Gimtinę pažįstame keliaudami

Gimtinę pažįstame keliaudami (0)

2019-11-13

Dvi jaunosios reindžerės – Justina Šulinskaitė ir Justina Kunciūtė – pasidalijo pasakojimu apie žygį po istorines Raudonės vietas. Atrodo, kasdien minami gimtinės takeliai, tačiau kiek daug čia visko įdomaus ir dar nematyto!

Spalio 24 d. vaikai keliavo kartu su Panemunės regioninio parko jaunųjų reindžerių būrelio vadove Stasele Reiliene ir Raudonės vaikų dienos centro darbuotoja Regina Meškauskiene.

Švietė saulutė, oras buvo šiltas, todėl keliauti buvo smagu. Pirmiausia visi patraukė Raudonėnų piliakalnio link. Surado senas evangelikų kapines ir prie dar išlikusio antkapio uždegė žvakelę. Rado ir išlikusį kryžių, pastatytą netoliese gyvenusių žmonių. Labai gaila, bet laikas gali sunaikinti ir šiuos kapinaičių ženklus.

Prie senos sodybos papietavo, išsprendė kryžiažodį. Visi klausimai buvo apie Raudonę, kai ką žinojo, bet ir naujo išgirdo. Pradžiuginti prizais keliavo toliau. Raudonėnų piliakalnis pasitiko gražiai apšviestas saulės: nuostabi vieta, su stačiais šlaitais, aplink vingiuojančiu Rožupės upeliuku.

Raudonėnų kapinėse visur nugrėbti lapai, žydi daug gėlių, nes artėjo Vėlinės. Greitai suradome ir mūsų Raudonės pilies šeimininko portugalo Žoze de Faria e Castro kapą. Kiekvienas galėjo pagalvoti ir įsivaizduoti, kokia buvo Raudonė ir jos apylinkės prieš daug metų. Tikrai ne viską žinome apie savo miestelį, čia gyvenusius ir jį kūrusius žmones. Reikia daugiau sužinoti, nes juk čia – mūsų gimtinė.

Jaunieji reindžeriai ne vien Raudonės apylinkėmis grožėjosi. Šį būrelį lankantis Rokas Maskolaitis kitos kelionės įspūdžiais taip pat pasidalijo Panemunių regioninio parko tinklalapyje. Vaikai keltu kėlėsi per Nemuną ir susipažino su Panemunių regioniniu parku kitapus upės.

„Mes matome kitą Nemuno pusę apaugusią medžiais ir net neįsivaizdavome, kad yra toks aukštas Žemosios Panemunės piliakalnis, nuo kurio matyti Seredžiaus ir Veliuonos bažnyčios. O koks nuostabus vaizdas, kokios rudens spalvos puošė Nemuno šlaitus. Negalėjome atsigrožėti užlipę ant šio piliakalnio viršaus“, – rašo Rokas.

Toliau kelias vingiavo per Kriūkus – čia stabtelėjo prie XIX a. pab. statinio – dviejų aukštų grūdų sandėlio, kurį vietiniai vadina „Špykėre“. Jis priklausė pirkliams ir buvo skirtas supirktiems javams laikyti. Iš čia grūdus Nemunu plukdydavo į Vokietiją.

Įdomu buvo Ilguvos dvare. Nors Plokščiai pasitiko lietumi, jis nesutrukdė pamatyti Šventaduobę, Vaiguvos gatvę-upę. Plokščių kapinėse vaikai su vadovėmis surado Raudonės mokykloje dirbusio mokytojo V. Valuntos kapą ir uždegė žvakutę.

Vėliau, papietavę prie Nemuno, suko į Gelgaudiškio dvarą. Klausti, ar buvo įdomu, net nereikia – ir įspūdžių, ir geros nuotaikos nė vienam nepritrūko.

Jaunųjų reindžerių būrelio veikla labai aktyvi, todėl tapti jo nariais nori vis daugiau vaikų. Panemunių regioninio parko direktorius Mindaugas Janušonis visiems, norintiems tapti jaunaisiais reindžeriais, turi gerą žinią – nuo sausio mėnesio bus formuojamos naujos grupės, tad susidomėjusieji šia veikla galės prisijungti.



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook