Balsavimas

Ar pajutote, kad labai padidėjo žemės mokestis?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Verslą įkūrusi jurbarkietė dėkinga jos neįdarbinusiems

Verslą įkūrusi jurbarkietė dėkinga jos neįdarbinusiems (1)

2018-10-13

Jei pritrūksite optimizmo ir ryžto permainoms, ar esate įpratę skųstis blogu gyvenimu, užsukite į Jurbarko viešbučio pastate vos kelis mėnesius veikiantį siuvimo saloną „LuLucky“. Jo šeimininkė Eligija Pravackienė visus sutinka su džiaugsmu– ir klientus, ir tik užsukusius pasidairyti po skoningai įrengtą siuvyklą, ir mielai dalijasi patirtimi. 

Iki siuvimo

Eligija – tikra jurbarkietė, čia užaugusi, ir pati su šeima įsikūrusi. Mokslo kelias driekėsi į Kauną – ten E. Pravackienė Vytauto Didžiojo universitete baigė verslo administravimo studijas. „Turiu polinkį į verslą. Po mokslų ėmiau prekiauti drabužiais turguje. Tačiau tas darbas ne itin man patiko. O jei aš nesugalvoju, ką veikti, einu mokytis“, – šypsosi jauna moteris.

Kaip šiuo metu neretai būna, aukštąjį išsilavinimą turinti jurbarkietė sugalvojo įgyti dar ir paprastą profesiją – įstojo į Smalininkų technologijų ir verslo mokyklą mokytis apskaitininkės-kasininkės specialybės. „Ten mokytis man labai patiko – nuostabus kolektyvas, fantastiška direktorė. Turbūt man labai sekasi – kur beeičiau susiduriu su nuostabiais žmonėmis. O gal teisus Andrius Mamontovas, dainuojantis „kaip žiūri, taip ir matai“? – svarsto Eligija.

Po mokslų E. Pravackienė pasinėrė į patį prasmingiausią moters gyvenime laiką – išėjo motinystės atostogų. Prieš trejus metus pasaulį išvydęs Lukas viską apvertė aukštyn kojomis. „Aš savo gyvenimą skiriu į dvi dalis – iki ir po Luko. Jis – mano įkvėpėjas ir vaikiškų rūbų kolekcijos veidas“, – meile spinduliuoja jaunoji verslininkė.

Tačiau iki tol, kol sukūrė savo vaikiškų drabužių liniją, Eligijai reikėjo išmokti... siūti. Apie tai, kad reikia kuo nors užsiimti E. Pravackienė pradėjo galvoti, kai Lukui suėjo 1,5 metų. „Niekas mano šeimoje nesiuvo. Tačiau tada vyravo nuomonė, kad kas nesiuva yra nemadingas. Mintis, kad galėčiau siūti kilo su vyru svarstant, ką man toliau veikti“, – prisimena moteris. Ji pripažįsta esanti labai spontaniška, todėl šeštadienį sugalvojusi, kad mokysis siūti, antradienį jau važiavo į kursus Kaune.

Naujas etapas

Eligijai kaip visada pasisekė – pirmasis į akį kritęs skelbimas internete atnešė pažintį su puikia mokytoja – Kaune Aprangos dizaino mokyklą įkūrusia Daiva Bulskiene. „Ji ne tik siuvimo mokytoja, ji tapo mano gyvenimo mokytoja. Bendraujame iki šiol. Kiekvienam linkėčiau rasti gyvenime tokį ramstį ir mokytoją“, – gražių žodžių siuvimo paslapčių mokiusiai specialistei negailėjo E. Pravackienė.

Į Kauną Eligija važinėjo 8 mėnesius, kartą per savaitę, tačiau ir tai jaunai mamai buvo sudėtinga. Gerai, kad mažąjį Luką prižiūrėdavo tėtis ar anyta – iš kursų jurbarkietė kartais grįždavo ir vidurnaktį. „Kursuose buvo daug teorijos, mokytoja rodydavo, ką ir kaip daryti, tačiau praktikuotis turėjau namuose“, – sako verslininkė. Ji iš savo mamos pasiskolino, kaip pati sako, 100 metų senumo siuvimo mašiną ir ėmė siūti. Pirmuoju jos klientu, žinoma, tapo Lukas.

„Kursai man kainavo daug jėgų ir finansų, todėl labai stengiausi daug dirbi ir tobulėti. Progresas vyko greit. Siuvau sūnui, sau, draugų vaikams. Šalia turėjau puikų kritiką. Jei mokytoja mane vis girdavo, tai vyras tikrindavo visas siūles ir sakydavo, kad turiu dar pasitempti ir daryti geriau“, – vyrui Evaldui už reiklumą dėkinga Eligija.

Žiemą pradėjusi lankyti kursus vasarą E. Pravackienė jau žengė pirmą rimtą žingsnį, prisistatydama kaip siuvėja. Ji pasisiūlė sudalyvauti socialiniame projekte „Mano svajonių išleistuvės“ ir pasiūti suknelę abiturientei. Projektas tapo pirmąją pamoka, kaip bendrauti su klientu. „Siūti klientui, tai ne sau. Jei matai, kad kliento pasirinktas modelis jam netinka, reikia sugebėti jį perkalbėti. Šitame darbe praverčia visos mano įgytos specialybės“, – tikina E. Pravackienė.

Pasinaudojo parama

Kai Lukui suėjo dveji, veikli mamytė buvo pakviestą į darbo biržą – atėjo laikas įsilieti į darbo rinką. „Siūlė man apskaitininkės darbą, bet aš tokio darbo nebenorėjau. Pasakiau, kad man reikia ne darbo, o pinigų, ir noriu kurti savo verslą“, – sako verslininkė.

Darbo birža jauniems žmonėms turi ką pasiūlyti – čia yra įvairių rėmimo programų, taip pat ir tiems, kurie nori pradėti savo verslą. E. Pravackeinė dalyvavo Darbo biržos surengtuose mokymuose ir ėmė rengti projektą. Moteris pripažįsta, kad tai užtruko pusę metų ir buvo tikrai nelengva – reikėjo surinkti daug dokumentų, parengti verslo planą, atlikti apklausas, tačiau vargas atsipirko – jurbarkietė verslo pradžiai gavo svarią paramą.„Jei ne ši parama, tikrai nieko nebūčiau galėjusi pradėti. Esu labai dėkinga valstybei už man suteiktas galimybes – už įgytą mokslą, studijas, už paramą verslui. Dabar savo darbu stengsiuosi atiduoti skolą“, – sako siuvyklą įkūrusi jaunoji verslininkė.

Eligija pasidžiaugia, kad ir ilgi dokumentų tvarkymo mėnesiai netapo kančia. „Nesuprantu, kai žmonės sako, kad įstaigose juos nemandagiai aptarnauja. Visur, kur ėjau – Darbo biržoje, mokesčių inspekcijoje, Registrų centre buvau labai maloniai ir geranoriškai sutikta. Visur dėl manęs stengėsi netgi daugiau nei privalėjo“, – įstaigų darbuotojus giria moteris.

E. Pravackienė patalpas išsinuomojo, tačiau visą įrangą, baldus pirko iš paramos lėšų. Moteris labai atsakingai rinkosi tiekėjus ir įrangą. „Tos siuvimo mašinos, kurias įsigijau, yra profesionalios ir geriausia tai, ką dabar galima nupirkti. Jos puikiai tarnaus ir įgyvendinus projektą“, – įsitikinusi moteris. Gavus paramą veiklą vykdyti privalu trejus metus, bet E. Pravackienė nusiteikusi dirbti daug ilgiau.

Eligijos siuvykloje teikiama siuvinėjimo paslauga – siuvėja gali išsiuvinėti bet kokį kliento pateiktą paveikslą ar raštą. To Jurbarke nesiūlė niekas. Už paramos lėšas jurbarkietė ne tik įsigijo siuvimo mašinas – salonas apstatytas stilingais baldais, o einantieji pro šalį raginami į saloną pažvelgti bent pro apvalų langelį.

Klientų užtenka

Eligija save vadina vaikiškų drabužių siuvėja, tačiau visą vasarą nepakėlė galvos siūdama sukneles moterims. Ir ne bet kokias, o šventines, skirtas vestuvėms, krikštynoms ir kitoms iškilmingoms progoms. „Net nežinau kaip jos mane suranda, bet klienčių turėjau daug“, – šypsosi verslininkė, pati sėdinti prie siuvimo mašinų.

E. Pravackienė sulaukė ne vieno iššūkio – teko pasiūti tokią suknelę, kokią nešioja karališkos šeimos atstovė, o skalbiant kitos klientės pasiūtą suknelę ir baltai spalvai nuo kitos medžiagos intarpų nusidažius, naują suknelę teko pasiūti per dieną. „Mano klientės – nuo 20 iki daugiau nei 50 metų. Visos nuostabios. O joks drabužis negali užgožti žmogaus grožio“, – įsitikinusi siuvėja.

Kurdama suknelės modelį Eligija nesivadovauja jokiomis taisyklėmis, svarbiausia – kad žmogui tiktų. E. Pravackienė – klasikos šalininkė, mėgstanti vienspalvius audinius. „Moteris šventėje privalo būti moteriška, elegantiška. Jei naudoju detales, jos turi kažką reikšti. Mano rūbai tikrai nebus iš keturių siūlių. Jie tiek pat gražūs iš vidaus, kiek ir iš išorės“, – vardija kokybę itin vertinanti siuvėja. Pavyzdžiui, siūdama rudeninę suknelę, prisiminusi lysvėje pūpsančius moliūgus, ji vidines kišenes įsiūs oranžinės spalvos.

LuLucky

E. Pravackienė užpatentavo savo prekybinį ženklą „LuLucky“. Jis puikuojasi ant daugelio vaikiškų rūbų, pati verslininkė taip pat puošiasi rūbais su šiuo ženklu. Ženklą kūrė grafikos dizainerė pagal Eligijos pageidavimą, kad jis reikštų „laimingas ir sėkmingas“. „Lucky – laimingas, Lu – mano sūnelio vardo trumpinys. Laimingas Lukas. Mano vaikas bus laimingas. Be to, tariant šį pavadinimą negali nesišypsoti“, – šypsosi ir pati Eligija.

Logotipe – dvi vaikų galvytės – berniuko ir mergaitės. „Tai laimingi vaikai, kurie kuria pasaulį“, – sako E. Pravackienė. Šiuo laimingų vaikų ženklu pažymėti labai patogūs ir gražūs vaikiški rūbeliai. Kadangi E. Pravackienė pirmiausia kuria savo sūnui, tai ir dauguma rūbelių skirti darželinio amžiaus vaikams. Tėvai rūbus vaikams užsako ir ypatingoms progoms, ir kasdienai.

Kaip nebūtų keista, Eligija mieliau ir daugiau kuria berniukams. „Neradau kuo gražiai aprengti savo Luko, siuvau jam, tai manau, kad ir kiti berniukai nori puoštis. Jie visada nuskriausti. O juk taip gražiai galime papuošti mažus vyrukus“, – mano siuvėja. Ji siuva ir mergaitėms, tačiau niekada nesiūs rūbų, kuriuose daug „šurmulio“ – blizgučių, kaspinų, detalių.

Tarp gražių rūbų laiminga verslininkė nori savo sėkme dalytis ir su kitais. Eligija turi keletą svajonių ir planų. Ji norėtų turėti laiko ne tik užsakymams įvykdyti, bet ir kūrybai. „Šis salonas turėtų būti ir parduotuvė, kurioje būtų jau gatavų drabužių vaikams ir moterims. Apie siuvimą vyrams dar negalvoju, bet ką gali žinoti“, – juokiasi verslininkė. Taip pat ji svajoja sukurti nors vieną darbo vietą ir įdarbinti žmogų. „Noriu ir aš duoti naudos visuomenei“, – tikina E. Pravackienė.

Jurbarkietė jaučiasi skolinga už gautas galimybes, todėl ir pati sugalvoja įvairių akcijų. Pavasarį Miesto ir verslo šventėje vykusioms neįgaliųjų bėgimo varžyboms ji pasiuvo 100 raudonų, geltonų ir žalių kepuraičių. „Sugalvojau, Lietuvos 100-mečio proga padaryti dovaną. Rėmėjai nupirko medžiagos, o aš siuvau“, – sako moteris, randanti laiko geriems darbams.

Sau Eligija linki vidinės ramybės. „Esu labai spontaniška, noriu padaryti daug, todėl truputį blaškausi. Bet manau, kad esu savo vietoje, net nejaučiu, kad dirbu. Ačiū visiems, kurie manęs neįdarbino. Dabar aš dirbu sau ir galbūt pati galėsiu duoti kažkam darbo“, – atsisveikina E. Pravackienė ir sėda už siuvimo mašinos. Laukia darbai ir klientai.

Jūratė Stanaitienė



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook