Balsavimas

Ar pajutote, kad labai padidėjo žemės mokestis?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Šimtas laiškų – Lietuvai

Šimtas laiškų – Lietuvai (0)

2018-02-21

Veliuonos Antano ir Jono Juškų gimnazijos moksleiviai rašė laiškus Lietuvai. Laiškų – 100, jie visi publikuojami Veliuonos bibliotekos Facebook profilyje. Verta paskaityti, apie ką vaikai rašo Tėvynei ir iš ko laukia atsakymų. 

Bibliotekoje ir feisbuke

Šimtą laiškų Lietuvai artėjant šimtajai Vasario 16-ajai veliuoniškiai parašė paprašyti ir paraginti rašytojos ir bibliotekininkės Violetos Šoblinskaitės. Drąsus prašymas socialinių tinklų, kur dažniausiai bendraujama vaizdais, laikmečiu! Tačiau rašytoja pažįsta šiuos vaikus, o jiems nei žanras, nei adresatas nepasirodė bauginantis.

Visus laiškus bibliotekininkė Violeta perskaitė ir Vasario 16-osios išvakarėse išeksponavo Veliuonos bibliotekoje. Taip pat sukėlė (prieš tai dar turbūt pabuvusi ir mokytoja – klaidų taisytoja ☻) į feisbuką – kad visi galėtų paskaityti.

Dauguma vaikų laiškuose Lietuvai pasakoja apie save ir gimtinę – piliakalnių Veliuoną. Tačiau užduoda ir klausimų. „Tie klausimai visokie – ir panašūs, ir labai skirtingi. Panašūs, matyt, todėl, kad jaunieji piliečiai, kaip ir mes patys jauni būdami, nevengė nusirašyti nuo draugo. Skirtingi, nes vaikų išradingumas begalinis“, – pristatydama laiškus rašė bibliotekininkė.

Pasakoja ir klausia

Smalsu paskaityti tuos laiškus! Ir vieną kitą mintį išrašyti „Vaikų trečiadienio“ skaitytojams.

Tavo laukuose žydi daug gėlių. Mes gyvename prie Nemuno. Man čia labai patinka. Aš labai tau dėkoju, dabar ir visados, už tai, kad turiu Mamytę, tėvelį, senelius ir pirmąją mokytoją. Ačiū už gerą draugystę. Ačiū už visas saules ir juokingiausius vaikus. Tu laikai mus už rankų. Aš su tavimi! – tai iš Kamilės, Emilijos, Godos ir Amandos laiškų, rašytų dar pernai, kai buvo pirmokės.

Vaikai pasakoja apie mėgiamus užsiėmimus, gėrisi savo gimtine, namais, džiaugiasi savo šeima.

Laisvalaikiu žaidžiu žaidimus ir sportuoju. Mėgstu skaniai pavalgyti. Mėgstu žaisti kompiuteriu, bet kartais randu įdomių knygų ir neatsisakau jų paskaityti. Mėgstu žiūrėti įvairius filmus, tik ne siaubo. Visuomet dalyvauju renginiuose, net jei būna neįdomūs, stengiuosi išlaikyti dėmesį ir suprasti, apie ką jie, – rašo Aldas, Matas, Kajus.

Kai važiuoju į mokyklą, seku Nemuną iki pat Veliuonos. Kylu į kalną, kur išdidžiai stovi du piliakalniai: Ramybės ir Gedimino. Mūsų šeima stengiasi aplankyti Lietuvos įžymias vietas. Džiaugiuosi, kad gyvenu su savo šeima, savo šalyje. Myliu Lietuvą. Čia mano vaikystės pievos, sodai, takai. Myliu Lietuvą, nes čia – mano namai. Man svarbiausia šeima ir draugai. Aš noriu, kad apie Lietuvą visi kalbėtų kaip apie šalį, kurioje gyvena drąsūs ir nuoširdūs žmonės. Aš tik noriu ramybės ir gero linksmo gyvenimo. Aš esu tavo patriotas. Bet Lietuvoje politikai išdarinėja įvairiausias nesąmones, dėl kurių daug kas emigruoja. Tai iš Emos, Roko, Žilvino laiškų.

Vaikai rūpinasi savo Lietuva ir linki jai paties geriausio. Tik prašau, gelbėk mūsų Gedimino pilį, nes ji mums labai svarbi, tai mūsų didžiausias turtas. Linkiu Tau neprarasti nepriklausomybės, daugiau gyventojų, mažesnių kainų ir visko geriausio. Tavo kalba man beprotiškai graži ir daininga. Kad ir kur bebūčiau, kad ir kur bekeliaučiau, visuomet mano širdyje Tu užimsi didžiulę vietą. Manyčiau, jog kiekvienas tavo pilietis turėtų prisidėti prie tavo gerumo ir skelbti pasauliui, kad Lietuva yra tobula šalis. Taip parašė Juozas, Nerija, Lukas.

Jaunieji laiškų rašytojai užduoda ir daug klausimų, išreiškia pageidavimų. Ar Gedimino pilis baigia nugriūti dėl to, kad iškirto medžius? Kodėl šiuolaikinis jaunimas nebenori žaisti žaidimų arba su draugais taip, kaip seniau? Ar Lietuvoj liks kaimų, kuriuose krykštaus vaikai?

Visi laukia atsakymų

Ir kone visi laiškų rašytojai laukia iš Lietuvos atsakymų! „Būtų smagu, kad lūkesčiai išsipildytų, ar ne? O juk iš tikro: kodėl Lietuva negalėtų jiems atsakyti?“ – klausia bibliotekininkė V. Šoblinskaitė, į vaikų laiškus atsakinėjanti pati ir į pagalbą kviečianti visus, kurie lankosi Veliuonos bibliotekoje ir jos feisbuke.

Atsakymai – įdomūs ir nuoširdūs. „Na, su matematika ir man mokykloje buvo ne kas, tačiau skaičiuoti išmokau. Netgi triskaitę taisyklę ir Pitagoro teoremą pamenu, nors praktiniame gyvenime to lyg ir nereikia. O štai dėl istorijos ir lietuvių kalbos... Žinok, reikėtų susikaupti, prisiversti ir išmokti, nes tai didelis Tėvynės mums padovanotas turtas! Ir kalbos, ir istorijos mokytis labai padeda knygos. Reikia skaityti daug daug, net jei iš pradžių tai atrodytų atgrasu, nuobodu ir painu... Užtat paskui, kai jau įprantame atsiversti knygą, koks grožis atsiveria, kiek visko sužinome apie pasaulį ir netgi apie pačius save“, – iš rašytojos V. Šoblinskaitės atsakymo mergaitei, kuriai iš mokslų mažiausiai sekasi lietuvių kalba, istorija ir matematika.

Ir pagalbininkų atsakinėjant į vaikų laiškus sulaukta, bet norėtųsi ir daugiau, nes laiškų juk visas 100.

„Jūs, dabartiniai 13-mečiai, kursite Lietuvą ateityje, nes po 10-15 metų jau būsite suaugę žmonės, išsilavinę, nepalikę Lietuvos ir nepamiršę gimtosios kalbos. Tu esi gera mokinė, pieši, dainuoji. Skaičiau laikraštyje „Šviesa“, kad priklausai kvadrato komandai, sėkmingai žaidi mokykloje, rajone ir respublikoje. Valio! Sportuok ir toliau. Tu – skautė! Tai labai rimtas reikalas! Tikriausiai įdomiai leidžiate laiką užsiėmimuose. Džiaugiesi gražia Veliuona. Taip, ji ne tik graži, bet ir turi labai įdomią istoriją. Įsidėmėk, ką reiškia kiekvienas paminklas, kiekvienas užrašas, aplankyk miestelio aikštes, piliakalnius, dvaro parką, nepamiršk, kad ir mokykloje bei jos aplinkoje yra daug įdomybių. O kokia Veliuona iš bažnyčios bokšto! O koks Nemunas, mažytė Veliuonėlė kaip gražiai išsirangius! Ką slepia Gystėnų pušynas? Šveicaro Linderio dvaro liekanos ir Pilaitės panemunėj... Stebėk žmones visur, pirmiausia – savo šeimoje. Sužinosi daug naujo! Linkiu visiems: užaukit dideli, imlūs, smalsūs. Jūs – būsimieji Lietuvos šeimininkai! Rūpinkitės savo Tėvyne Lietuva, nes ji tik viena“, – tai iš mokytojos Saliamonės Kaminskienės atsakymo Rimgailei.

O gal ir pati Lietuva atasakys tiems Šimtmečio laiškų rašytojams, kurių karta, pasak V. Šoblinskaitės, gali pakeisti situaciją, jei tik nepritrūks išminties ir Tėvynės meilės. Atsakys Lietuva gimtosios kalbos žodžiais, klestėjimu, stiprybe, teisingumu ir meile kiekvienam savo žmogui.



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook