Balsavimas

Ar jaučiatės saugūs pėsčiųjų take prie Imsrės

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Jurbarkų karvių ferma – ta pati, bet kitokia

Jurbarkų karvių ferma – ta pati, bet kitokia (0)

2017-07-15

Didžiulės pievose braidančių karvių bandos, kaip ir pavienės karvutės, mūsų krašte – nedažnas vaizdelis. Kolūkinių laikų karvidės sugriuvo, pienininkystės ūkiai – neapsimoka. Tačiau Jurbarkų seniūnijos Klišių kaime fermos stovi kaip stovėjusios – jos modernizuotos, o karvės duoda ekologišką pieną. 

Siekia kokybės
Visai šalia miesto esanti karvių ferma ne kartą keitė pavadinimą, tačiau ne paskirtį. Dabar įmonių grupei „AUGA group“ priklausančios bendrovės fermoje laikoma per 400 galvijų. 
„Šiuo metu – 417, iš jų 350 melžiamų karvių, o likusieji – prieauglis“, – patikslino žemės ūkio bendrovės „AUGA Jurbarkai“ gyvulininkystės padalinio vadovė Karolina Grigaitytė, kai liepos pradžioje lankėmės fermoje. Pasak vedėjos, ši ferma – ne pati didžiausia, didesnių yra ir kitose „AUGA group“ ūkiuose, kurių iš viso 18, o Lietuvoje yra ir tokių fermų, kur laikoma gerokai per tūkstantį galvijų. 
Tačiau Jurbarkų fermoje siekiama ne kiekybės, bet kokybės – 2015 m. įmonių grupė, kuriai priklauso bendrovė, priėmė sprendimą pereiti prie ekologinio žemės ūkio ir pradėjo sertifikavimo procesą. 
Nuo kolūkio laikų likusi ferma renovuota, o karvių banda kontroliuojama: imami pieno mėginiai, jie tiriami ir nustatoma pieno kokybė, vedama gyvulių veislininkystės apskaita, nustatomas kiekvienos karvės pieno primilžis. 
„Kontrolė reikalinga, kad viską apie gyvulį žinotum. Kiekviena karvė kompiuteryje turi savo istoriją. Bandos kontroliavimas kainuoja, tačiau tai būtina norint išlaikyti sveiką ir produktyvią bandą. Atsisakyti tenka sergančių, kurios jau nebepasveiks, neveršingų, apšlubusių karvių, taip pat senų, neseniai išvežėme karvę, kuri buvo atvesta 2003 m. O atnaujiname bandą iš savo karvių prieauglio“, – pasakoja fermos vedėja K. Grigaitytė. 
Jurbarkų fermoje laikomos olandų, Lietuvos šėmųjų, žalmargių ir juodmargių, airšyrų, žalmargių holšteinų ir kt. veislių karvės ir visos holšteinizuojamos, kad banda būtų pieningesnė ir sveikesnė.
Produktyviausios – antros laktacijos karvės, t. y. po antrojo veršiavimosi. Laktacija trunka 306 dienas – tiek laiko karvė duoda pieno. Gera karvė per dieną duoda apie 50 litrų pieno – tokių karvių yra ir „AUGA Jurbarkai“ fermoje, nors nedaug. Pasak K. Grigaitytės, būna duodančių ir po 80 litrų, bet tik ne ekologiniame ūkyje, nes čia gyvulių racione negali būti jokių specialių priedų, didinančių produktyvumą. 
Jurbarkų fermoje galvijai šeriami natūraliu ūkyje užaugintu pašaru, ir visi kiti produktai sertifikuoti, be chemijos. O nuo gegužės vidurio iki pirmųjų šalnų karvės dieną ganomos lauke – tai irgi svarbu norint melžti ekologišką pieną.
Ekologiškų ūkių fermose karvės nerišamos, jos laisvai vaikšto tvarte ir gali atsigulti į kokią nori vietą. Užtat jau veršiukai tepami specialiu tepalu, kad nedygtų ragai ir karvės jais nežalotų viena kitos. Kai karvės be ragų, saugiau ir melžėjoms.
Tačiau ekologiškas pienas, pasak K. Grigaitytės, negaunamas per dieną, ir net ne per pusmetį. Sertifikavimas užtrunka. 
Ekologiškas pienas sveikesnis ir brangesnis ir gali būti parduodamas supirkėjui, kuris moka brangiau ir gamina iš jo ekologiškus pieno produktus.
Dabar „AUGA Jurbarkai“ karvių pienas – kasdien apie 8 tonas – keliauja į Vilkyškių pieninę. 
Su meile ir rūpesčiu
„Fermoje nėra ramaus gyvenimo, vis kas nors atsitinka – juk čia gyvi padarėliai“, – sako K. Grigaitytė. Veršiavimaisi, pasak jos, dažniausiai vyksta ramiai, daugiau rūpesčio būna apsirgus galvijams, o stresą sukelti gali, pavyzdžiui, sugedęs pieno šaldytuvas. 
ŽŪB „AUGA Jurbarkai“ galvijų banda rūpinasi, be specialistų – zootechnikės ir veterinarijos gydytojo, 12 darbininkų: melžėjos ir veršelių prižiūrėtojos – moterys, fermos darbininkai ir mechanizatoriai – vyrai. 
Nors darbas fermoje ne sezoninis, o atlyginimas didesnis už minimumą, bendrovei tenka neretai ieškoti naujų darbuotojų. „Darbuotojų kaita yra, – pripažįsta bendrovės gyvulininkystės padalinio vadovė. – Gal todėl, kad ferma – nepatraukli darbo vieta, o dar ir dėl to, kad kai kurie žmonės nemoka elgtis su gyvuliais. Tokių darbininkų negaliu laikyti. Mūsų fermoje gyvuliai ramūs, nes rūpinamės jų gerove – ne tik kad būtų sotūs, turėtų kur atsigulti, bet ir tokia prasme, kad žmogus neturi išlieti savo pykčio ant gyvulio.“
Kitaip sakant, kaip ir visur, geriausia, kai dirba tą darbą mylintys žmonės. Fermoje reikia meilės gyvūnams. Pati K. Grigaitytė mokėsi Veterinarijos akademijoje, nes nuo mažens prie širdies jai buvo naminiai gyvūnai, bet ne kačiukai ar šuniukai. Šiemet Karolina Lietuvos sveikatos mokslų universite įgijo gyvylininkystės technologijų magistrės laipsnį ir džiaugiasi, kad su tokiu išsilavinimu ir Jurbarke galima įsidarbinti. Pagal įgytą specialybę ji yra dirbusi ir kitose įmonėse, o dabar jau antri metai – žemės ūkio bendrovėje „AUGA Jurbarkai“. 
Pasak K. Grigaitytės, fermoje dirbantys vyrai keičiasi dažniau, o moterys – retai, nebent dėl šeimyninių aplinkybių. Yra ir labai seniai dirbančių darbuotojų.
Vienintelė darbovietė
Iš labai seniai dirbančių – melžėja Janina Stulginskienė. Tiesą sakant, ji vienintelė, kuri Klišių kaimo fermoje pradėjo dirbti dar tada, kai ši priklausė kolūkiui. 
„Atėjo, paprašė trim dienom pavaduoti moterį, kuri susirgo. Jauna buvau ir negalvojau būti melžėja, bet tos trys dienos taip ir bėga – jau 36-eri metai“, – sako Janina. 
Nors augdama Janina po tvartą nevaikščiojo ir karvės melžti nemokėjo, visko, pasak jos, gyvenimas išmokė. Anais laikais, pasak moters, sunkūs buvo gyvenimai, ji savąjį nuo adatos pradėjo, o melžėjų algos buvo didelės. 
Nors „Gegužės 1-osios“ kolūkio fermoje karvių buvo per 1000, o dabar bendrovėje triskart mažiau, pasak Janinos, darbas netapo lengvesnis. „Ir tada nuo šešių, ir dabar taip pat – penktą jau keliesi. Ir tada jau melždavom aparatais, tik tiek, kad anksčiau jį nešiojai paskui karvę, o dabar karvė ateina prie aparato“, – sako moteris. Melžėja turi uždėti ir nuimti aparatus, o jie nėra labai lengvi.
Melžiama ryte ir vakare, dirba dvi melžėjos. „Darbe viskas vyksta labai greitai – 300 karvių per 4 valandas reikia pamelžti, kartais netelpam į jas. Gaišuoti negali, viskas vyksta konvejeriu: pamelžtos išeina, kitos ateina. Aparatą reguliuoja kompiuteris, laikas nustatytas vienodas, o karvės skirtingos. Iškart melži 10 karvių, ir visas reikia matyti – žiūri į gyvulį, ne į ekraną. Kai nušoka aparatas, tikrini, ar jau išmelžta“, – pasakoja Janina. Bet jai nereikia čiupinėti karvės tešmens, kad įsitikintų, ar išmelžta – ji ir taip mato.
Nors melžimas automatizuotas ir kompiuterizuotas, o melžėjos vadinamos operatorėmis, rankų darbo, pasak Janinos, labai daug. „Pirmiausia nuvalai tešmenį – anksčiau tik vandenuku, dabar jau yra specialios putos. Nutrauki čiurkšlę – pagal pieną matai, ar karvė sveika. Pamelžus – vėl specialus skystis, kuris užblokuoja spenius, kad nepatektų infekcija. Bėgi ratais tekinas“, – pasakoja ir patikina: jei nemylėsi, nepažinsi gyvulio, tokio darbo nedirbsi.
Mylėti – tai pašnekinti, paglostyti, kaip ir su žmogum – pabendrauti. Seniau net fermose karvutės turėjo vardus, dabar – tik numerius. 
Janina neslepia, kad melžėjos darbas yra sunkus ir net pavojingas – ne visada pavyksta atsipirkti mėlynėmis. Janinos abiejų rankų raiščiai nutraukti, raumuo nutrauktas. Vienos rankos nebegali pakelti, nes pavėluotai suteikta pagalba. „Saugaisi, ir vis tiek gauni. Visko yra buvę...“, – sako ji. Tačiau ieškoti kito darbo – ne jos būdui. O sukaupta patirtis leidžia patarti kitiems. „Pamokau, patariu – kad našesnis darbas būtų. Visi taip darom, nes visi suinteresuoti, kad viskas vyktų sklandžiai“, – sako melžėja. 
Ir pieną Janina sakė mėgstanti. Geria ir parduotuvinį, bet skaniausias jai naminis, šiltas, ką tik pamelžtas, kuris su puta – tokį gerdavo, kai laikė savo karvių. 
Danutė Karopčikienė



« Back

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook