį. Ilgiausia nuvažiuota trasa – apie 105 km. Dažniausiai J. Jociuvienė per 1,5 val. nulekia 40 km – tokia treniruotė geriausia.

Dabar Justė važiuoja bene kasdien. „Išvažiuoju į dviračių taką be plano, o atsiduriu Raudonėje, Veliuonoje, Vadžgiryje“, – šypsosi ji. J. Jociuvienė jau išmaišė visus aplinkinius miestelius ir kaimus.

Justę pasivaržyti dažnai kviečia kiti Jurbarko dviračių mėgėjų klubo nariai. Dauguma jų – vyrai. Kompiuterinėse programėlėse surinkti rezultatai pateikiami lentelėse, Justė ten – viena pirmaujančių: ir greičiais, ir atstumais. „Aš vyrukams nuolat sakau, kad negaliu su jais lygintis. Vis tik esu moteris, bet jiems nesvarbu – varžosi su manim, o aš nusileist nenoriu“, – juokiasi stipruolė.

Gražu, bet nebūtina

Šią vasarą J. Jociuvienė įsigijo naują salotinės spalvos, didelį kalnų dviratį. „Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio“, – Justės akys žiba kalbant apie pirkinį. Tokie dviračiai skirti važiuoti įvairiomis kelio dangomis. Nors J. Jociuvienė dažniausiai mina plentu, bet kartais tenka pasitaškyti ir po purvą.

Justė žino, ką reiškia persistengti. Sėdusi ant naujojo dviračio ji pajuto, kad gali pasiekti dar geresnių greičio rezultatų, nuvažiuoti toliau, tad mynė savęs negailėdama, kol vieną dieną nebeteko jėgų, iš nosies pasipylė kraujas. „Sau pasakiau – stop! Sveikata svarbiau – dabar galiu ir savaitę patinginiauti, jei nėra noro važiuoti“, – sako moteris.

Ko dar, be dviračio, reikia dviratininkams? „Aš visada važiuoju su šalmu. Įsigijau, kai paimsryje skriejau nuo dviračio. Stipriai nusibrozdinau. Bet tai buvo vienintelė mano nelaimė“, – sako dviratininkė. Ji tikina, kad speciali apranga – graži, bet nebūtina. Justė dar naudoja paminkštintas dviratininkų kelnes. Sako, kad jos leidžia išvengti nutrynimų ir palengvina ilgą kelionę. Būtina ir gertuvė su vandeniu, karštą dieną jo reikia tikrai daug. „Įsimetu kelis eurus, ir vandens atsargas pasipildau kaimo parduotuvėse“, – patirtimi dalijasi J. Jociuvienė.

Pasak dviratininkės, dar norėtų įsigyti specialų prie dviračio tvirtinamą kompiuterį, kuris fiksuoja rezultatus, nes dabar tam naudoja telefoną.

Užsiėmimai – žemiški

Nors svorio bėdos jau seniai praeityje, Justė sau neleidžia atsipalaiduoti nei sporte, nei virtuvėje. Pernai dviračių sezoną baigė gruodį, o šiemet tikisi minti visą žiemą. Jei oro sąlygos neleis, namuose laukia svarmenys.

Maistą gaminti mėgstanti moteris stengiasi nebekepti pyragų, kad nekiltų pagundos persivalgyti, bet išbando sveikus receptus. „Kai mečiau svorį, į kelią leisdavausi tuščiu skrandžiu, nes mindavau labai anksti. Man patinka toks laikas. Dabar prieš išvažiuodama stengiuosi pavalgyti pusryčius, kad užtektų jėgų. Į kelią maisto įsidedu tik tada, kai žinau, jog užtruksiu“, – sako J. Jociuvienė.

Justės kepamus sveikus sausainius žino visi, bent kartą su ja važiavę pasivažinėti. Recepto J. Jociuvienė negaili ir „Šviesos“ skaitytojams.

Bananais kvepiantys minkšti sausainukai

Reikės

2 didesnių bananų,

puodelio greit paruošiamų avižinių dribsnių,

1 kiaušinio,

mėgiamų riešutų, razinų, džiovintų vaisių, sėklų.

Bananus sutrinti šakute, įmušti kiaušinį, sudėti dribsnius bei visus pagardus ir išmaišyti.

Šauktu skardoje ant kepimo popieriaus formuoti sausainius ir kepti 15-20 min. 180o C orkaitėje.

Justė labai džiaugiasi galimybe pas uošvius, Pilies I kaime, turėti lysvę ir šiltnamį. Augina ten agurkus, pomidorus, šparagines pupeles, kalafiorus ir Briuselio kopūstus, kuriuos labai mėgsta, prieskoninius augalus. Daržo gėrybės keliauja į šaldiklį („visą žiemą valgai kaip šviežias“) ir stiklainius („vyras mėgsta mano konservuotus agurkėlius ir pomidorus“).

Žiemą J. Jociuvienė išsitraukia ir virbalus – anyta išmokė megzti, nors iki tol manė, kad šiam užsiėmimui yra visai netinkama. Justė dairosi darbo, dabar dalyvauja darbo biržos projekte jauniems žmonėms „Atrask save“ – gal pavyks rasti mielą užsiėmimą. „Man labai patiko dirbti samariečių valgykloje. Gal kada ten atsiras vieta?“ – svarsto jauna moteris.

O kol nepradėjo dirbti, Justė mina pedalus. Siūlo tai daryti ir kitiems. „Nesąmonė, kad nėra laiko. Pusvalandį rasti gali kiekvienas!“ – Justė nelinkusi nuolaidžiauti nei kitiems, nei juolab sau. Ko jau ko, bet valios ir geros nuotaikos dviratininkė iš trasų tikrai parsivežė.

Jūratė Stanaitienė



« Back

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook