Balsavimas

Ar jaučiatės saugūs pėsčiųjų take prie Imsrės

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Dadadienis – netikėta savaitės diena

Dadadienis – netikėta savaitės diena (8)

2013-08-24

Dar nerestauruotoje pilies dalyje dadadienio dalyviai klausėsi pasakojimo apie dailės istoriją ir žiūrinėjo čia eksponuojamą parodą.

Skelbimai, kviečiantys į dadadienį Panemunės pilyje, labiausiai sudomino smalsučius. Kas yra pirmadienis ar trečiadienis, visiems aišku. O kas dadadienis? Gal aštuntoji savaitės diena? Smalsiausieji tą dieną vyko į pilį, kad patys pamatytų, išbandytų, sužinotų ir įsitikintų.

Nebandysiu jūsų kantrybės ir iškart paaiškinsiu, ką žinau: dadadienis – nuo dadaizmo, o dadaizmas – iš „dada“. Prancūzai šiuo dviskiemeniu žodeliu vadina vaikišką arkliuką, o dadaizmas – prieš 100 metų susiformavusi dailės kryptis.
Jei vis dėlto dar ko nors nesuprantate, bet norėtumėt suprasti, atvažiuokite ir jūs į dadadienį – Panemunės pilies muziejaus vadovė Daura Giedraitienė tikina, jog tokių ir panašių dienų pilyje dar bus ir ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems.
Na, o kas gi dėjosi dadadienį Panemunės pilyje? Pilis vaikus ir jaunimą sutiko išsipusčiusi, tarsi ką tik pastatyta, bet iš tiesų ją 17 a. pradžioje pasistatė vengras dvarininkas miško pirklys Jonušas Eperješas. Tas pirklys, žinoma, pilyje nebegyvena – ji dabar priklauso Vilniaus dailės akademijai, kuri pilį restauravo, įrengė muziejų ir tik šiemet atvėrė jos vartus lankytojams – žiūrėkit, gėrėkitės, mokykitės. Taip, taip – ir mokykitės, nes Dailės akademija – mokymo įstaiga ir savo misiją mokyti ir šviesti vykdo visur, net pilyje.
Dadadienis prasidėjo ekskursija po pilį – po restauruotąją jos dalį, kurioje įrengta ekspozicija apie pilies istoriją, ir tą, kur restauratoriai dar neįsisuko – ten iš aptrupėjusio mūro kyšo šimtmečiai, o Vilniaus dailės akademijos dėstytojai ir studentai eksponuoja savo kūrinius.
Tokioje senoje menėje susodinusi savo svečius pilies vadovė pasakojo jiems dailės istoriją – vardijo stilius, sroves, kol atėjo iki šių laikų, kai nei menininkai, nei menotyrininkai nebeskirsto kūrybos į stilius ir sroves.
Buvo šneka ir apie dadaizmą – tuo keistu žodžiu vadinami kūrėjai paneigė bet kokį meną, apribotą stilių ir srovių estetiniais principais, savo kūryba jie siekė šokiruoti, nes ir juos pačius šokiravo to meto tikrovė, nes dadaizmas atsirado pasaulinių karų išvakarėse. Tačiau ne tik šokiruoti – keisti dadaistų kūriniai visada turi prasmę, dažniausiai gilią ir – giliai paslėptą.
„Kaip žiūrite į tokį meną?“ – D. Giedraitienė klausė vaikų apie pilyje eksponuojamą Česlovo Lukensko parodą „Mumifikatai“. „Nauja, nematyta“, – sakė jaunimas.
Paskui visi kartu viename pilies kambarėlių susėdo kurti, kitaip sakant, pažaisti menininkus. „Pažaiskime! Gal išeis net performansas“, – ragino muziejaus vadovė duodama jiems kūrybinės žaliavos – kartoninių dėžių, popiergalių ir kitokių šiukšlių konteineriui skirtų dalykų! Beje, iš panašių savo „Mumifikatus“ sukūrė ir Č. Lukenskas, dailininkas ir Dailės akademijos Vilniaus fakulteto dekanas. Vaikai iš kuprinėlių traukė pieštukus ir guašą ir įniko kurti. Po geros valandos jie jau rengė savo kūrybos parodą.
Pasak dadadienio vadovės, vaikai prikūrė visko – ir dadaistinių darbelių su gilia filosofine mintimi, ir paveiksliukų, kurie, jei kabotų galerijoje, sulauktų nemažai dėmesio. Žaidimas pavyko!
Kitas – žvilgsnis į Panemunės pilį pro fotoaparato objektyvą. Šio žaidimo taisyklių dadadienio dalyvius mokė žurnalistas Lukas Pileckas.
Ir pagaliau – lobio ieškojimas, nes kiekvienoje pilyje slypi neatrastų dalykų ir neretai jų ieškojimas yra vertingesnis ir įdomesnis už patį lobį. Paieškų keliu dadaizmą žaidusius vaikus vedė gidė Gina Meškauskienė. Tame kelyje reikėjo įveikti rebusus ir kryžiažodžius, reikėjo atspėti kodą ir atrakinti spyną. Tada atsivėrė skrynia ir...
Žinoma, ten buvo lobis! Vaikai jį išsidalijo. Koks? Ot, nesakysiu! Ir jūs aplankykite Panemunės pilį, tikrai žinau, kad neatrastų lobių ten dar yra.

Smalsutė



« Back

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook