Balsavimas

Ar miesto gatvės žiemą prižiūrimos tinkamai?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Miesto centre – jaukios krautuvėlės ir gardžios picos

Miesto centre – jaukios krautuvėlės ir gardžios picos (5)

2017-11-15

Iš Žemaitijos atvykusi Dovilė Dačkauskaitė savo svajonę prekiauti rūbais pildo Jurbarke.

Jurbarke žvilgsnis dažnai užkliūva už tuščių vitrinų – rodos, dar vakar čia veikė įmonė, o šiandien ant durų kabo spyna. Todėl kiekviena atidaryta nauja parduotuvė – lyg gaivus oro gurkšnis gražiam, bet merdinčiam miesto centrui, o sparčiai gyventojų netenkančiame ir nedarbu garsėjančiame mieste išdrįsusieji pradėti verslą – verti pagarbos.

Pirmas bandymas

Jau mėnuo, kai Kauno g. 48 namą puošia iškaba „Stiliaus mūza“. Čia pirmąją savo įmonę įkurdino ir drabužiais prekiauja iš Akmenės r., Ventos miestelio atvykusi Dovilė Dačkauskaitė. „Jau baigiu priprasti prie jurbarkietiškos kalbos ir stengiuosi nežemaičiuoti“, – juokiasi jaunoji verslininkė iš Žemaitijos.

D. Dačkauskaitė – teisininkė, tačiau prekiauti rūbais – jos svajonė. „Dirbu svajonių darbą, nes pati mėgstu pasimatuoti įvairiausius drabužius. O su studijomis darbas susijęs, nes baigiau verslo teisę“, – pasakoja D. Dačkauskaitė. Mergina po studijų išvyko padirbėti į užsienį, o grįžusi uždirbtus pinigus investavo į verslą.

Jurbarke Dovilė įsikūrė beveik atsitiktinai – bandyti laimę mieste prie Nemuno pasiūlė giminaičiai.

Įkurti įmonę, pasak D. Dačkauskaitės, nebuvo sunku – mažąją bendriją užregistravo per kelias dienas internetu. Jaunoji verslininkė tikina, kad tai būtų galima padaryti dar greičiau, jei informacija internete būtų pateikta aiškiau ir suprantamiau.

Ar pradedantieji verslininkai gali tikėtis paramos iš valstybės? „Vietoj paramos gavau šūsnį sąskaitų ir nurodymų sumokėti net už parduotuvėje skambančią muziką. Šiek tiek paramos galiu tikėtis iš savivaldybės, tačiau nežinia, kaip Mažeikių r. savivaldybės, kurioje registruota bendrija, taryba pažvelgs į dirbančią kitame rajone verslininkę“, – svarsto D. Dačkauskaitė.

Kol kas mergina viską daro savo jėgomis – investavo į parduotuvės įrangą, prekes, pati jomis rūpinasi – užsakinėja internetu arba vyksta parsivežti savaitgaliais, kai nereikia stovėti už prekystalio.

Pirkėjos – moterys

„Stiliaus mūzoje“ daugiausia prekių randa moterys – čia prekiaujama įvairiausiais rūbais: striukėmis, pėdkelnėmis, kepurėmis, pirštinėmis. Vyrams siūloma marškinių, bet juos taip pat dažniausiai perka moterys, susitarusios, kad jei netiks, atneš atgal. „Matyt, visos pataiko, nes nė viena negrąžino“, – juokiasi D. Dačkauskaitė. Parduotuvėje galima nusipirkti ir prie rūbų tinkančios bižuterijos, ir kvepalų.

„Stiliaus mūzoje“ – rūbai iš „Mango“, „Bershka“, „Jack& Jones“, „Garcia“ firmų kolekcijų, yra ir lenkiškos produkcijos, nes ją jurbarkiečiai labai mėgsta. „Koks jurbarkiečių stilius, dar nelabai perpratau, tačiau esu pasiruošusi įvykdyti visus pageidavimus. Pirkėjai neretai užsisako vienokį ar kitokį drabužį, dažniausiai užsakytus daiktus ir nuperka, bet būna, kad ir negrįžta“, – sako jurbarkiečių skoniui bandanti įtikti verslininkė.

Parduotuvėje daromos įvairios nuolaidos, nors kainos ir taip nesikandžioja. „Naujas firmines kelnes čia galima nusipirkti už 15 eurų, kaip dėvėtų rūbų parduotuvėse. Tik nelabai suprantu, kodėl žmonės kartais mieliau renkasi dėvėtą, o ne naują daiktą už tą pačią kainą“, – Dovilė prisipažįsta dar ne viską versle suprantanti.

Kol kas Dovilė nenusivylė. „Pirkėjų galėtų būti daugiau. Tačiau pats miestas – gražus, čia smagu gyventi. Gal tik verslo mažai, nėra gamybos, galėtų būti geležinkelis – tada būtų lengviau verslininkams kurtis. Ir žmonės kitokie nei mano gimtajame mieste – labiau susirūpinę, vaikšto akių nepakeldami. Ei, daugiau optimizmo! Jurbarkas – puikus miestas“, – įsitikinusi jaunoji verslininkė.

Parduoda ne tik daiktus

Toje pačioje Kauno g., vos už kelių pastatų, 35 numeriu pažymėtame name, prieš porą savaičių duris atvėrė sendaikčių krautuvėlė „Sena skrynia“. Čia dirba pati įmonės savininkė – vos 21 metų jurbarkietė Agnė Grincevičiūtė. „Tai mažytis šeimos verslas. Tokią krautuvėlę sugalvojome su draugu ir jo tėveliais keliaudami po užsienį. Ten sendaikčių parduotuvėlės labai madingos ir paplitusios, o ir mums jos pasirodė daug įdomesnės nei prekybos centrai“, – sako mergina.

Labai jaukioje parduotuvėje – daugybė įvairiausių daiktų. „Parduodame ne tik daiktus, bet ir jų istoriją“, – šypsosi Agnė. Ne paskutinėje vietoje – ir noras prikelti daiktus kitam gyvenimui. „Dabar visi perka, perka. Daugybę daiktų. Visuomenė tapo labai vartotojiška. Man atrodo, kad tas pats daiktas gali tarnauti labai ilgai, ir dar įdomiau įsigyti jau naudotą daiktą, turintį praeitį. Taip galima prisidėti prie aplinkos puoselėjimo“, – tikina jaunoji verslininkė.

Krautuvėlėje gali pasijusti lyg muziejuje: skoningai išdėliotos porceliano kolekcijos – nuo servizų iki pavienių statulėlių, gausus krištolo, žalvario ir vario indų, žvakidžių, dekoracijų asortimentas, yra ir paprastos keramikos, stiklo gaminių – vazų, indų, interjero puošmenų. Kai kurios prekės – tikras lobis kolekcininkams. Jie čia randa vinilinių plokštelių, rankų darbo lėlių, senovinių baldų, radijo imtuvų ir kitų gėrybių. Čia verta užsukti visiems, kurie mėgsta puošti savo aplinką.

„Prekiauti sendaikčiais pabandėme turguje, tačiau pamatę, kad prekės labai paklausios, bet sunku jas gražiai išreklamuoti, nusprendėme atidaryti parduotuvę. Tokia krautuvėlė būtų labai lankoma didmiestyje, bet ir Jurbarke yra nemažai senus daiktus vertinančių žmonių“, – įsitikinusi A. Grincevičiūtė. Į krautuvėlę daiktai atvežami iš Vokietijos, Belgijos, Olandijos, Prancūzijos. „Užmezgėme labai draugiškus santykius su tenykščiais sendaikčių prekeiviais, patys renkamės, kokius daiktus vežti. Randame tikrų lobių“, – šypsosi mergina.

„Sena skrynia“ turi paskyrą socialiniame tinkle „Facebook“ – bus galima daiktus užsisakyti ir internetu.

A. Grincevičiūtė tikina, kad įsteigti įmonę – ji įregistravo individualią veiklą – nebuvo sunku. Sunkiau, kaip guodėsi ir „Stiliaus mūzos“ savininkė, buvo rasti pigesnes patalpas. Jurbarke nuomos kainos – labai didelės.

Kepa gardžias picas

Pačiame miesto centre, Dariaus ir Girėno g. 64, prieš porą savaičių duris atvėrė ir nauja picerija – „Pizza Spot“. Piceriją atidarė kauniečių bendrovė „Atata“. Direktorius Tomas Mikalonis sako, kad įmonė valdo 14 maitinimo įstaigų – daugiausia Kaune, viena picerija nuo balandžio veikia Šakiuose, o pati naujausia – Jurbarke. „Daugiausia maitinimo taškų turime mokymo įstaigose. Mūsų klientai – mokiniai, studentai, todėl visos įstaigos – jaunatviško stiliaus. Picerija Jurbarke, kaip ir Šakiuose, skirta daugiau išsinešti maistą ir valgyti su draugais. Picos tam labai tinka“, – mano bendrovės direktorius.

Pasak T. Mikalonio, bendrovė laikosi koncepcijos neprekiauti alkoholiu, nes klientai – jauni žmonės, todėl ir sėdėti prie stalo ilgai nenori – geriau išsineša ir valgo ten, kur patogiau.

Jurbarką verslininkai pasirinko, nes jis netoli Šakių, kur jau veikė tokia picerija, vėliau žada plėstis ir į kitus miestus. Galima valgyti ir vietoje, kur siūloma ir puikios kavos, tačiau dažniausiai picą užsisako išsinešti. Nuo kitos savaitės picos bus ir išvežiojamos.

Pasak T. Mikalonio, keturis jurbarkiečius picų kepimo paslapčių apmokė picų kepimo profesionalas, tą darantis ir picų receptus kuriantis jau 20 metų. „Mūsų picos gaminamos tik iš šviežios tešlos, kurią minkome kelis kartus per dieną. Picerijose net šaldiklių tešlai šaldyti nėra“, – tikina verslininkas. Pasak jo, „Pizza Spot“ picų padai daromi ne tik aparatu, apmokyti žmonės jas formuoti užbaigia rankomis, dėl to picų kraštai būna skanūs, nelūžta.

„Jau atsirinkome, kokias picas mėgsta lietuviai, siūlome 15 rūšių picas. Po kurio laiko pasiūlysime naujienų ir, jei jos bus perkamos labiau, pakeisime meniu“, – pasakoja T. Mikalonis. Visos picos yra vieno dydžio ir vienoda kaina – 3,5 Eur.

Picerijoje „Pizza Spot“ dirbančios Laima Palaitienė ir Donata Dėdynaitė sako, kad jurbarkiečiai labiausiai pamėgo „Sočiąją“, „Šoninės“ ir „BBQ“, moterys renkasi ir „Keturių sūrių“ picas.

Jūratė Stanaitienė



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook