Balsavimas

Ar Jurbarko ligoninė turėtų likti?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Jolantos sūrinė atsirado iš patirties ir darbštumo

Jolantos sūrinė atsirado iš patirties ir darbštumo (0)

2017-10-14

Eržvilkiškė Jolanta Pelcikienė, sumaniusi įsisteigti pieno ūkį ir įsirengti sūrinę, nerimavo tik dėl rinkos – kas pirks senovinius sūrius šiais visuotinio pertekliaus laikais. Bet nerimas seniai išsisklaidė – pirmuosius pirkėjus savo sūriams ūkininkė rado pati, o dabar jau sūriai daro jai reklamą.

Gamina tradiciškai

Sūrinę J. Pelcikienė įsisteigė prieš metus – pasistatė nedidelį namelį kieme, susipirko įrangą, o sūrius daryti buvo išmokusi dar vaikystėje. „Viskas čia paprasta, nes ir visi sūriai senoviniai, kaimo žmogui daugiau, o miestiečiai nori avangardų“, – sako Jolanta. Sakydama „senoviniai“ ji sukirčiuoja priesagą – matyt, taip sakydavo ir jos močiutė, iš kurios ir išmoko tuos sūrius daryti.

Pienas pilamas į dvi talpas: vienoje rauginamas, kitoje – kaitinamas, gauta varškės masė pilama į sūrmaišius ir slegiama, slėgtuvai naudojami, tiesa, modernesni negu močiutės – senoviniams varškės ir varškės su kmynais sūriams pagaminti to ir gana. Tačiau Jolanta gamina ir įdomesnių varškės sūrių – su žolelėmis, keptų.

„Česnakinis su prieskoniais – pats pirmasis iš kitokių sūrių, visiems labai patiko. Iš įdomesnių yra varškės sūris su kmynais ir bazilikais – man pats skaniausias. Iš naujoviškų – su cukrumi, cinamonu ir vanile. Pati sugalvoju, pratestuoju, ar skanu, o kas netinka nei man, nei kitiems, nedarau“, – sako moteris.

Iš tokių ant prekystalio nepatekusių gaminių – šokoladu aplietas sūris. „Būtų labai skanu, ir atrodo gražiai, bet tik kol išimi iš šaldytuvo. Reikia naudoti chemijos, kad šokoladas netirptų, o aš nenaudoju, viskas pas mus natūralu“, – pabrėžia sūrinės savininkė.

Gaminamas ir naminis sviestas – padruskintas ir su žolelėmis, grietinė, varškės užtepėlė su žalumynais, kuriuos Jolanta užsiaugina savo darže. Itin populiarus keptas sūris, jį žmonės perka ne tik sau, bet ir įdėti dovanų į siuntinius emigrantams, žinodami, kad nesuges.

Produkcijos galiojimo terminai pirmiausia rūpėjo pačiai J. Pelcikienei. „Pasidariau tyrimus Kauno technologijos universiteto Maisto institute, nes man pačiai buvo svarbu, kiek kas galioja. Nustatė, kad sūrių galiojimas 12 dienų. Bet klientai, kuriems vežu kas dvi savaites, sako: tik šiandien baigėm jūsų sūrį, buvo dar geras“, – pasakoja ūkininkė. Pasak jos, svarbiausia yra temperatūros režimas ir maisto sauga – tik padarei, ir į šaldytuvą.

Parduoda pati

Šaldytuve sūriai neužsiguli – vos pagaminti vežami pirkėjams ir atgal neparvažiuoja. Tačiau sūrininkė neslepia, kad pats didžiausias galvosūkis imantis verslo ir buvo rinka. „Žiauriai daug galvojau, kiek naktų nemiegojau! Visada įžvelgiau rinkos pavojų, o dabar jau draugės man sako: o tu bijojai! Bet tą rinką reikėjo užsiauginti“, – prisimena J. Pelcikienė.

Pirmiausia sūrių ji pasiūlė savo bendradarbiams, paprašė draugių, kad jos pasiūlytų saviesiems. Pirkėjų ratas plėtėsi, nes prekė – skani ir kokybiška. Dabar užsakymus Jolanta gauna telefonu ir pati gaminius išvežioja pirkėjams. Nelengva, pasak jos, tampyti šaltkrepšius, tačiau duoti gaminius į parduotuves, nors galėtų, nenori, nes parduotuvė uždėtų antkainį, o pati netektų malonumo bendrauti su pirkėjais, kuriems irgi ir smagiau, ir labiau apsimoka pirkti iš pirmų rankų.

Savo sūrius eržvilkiškė veža į Jurbarką, Tauragę, Raseinius, Kauną ir net į pajūrį – Palangoje ji turi aplankyti 7 vietas, kur visada jos laukia eilutė. Ir nors pirkėjų nebetrūksta, Jolanta negali nė vienam atsakyti. „Kiekvienas klientas yra svarbus, nesvarbu, kiek jis perka, – tvirtina J. Pelcikienė. – Kartą skambina močiutė: aš jūsų sūrį ragavau, man patiko, ar galit ir pas mane užsukti? O, mielai! Kai kitą kartą nuvažiavau, atėjo ir kaimynių.“

„Būna, kad ir ne viską parduodi. Tada vėl smegenys turi krutėti: kam pasiūlyti? Nes čia ne plyta – sūris“, – sako ūkininkė.

Įdarbino ir mamą

Pasak J. Pelcikienės, ar didelis, ar mažas verslas – rūpesčiai tie patys. Ir vienas jų – darbuotojai. Jolanta sūrinėje įdarbino ir savo mamą, buvusią mokytoją Janę Klevinskienę. Jos darbas nedidelis, bet labai atsakingas: pakaitinti šviežią pieną iki reikiamos temperatūros – nė laipsnio mažiau ar daugiau. Ir viskas. Tada prie darbo stoja Laura Stankienė. Ji gyvena netoli Eržvilko ir iki tol niekur nebuvo dirbusi, nes augino vaikelį. Specialybės ji neturi, bet J. Pelcikienė sako kitaip: „Ji čia išmoko daryti sūrius – tai jos specialybė.“ Ūkininkė teigia, kad rasti darbuotoją nebuvo lengva, nors nedirbančių moterų yra nemažai, o Laura dieną pasimokė ir dirba labai gerai. Žodžiu, abi pusės patenkintos – ir darbuotoja, jauna moteris, ir darbdavė, sudariusi jai palankias darbo sąlygas.

Trečioji darbuotoja – pati Jolanta. Ji savo sūrinėje dirba vakarais, grįžusi iš darbo žuvų perdirbimo įmonėje „Norvelita“.

Neprapuola nė minutė

Natūraliai kyla klausimas, iš kur moteris ima laiko, nes, be abiejų darbų, ji dar suspėja puoselėti gėlynus didžiulėje sodyboje, trims savo vaikams skiria tikrai ne po statistines septynias minutes, pati savo šeimai kepa duoną. J. Pelcikienė sako, kad svarbiausia yra tinkamai susiplanuoti: „Mano viskas sudėliota minutėmis, kad nė viena neprapultų.“

Tačiau ne visus planus pavyko įgyvendinti. Kai pradėjo rimtai galvoti apie sūrinę, buvo suplanavusi atsidėti tik šiam darbui. „Norvelitoje“ Jolanta – lašišų gamybos planavimo vadybininkė. „Darbas sunkus ir atsakingas, daug įtampos. Po trejų metų pagalvojau, kad jei mano galva neblogai generuoja idėjas, kodėl nepasidarius savo verslo“, – pasakoja Jolanta. Bet žuvų įmonė nenorėjo netekti geros specialistės, tad sudarė jai ypač palankų darbo grafiką – Jolanta ir pasiliko. Be to, būtent čia ji buvo įgijusi daug patirties, pravertusios steigiant savo verslą.

Jolantos diena prasideda pusę septintos, o pirmasis darbas – paruošti vaikams šiltus pusryčius. Moteris sako savo verslą sumaniusi ir dėl to, kad ją apėmė kaltės jausmas – gal per mažai laiko skirianti vaikams? Dabar laiko tikrai nepadaugėjo, bet turėdama galimybę dirbti namie su vaikais bendrauja dirbdama. „Vasarą sūrius vežam kartu, šnekamės. Kai dirbu prie kompiuterio namie, vaikai irgi aplinkui krebžda – taip ir sukamės. Vaikus – dvyliktokę Juliją, dvylikametę Liuciją ir mažąjį Adomą, kuriam devyneri, auklėjame per darbą, mūsų vaikai žino, kas yra darbas ir kas pinigai. Pas mus yra užduočių ir už pinigus, ir tokių darbų, kuriuos, tingi netingi, jie turi padaryti. Ir aš buvau neišlepinta, užgrūdinta, man tekdavo daug darbo nuo mažens. O kai tekėjau, buvo planai kuo greičiau prasigyventi. Jaunoji buvau netradicinė – vestuvių ryte kiaules apsišėriau, karvių visada turėjau“, – pasakoja J. Pelcikienė.

Ant pusryčių stalo – mamos kepta duona. „Jau daug metų duonos iš parduotuvės neperkam. Vakare užmaišau, rytą pakepu, žadintuvą į kišenę ir – į sūrinę. Mano viskas suplanuota, sudėliota iš vakaro. Vaikams, kai klausia, aš jau ketvirtadienį pasakau, ką veiksim savaitgalį, kokie darbai. Laisvalaikis? Tokio laisvo laiko, kad pasėdėčiau, neturiu“, – sako Jolanta.

Jolantos vyras Raimundas irgi ūkininkas. „Vyras padėjo pastatyti sūrinę, bet daugiau nesikiša, sakė: spėsi nespėsi, bet sukis pati. Raimundo augalininkystės ūkiui jau 22 metai, augina daugiausia kviečius. Matot, kokia ta gamta, kaip yra sudėtinga. Kuo toliau, tuo labiau. Rudenį sėji, o nežinai, ar turėsi ką, ar ne. Bet mes nedejuojam. Kad nieko neuždirbtum, kad į minusą – taip tai nėra. Jeigu dirbi, uždirbi. Bet didelių pastangų dėka uždirbi. Kaip ir šiemet – spėjom beveik viską nuimti, sėjom dieną naktį, bet visko nespėjom“, – Jolanta šneka daugiskaita – nors abu turi po ūkį, vis tiek rūpi, kaip kuriam sekasi, kas gero.

O geras gyvenimas, pasak Jolantos, labai paprastas: „Manęs daug kas klausia, kodėl tu nevažiuoji atostogauti, taigi galėtum. O man didžiausia laimė yra, kai aplinkui visi laimingi, tada ir aš laiminga. Jeigu mano vaikams sekasi mokykloje, jei jie pareina su nuotaika, vyrui sekasi pjauti ir sėti – man jau gerai.“

Nors plėsti savo sūrinės kol kas nežada, eržvilkiškės galvoje minčių sukasi visokių. Galvoja apie edukacijas – nes šiuolaikiniai net ir kaimo vaikai nežino, iš kur pienas, ir apie naują produkciją – nes būdama komandiruotėje Italijoje papasakojo apie savo sūrius, o italai pažadėjo ją išmokyti gaminti mocarelą.

Danutė KAROPČIKIENĖ



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook