Balsavimas

Ar pritartumėte, kad Dainių pelkėje būtų kasamos durpės?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Skani pačių kepta duonelė

Skani pačių kepta duonelė (0)

2011-12-23

Mokytoja Margarita Baršauskienė kiekvienam į delniuką įdėjo po kvepiantį pagranduką – tokios skanios duonelės „Spalviukų“ grupės vaikai dar nebuvo ragavę.

Lopšelio-darželio „Nykštukas“  „Spalviukų“ grupei patinka keliauti – kelionėse vaikai patiria daug gerų emocijų, pamato ir išbando tai, ką sužino ar išmoko grupėje. Ne veltui lietuvių liaudies patarlė sako: „Geriau vieną kartą pamatyti, nei dešimt kartų išgirsti“.

Į Seredžiaus krašto muziejų vykome pamatyti, kaip kepama duona. Ruošdamiesi kelionei vartėme enciklopedijas, klausėmės pasakojimų apie tai, kaip ant mūsų stalo atkeliauja duonelė, apžiūrėjome kombaino, traktoriaus nuotraukas, išmokome eilėraštuką ir, atrodo, jau viską žinojome.
Tačiau kaip nustebo vaikai, kai Seredžiuje mokytoja Margarita Baršauskienė ėmė pasakoti apie tai, kaip duona buvo auginama tada, kai niekas net nežinojo apie kombainus ar traktorius, o visus darbus žmonės nudirbdavo rankomis. Sunku patikėti, kad į dirvą grūdus bėrė ne sėjamoji, kad pjaudavo ir kuldavo ne kombainas, kad grūdus ne visada maldavo malūne. Vaikai apžiūrėjo pjautuvą ir dalgį, atsargiai ėmė spragilą, stebėdamiesi, kaip jį nugludino žmogaus rankos.
O kiek buvo džiaugsmo, kai mokytoja pasiūlė patiems išsikepti duonelę! Švariai nusiplovę rankas ir pasiraitę rankoves ėmėmės darbo. Kiekvienas stengėsi, kad kepaliukas būtų kuo gražesnis, tad jį vis lygino, glostė. O Mariukas kryžiuką kepaliuko viršuje nupiešė, juk duona – šventa.
Pašovę duonelę į krosnį gėrėme mėtų arbatą, o paskui, kad neprailgtų laukti, kol iškeps, kopėme į Seredžiaus piliakalnį pasigrožėti nuo jo atsiveriančiu vaizdu. Kopdami spėliojome, koks piliakalnio aukštis? „Gal kaip 30 aukštų namas?“ – samprotavo Domantas. Bet kitiems jis atrodė kaip 50, o Ignui net kaip 100 aukštų namas, nes ar norėtųsi kopiant pailsėti, jei būtų žemesnis? Koks gražus Nemunas iš aukštai, kokios lygios pievos, kokie puošnūs rudeninėmis spalvomis pasidabinę medžiai ir kokie nedidukai apačioje vaikštantys žmonės!
Atrodė, kad duonelę vaikai visai pamiršo... Bet vos pravėrę muziejaus duris užuodėme jos kvapą. Laikydami rankose šiltą duonelę, visi vienu balsu tvirtino – įdomiausia ir smagiausia šioje kelionėje buvo patiems kepti duonelę!

Virginija Biliukevičienė,
„Spalviukų“ grupės pedagogė



« Back

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook